.jpg)
Kino filmas „Kristaus kančia“ – pasaulinis fenomenas. Šedevras, kurį turbūt peržiūrėjo beveik visi žemės gyventojai. Tai iki šiol labiausiai perkamas filmas. Filmas „Kristaus kančia“ tapo populiaresnis už filmus „Matrica. Revoliucijos“, „Gelbstint eilinį Rajaną“. Aktorius Džimas Kavizelis (Jim Caviezel) filme „Kristaus kančia“ atliko Jėzaus Kristaus vaidmenį, – šiandien jis dalijasi išgyvenimais, patirtais filmavimo aikštelėje, ir pasakoja apie savo sekimą Kristumi.
Džimai, papasakok, kaip susitikai su režisieriumi Melu Gibsonu, kuris pakvietė tave vaidinti Jėzų Kristų.
Kartą iškyloje sutikau Melo Gibsono prodiuserį ir partnerį Styvą Makiavelį, kuris vėliau ir paskambino mano agentui, siūlydamas rolę – tik nenorėjo sakyti, kad tai filmas apie Kristų ir Jo kančias. Jie man tiesiog atsiuntė paskaityti scenarijų, pavadintą „Kitaip mąstantys“. Siužetas buvo nekoks... Iš pradžių aš jiems taip ir pasakiau. O po 40 minučių pas mane atvažiavo Melas Gibsonas. Tikrovėje jis labai drovus žmogus: visą laiką žiūri žemyn ir nuolat rūko. Melas Gibsonas papasakojo, kad jau 15 metų nešioja širdy troškimą sukurti tokį filmą, nors puikiausiai žino, kas atsitiks, jeigu jis tokį filmą sukurs...
Tuomet tiesiai paklausiau: „Ar norite, kad vaidinčiau Jėzų?“ Jis atsakė: „Taip“.
Kitą dieną jis paskambino man į namus ir mėgino atkalbėti nuo šios rolės. Taip gyvenime ir būna: tu priimi Kristų, nusprendi eiti paskui Jį, bet ateina velnias ir bando tave atkalbėti. Į galvą ima lįsti abejonės: „Aš neturiu to daryti. Neturiu eiti į šį susirinkimą. Dabar jau visi sužinos, ką aš padariau. Jie viską pamatys. Aš negaliu filmuotis šiame filme. Aš – ne tas vaikinas...“ Taigi, paskambinęs Melas Gibsonas man pasakė: „Žinai, gali būti, kad nusifilmavęs šiame filme, daugiau negausi darbo šiame mieste. Todėl nenoriu būti už tai atsakingas.“ Iš pradžių labai išsigandau, bet vėliau prisiminiau, kaip nuostabiai Viešpats mane laimino iki šios dienos. Žinau, kad Dievas man davė šį talentą, todėl aš atsakiau: „Viešpats ragina nešti savo kryžių. Jeigu tu jo nepakelsi ir neneši, tave prispaus šio kryžiaus svoris.“ Melas nutilo, o aš ištariau: „O Dieve!..“ Melas paklausė, kas nutiko, tuomet atsakiau, kad ką tik suvokiau, jog man 33 metai ir mano inicialai J. C. (anglų k. Jim Caviezel, tokie pat inicialiai ir Jėzaus – anglų k. Jesus Christ). Gibsonas metė ragelį, šaukdamas: „Tu mane gąsdini!“
Neįtikėtina... Kai sutikai imtis šio vaidmens, turbūt buvo keliami ir aukšti reikalavimai: turėjai būti geros fizinės formos, išmokti aramėjų ir lotynų kalbą... Darbas turėjo vykti sudėtingomis klimato sąlygomis. Papasakok, kaip ruošeisi šiam vaidmeniui? Ko iš tavęs buvo tikimasi?
Iš pradžių perskaičiau scenarijų – visi aktoriai iš pradžių susipažįsta, tyrinėja tekstą. Žiūrėjau, kad viskas atitiktų Bibliją. Visi nori prisikelti, bet niekas nenori kentėti. Bet ar gali pelnyti varžybose aukso medalį be kančios joms ruošiantis? Kai nugalėtojas stovi ant apdovanojimų pakylos, skamba jo šalies himnas, kyla jo šalies vėliava, jis dažnai verkia. Verkia ne todėl, kad jam paskambino iš „Nike“ kompanijos ir pasiūlė 30 mln. dolerių kontraktą, bet todėl, kad tai buvo didžiulė auka: jis matė, kaip kentėjo šeima, kiek daug žmonių aukojosi dėl jo.
Lygiai taip ir filmuojantis: norėjau visiškai perteikti sumanymą, filmo dvasią. Nusprendžiau, kad jei filmuosiuosi šiame filme, tai nebus vidutinybės kančia, nebus čia ir pagonybės elementų – neva Jėzų išdavė savi, o už viską atsakyti turi tik romėnai... Jeigu pamąstysite, suvoksite, kad mes visi dalyvavome nukryžiuojant Kristų. Kiekvieną dieną mūsų nuodėmės sunkina Jėzaus naštą, ypač kai Jį išduodame savo krikščioniškame gyvenime. Tačiau Jėzus nuolatos ragina mus pakilti, bandyti iš naujo ir eiti pirmyn.
Jei filmuojant stengiesi viską sukontroliuoti, nematysite tikro gyvenimo, viskas atrodys netikra... Tad kiekvienoje skausmo scenoje tikrai išgyventas skausmas. Mane mušė per veidą, buvo laužomi pečiai... Aš vis galvojau: „Viešpatie, aš tik aktorius. Kas gi čia vyksta?“ Velnias stengiasi mus sunaikinti. Be to, mus ėmė puldinėti ir spauda – žurnalistai atakavo klausimais, mėgino rutulioti antisemitizmo temą: rašė, neva Gibsonas nemėgsta žydų. Filmuoti darėsi vis sudėtingiau... Dažnai ir režisierius filmavimo metu be reikalo minėdavo Dievo vardą. Pamenu, stoviu ten pasruvęs krauju – atrodžiau kaip Jėzus, pasisuku į jį ir sakau: „Klausyk, neminėk mano Tėvo vardo be reikalo.“ Jis linktelėjo ir užsirūkė.
Filmavimo metu susitapatinau su Jėzumi. Tai buvo labai svarbu. Nenorėjau, kad žiūrėtų į mane – norėjau, kad žmonės, atėję į kino teatrą, matytų Kristų, kad išgyventų Jo žvilgsnį: Viešpats į juos žiūri ne taip, kaip jie save įsivaizduoja. Norėjau, kad žiūrovai iš tiesų suvoktų, kaip Dievas žiūri į juos. Tai yra tikroji mūsų tapatybė.
Filmuojant plakimo scenas, mane plakė ir netyčia stipriai užgavo, kai nešiau kryžių, išniro mano petys. Aš sveriu 95 kg, ir kai kabėjau ant kryžiaus, labai skaudėjo. Po to pakilo temperatūra, stipriai susirgau plaučių uždegimu – abiejuose plaučiuose rado skysčio. Daugelis nežino, kad po filmavimų man buvo atlikta širdies operacija – paskutinę filmavimo dieną į mane trenkė žaibas.
Tad jei norite tapti krikščioniu, prašau – išbandymų durys atviros.
Kai buvo filmuojamos plakimo scenos, režisierius vis šį tą pakeisdavo – ne tavo naudai, tiesa?
Filmuojant plakimo sceną įvyko nelaimingas atsitikimas – mes to neplanavome ir nerepetavome. Stovėjau prie stulpo, o už manęs buvo metalo plokštelė, į kurį vaidinantieji karius ir mušė. Tą dieną filmavo keturios kameros. Tie vaikinai, kurie vaidino kareivius, nekalbėjo angliškai, o mes nekalbame itališkai. Todėl įpusėjus filmavimui iškilo vertimo problema. M. Gibsonas savo asistento Tomo paprašė išversti aktoriams, kad reikia gerai užsimojus, kaip beisbole, lengvai man suduoti. Bet Italijoje beisbolo nežaidžia, tad Tomas jiems sako: „Na – kaip krikete.“ O krikete muša visai kitaip. Tad aš, kaip įprastai, stovėjau ten pririštas, o vaidinantis kareivį, žengtelėjo kelis žingsnius atgal, įsibėgėjo ir kaip vožtelėjo... Rimbas pataikė į tą metalinę plokštelę, bet perskrodė mano nugarą – atsivėrė 35,5 cm ilgio žaizda. Tai buvo kaip nokautas – aš tiesiog susmukau. Aš beveik pamačiau Dievą – ne, aš pamačiau Dievą. (Juokiasi)
Prisiminkime dar kartą tą sceną, kai kareiviai ruošėsi plakti Jėzų, tyčiojosi iš Jo. Ką tuo metu mąstei ir išgyvenai?
Mąsčiau apie visas savo nuodėmes. Galvojau, kad išvis nesu vertas atlikti šį vaidmenį. Ir tai labai gera būsena. Kai apie tai papasakojau savo draugui, jis atsakė: „Viešpats ne visada pasirenka geriausius. Bet Jis pasirinko tave, ir ką tu į tai atsakysi?“ Patyriau gilius išgyvenimus. Šio filmo filmavimo metu visada mąsčiau apie Dievo žodį ir meldžiausi – buvau susitapatinęs su savo vaidmeniu. Tai buvo labai svarbu, nes supratau, kad tik malda gali padėti žmonėms pamatyti Kristų. Malda ir pasninkas kasdien. Tačiau dėl mano ligos pasninkas nutrūko.
Kai filmo pabaigoje aš kabėjau ant kryžiaus, mano kūnas iš tiesų buvo mėlynas – tai nebuvo grimas. Kai filmavo scenas, kuriose Jėzus kabo ant kryžiaus, mane vis nuimdavo nuo kryžiaus, kad kiek pailsėčiau, o po to vėl pakabindavo ant kryžiaus virš 300 m aukščio skardžio. Kartą, eilinį kartą kabinant mane ir kryžių statant į vietą, man išnarino ranką, aš beveik praradau sąmonę. Aš jau buvau toks ligotas, kad jeigu būtų nuplėšę man ranką, to net nebūčiau pajutęs... Be to, buvo pradėjusi streikuoti ir mano širdis – gydytojas, pridėjęs prie mano širdies stetoskopą, režisieriui pasakė: „Melai, jis gali mirti.“ Melas Gibsonas yra labai azartiškas žmogus, – jis manęs paklausė: „Džimai, tai ką darom?“ Aš atsakiau: „Tęsime filmavimą. Tai mano ir Dievo reikalas.“ Aš visada maniau, kad nesu pakankamai geras šiam vaidmeniui, ir jau buvau pasiruošęs išeiti namo, pas Tėvą, galvojau: „Viešpatie, jau gali mane pasiimti.“ Tačiau žinojau, kad jeigu filmuodamasis šiame filme ir mirčiau, daugelis žmonių turės galimybę išsigelbėti.
Filmo pabaigoje, kai aš kylu į kalną, likus pusei kelio iki viršūnės, filmavimui pasiruošę stovėjo 250 žmonių. Aš pajutau piktosios dvasios buvimą – galvojau, kad mirsiu. Bet, pamaniau, gal tai ir gera naujiena, nes tikėjau, kad numiręs pateksiu į dangų. Jau viršūnėje, kai filmavo kryžiaus sceną, labai žemai nusileido debesys, smarkiai lijo, garsiai griaudė ir žaibavo – buvo galima jausti, kaip juda žemė. Išvydau du žmones, žiūrinčius tiesiai į mane ašarų pilnomis akimis – jie tuoj tuoj pravirks. Aš nejutau ausų ir negalėjau nieko girdėti. Siautė audra, o aš girdėjau tik tylą... Penkios sekundės, keturios, trys, dvi, viena... ir į mane trenkė žaibas. Žmonės matė, kaip spindėjo mano kūnas, matė ugnį iš dešinės ir kairės. Akimirką ir aš savo kūną mačiau iš šalies.
Į tave trenkė žaibas?
Taip, į mane trenkė žaibas. Žmonės neliko abejingi tam, kas vyko. Ten buvo trijų kategorijų žmonės: tikintys, netikintys ir tie, kurie stovėjo prie tvoros, žmonės, kurie stengėsi likti nuošalyje, tarsi per vidurį. Noriu pasakyti, kad būti nuošalėje – taip pat pasirinkimas. Tačiau kai į mane trenkė žaibas, visi krito kniūbsti. Sudrebėjo žemė. Tai buvo paskutinis filmo kadras.
Stovintys patvoryje galvoja, kad ne jie pasirinko ten stovėti. Tačiau tai visgi yra jų pasirinkimas - būti patvoryje. Ir dėl to liūdna...
Filme yra scena, kai kareiviai numetė kryžių, bet po to jį pastatė – tu jau kabėjai. Kai pūsdavo vėjas, tau skaudėjo išnirusią ranką, taip? O dar tas plaučių uždegimas... Papasakok apie savo išgyvenimus – ką tu jautei?
Žinoma, petį skaudėjo. Be to, negalėjau normaliai kvėpuoti. Žinote, kai žmonės būdavo baudžiami juos nukryžiuojant, jie mirdavo uždusę... Mūsų Viešpats davė man šiek tiek patirti tai, ką išgyveno Jis. Dievas mane palaikė ir leido patirti tiek, kiek aš galėjau ištverti. Aš norėjau išgyventi tai, ką išgyveno Kristus, todėl Jis suteikė man tokią galimybę. Pamenate, kaip Kristus Šventajame Rašte atsakė į Zebediejaus sūnų prašymą: Ar galite gerti taurę, kurią Aš gersiu, ir būti pakrikštyti krikštu, kuriuo Aš krikštijamas?“ Jie atsakė: „Galime.“ Tada Kristus jiems tarė: „Taurę, kurią Aš geriu, jūs gersite, ir krikštu, kuriuo Aš krikštijamas, būsite pakrikštyti. Bet vietą mano dešinėje ar kairėje ne Aš duodu; tai bus tiems, kuriems mano Tėvo paruošta (Mt 20, 23). Todėl Kristus leido jiems patirti ir tai.
Dabar aš esu San Diege – kai viešėjau čia, būdamas jaunas vaikinas, norėjau tapti ypatingojo jūrų laivyno kariu („jūrų lokiu“). Neturėjau jokio supratimo, koks tai armijos padalinys, tiesiog tada apie juos daug kalbėjo. Tad būdamas 18 metų, pasakiau tėvui, kad noriu ten tarnauti. Aš tris kartus stojau į JAV karo akademiją – ruošiausi paaukoti savo gyvybę, tik kitu būdu. Viešpats šį norą manyje išsaugojo. Žiūriu, ką tiems vaikinams tenka ištverti... Žinote, to ištverti neįmanoma, jeigu nesusitaikysi ir negalvosi, jog nieko baisaus, jeigu čia ir mirsi. Aš norėjau paaukoti savo gyvybę už tai, kas vertinga. Ir neatradau nieko vertingesnio, nei atiduoti gyvybę už Jėzų Kristų.
Prisiminkime nukryžiavimo epizodą. Apie ką tu galvojai, kai statė kryžių, ant kurio tu kabėjai?
Vėlgi prisiminiau ilgą gyvenimą nuodėmės vergystėje. Tai buvo kova. Aš galvojau: „Argi tai geriausia, ką galiu?“ Prisiminiau mūsų Viešpaties mirtį – Jis mirė už mus visus. Šiuolaikiniai krikščionys sako: „Jėzus tai atliko. Man mirti nereikia.“ Taip, tai tiesa – Jis tai atliko už jus. Tačiau kodėl tada nukryžiavo Petrą? Kodėl jam reikėjo mirti? Kodėl teko mirti Jonui? Kodėl nukankino ir nužudė visus apaštalus? Kodėl jiems reikėjo aukotis? Juk Jėzus jau mirė už visus. Kodėl reikėjo mirti visiems XX a. kankiniams? Iš dokumentinių filmų žinome ir kitų atvejų. Kodėl reikėjo jų aukos? Kodėl musulmonai žudo krikščionis šiandien? Kur yra Viešpats, kai visa tai vyksta? Ar Jis mūsų nekenčia?
Negalime būti tokie krikščionys, apie krikščionybę mąstantys tik kaip apie gerovę: jeigu esame krikščionys, turime klestėti ir gerai gyventi. Noriu, kad prisimintumėte istoriją, kai Jėzus nuėjo pas Erodą – Jėzus į Erodą nežiūrėjo. Ir šiame filme vaidindamas Jėzų aš į Erodą nežiūrėjau, nes taip parašyta Biblijoje. Nebūtina eiti į gatves šokant ir dainuojant, kad pasaulis įtikėtų. Ne visi įtikės. Ne visi įtikės, ir tai jų kelias. Tačiau galima už juos melstis. Reikia suprasti, kad net jeigu visi pasirinktų blogį, tu neturi rinktis blogio. Velnias ieškos galimybės jus išsklaidyti – jis tai daro tiesiog dabar. Jis ieško silpnybių ir sako: „Galiu šitą nuversti. Jis vertas tik 1 mln. dolerių, ir jis man nusilenks. O šitam duosiu 10 milijonų, ir jį pavogsiu.“
Dievas mums suteikia pasirinkimo laisvę. Kiekviena karta turi suprasti, kad laisvė nėra leidimas daryti viską, ką nori. Laisvė – tai teisė daryti tai, ką privalai.
Jeigu taip žvelgsite į gyvenimą, pamatysite, kad daug krikščionių linksta į pagonybę. Jie nori būti reikšmingi pasaulio, netikinčių draugų akyse, todėl ir prisideda prie jų pagoniškų darbų. Tačiau čia nėra nieko šaunaus. Problema ta, kad jūs neieškote šventumo. Mes visi savo gyvenime turėsime rinktis, kai reikės gyvybę paaukoti dėl Kristaus, – priimti Jį ar atmesti. Tokį sprendimą turės padaryti ir ši karta. Šiomis dienomis iškyla daug išbandymų, kur reikia rinktis, kur būtina pasirinkti.
Neseniai buvau Kroatijoje. Dalyvavau susitikime su 26 Romos katalikų bažnyčios dvasininkais, pranciškonais. Jie daug papasakojo: ir apie tai, kaip Europą tarsi uždengė šešėlis, kiek daug žmonių atidavė gyvybę už Kristų. Atėjo komunistai, Stalinas, ant grindų numetė nukryžiuotąjį ir šventikui įsakė: „Išsižadėk arba mirsi.“ Jis neišsižadėjo, ir buvo nubaustas mirties bausme. Todėl, kad neišsižadėjo... Ir kitą vaikiną dėl to nušovė. Po to vadas liepė: „Atvairuokite „Džipą“. Paimkite benziną ir išrinkite silpniausią žmogų. Rado žmogų neįgaliojo vežimėlyje. Ant jo išpylė benziną. Vadas uždegė degtuką ir paklausė: „Ar norite tai pamatyti?“ Tačiau žmogus invalido vežimėlyje pažvelgė į brolius ir tarė: „Verčiau aš sudegsiu...“ Jie sudegino žmogų, o likusius sušaudė. Bet jie visi turėjo šansą išsižadėti.
Sunku apie tai klausytis, tiesa? Lygiai taip pat, kaip sunku žiūrėti filmą „Kristaus kančia“. Jūsų mirtis neišvengiama. Girdžiu, kaip daugelis žmonių Holivude kalba: „Tu žinai, ką tik mirė mano agentas. Jis buvo taip pažemintas minties apie mirtį, kad nenorėjo, jog kas nors ateitų į jo laidotuves.“ Tiems žmonėms labai sunku žvelgti mirčiai į akis. Bet žinote ką? Tai – ne mūsų kelias. Krikščionis turi būti gabus žiūrėti mirčiai į akis ir suprasti, kad tai yra kita stotelė. Krikščionys turėtų aiškinti žmonėms, kad jų laukia amžinybė. Mes visi mirsime – mirs mūsų kūnai, bet, tikiuosi, dvasia gyvensime amžinai. Viešpats niekada nesiunčia žmonių į pragarą – žmonės patys tą vietą pasirenka.
Mūsų demokratija neišsilaikys, jeigu nepriimsime visuomenės ir asmenybės moralės normų. Pagrindinis klausimas, kylantis demokratiškoje visuomenėje, – kaip gyventi kartu? Ir ieškant atsakymo iškyla klausimas: ar gali visuomenė atsisakyti moralės ir moralaus mąstymo? Broliai ir sesės, atsiskirkite nuo šios iškrypusios visuomenės. Jūs gimėte ne tam, kad su ja susimaišytumėte, jūs gimėte tam, kad išstovėtumėte/išsiskirtumėte iš jos.
Nuostabu. Tu jau šešerius metus užsiimi Biblijos garso įrašais. Papasakok apie šį projektą, kuris vadinasi „Pažadas“. Ką jis reiškia tau ir koks viso šito tikslas?
Mano rankose – Biblijos garso įrašas, pavadintas „Kristaus kančia“. Kai vykstate į darbą, ji skamba jūsų mašinoje. „Kristaus kančia“ skamba jūsų mašinoje, kai jus spaudžia depresija, kai jus visi atstumia, nes pasauliui patinka tik nugalėtojai. Tai skirta tiems, kas stovi ant savižudybės slenksčio, turėjo abortų arba galbūt sumokėjo, kad žmonai būtų atliktas abortas. Tai skirta tam, kad jūs suprastumėte, jog Kristus gali atleisti ir atstatyti. Jis yra gailestingas, nepaprastai gailestingas. Manau, kad mes iki galo nė nesuprantame, kas yra gailestingumas, kas yra Dievo malonė.
Neįmanoma tapti olimpiniu čempionu arba nugalėtoju, jeigu treniruojiesi kartą per savaitę. Kristų į savo gyvenimą reikia priimti kasdien. Su Kristumi reikia gyventi kasdien. Kristus yra jūsų dalis. Jis nori visą laiką būti su jumis. Jis – pats geriausias visų laikų treneris ir patarėjas. Kai tu krenti, Jis sako: „Kelkis, tu sugebėsi.“ Jis pakelia, stumteli ir toliau treniruoja. Taip, Jis nori, kad tu pasiektum daugiau. Jis nori, kad tu pasninkautum, o ne tik melstumeisi vieną kartą per savaitę. Jis nori, kad melstumeisi kasdien. Melsdamasis kas dieną, tu didini krūvį treniruotės metu, nes supranti, kad jau gali daryti daugiau. Taip, ir Jis laukia daugiau. Jėzus nori šito, Jis nori, kad tau pavyktų, kad tu tai pasiektum. Yra kai kas daugiau, nei matome ir turime šiandien.
Žmonės, mūsų Dievas yra realus! Šventajame Rašte, Evangelijoje Jis realus. Jūs skaitote Žodį, ir jis tampa realus. Mes visi išgyvename tai, ką išgyveno Biblijos herojai: kažkam labai artima Marijos situacija, kažkam – Kristaus. Kažkas atlieka išdaviko Judo vaidmenį, kažkas bus Pilotas, politikas. Kas esi tu? Dievas tau pasakys. Po to reikės kasdien eiti šventumo keliu – ir tuomet, kai važiuoji automobiliu, ir kai esi prislėgtas depresijos.
Ateis toks laikas, kai iš mūsų viską atims. Ir tai gerai. Suprasime, kad viso to mums nereikia. Panaikins jūsų teises, išrengs... Mes gyvename paskutiniaisiais laikais. Žmonės tavyje turi matyti Dievą. Jums reikia būti šviesa, kad jiems į jus pažvelgus, mintys apie savižudybę pasitrauktų, ir jie imtų trokšti to, kas yra jumyse. Žmonės žiūrės į jus ir galvos: „Kas su jumis ne taip?“ O jūs atsakysite: „Aš esu Kristuje.“
Ši įgarsinta Biblija skirta kiekvienai dienai. Bibliją įgarsino 600 aktorių, įskaitant ir mane. Įraše taip pat skamba muzika, kurią atlieka 150 muzikos instrumentų. Garso kokybė puiki – kaip kino teatre. Viešpaties Žodis atgyja, Šventoji Dvasia veikia...
Dėkoju už pokalbį
Iš rusų kalbos vertė Jūratė Budko
ttp://bogoblog.ru
