.jpg)
Yra nemažai knygų, parašytų kalėjime ar tremtyje. Viena iš tokių - laikui nepavaldi Džono Bunjano (John Bunyan) alegorija PILIGRIMO KELIONĖ. Ši knyga teisėtai vadinama literatūros šedevru. Po Biblijos – tai pati populiariausia knyga, kurioje autorius alegorijomis pavaizduoja tikinčio žmogaus gyvenimą, tikėjimo kelio pradžią, sunkumus ir išbandymus, kuriuos jis patiria keliaudamas į dangišką miestą.
Savo kelionėje Krikščionis susitinka su įvairiomis asmenybėmis, kurių vardai yra ypatingi, taikliai apibūdinantys jų įsitikinimus ir elgesį. Jam tenka bristi per Nusiminimo liūną, įeiti pro Siauruosius vartus, užeiti į Tuštybės mugę – vaizdingi vietovardžiai atspindi įvairias kliūtis ir pagundas, su kuriomis keleiviui tenka susidurti. Visa tai, ką išgyvena Krikščionis ir kiti knygos herojai, pagrįsta Šventojo Rašto tiesomis, ir čia slypi ypatinga šio kūrinio vertė.
Pirmą kartą išleista 1678 metais, t. y. 10 metų iki autoriaus mirties, knyga sulaukė didžiulės sėkmės ir nuo to laiko tapo pasaulinės reikšmės klasikos kūriniu, išverstu daugiau nei į 200 kalbų. Dar autoriui gyvam esant, ši knyga buvo išleista 12 kartų, išplatinta apie 100000 jos egzempliorių. Daug dešimtmečių Anglijoje ji buvo labiausiai skaitoma knyga. Jos vertę ir populiarumą liudija ir tas faktas, kad šiuo metu ji išversta beveik į visas Europos šalių kalbas ir daugelį kitų kalbų. Lietuvių kalba ši knyga buvo atspausdinta jau praėjusiame šimtmetyje ir ne vieną kartą.
Knygos autorius Džonas Bunjanas gimė 1628 m Anglijoje. Jo tėvas dirbo katilus. Savo Džoną jis troško bent kiek pamokyti, todėl leido jį Bedfordo neturtingųjų mokyklon. Kai sūnus išmoko skaityti ir šiek tiek rašyti, tėvas atsiėmė jį į namus, kad padėtų dirbti kasdienius darbus. Tačiau sūnus, nuo pat vaikystės būdamas didelis išdykėlis, pridarydavo visokių išdaigų.
Septyniolikmetis Džonas Bunjanas įstojo kariuomenėn ir dalyvavo pilietiniame kare, kuris kilo tarp parlamento ir karaliaus. Jis priklausė karaliaus kariuomenės pulkui. 1645 metais Leistro apsupties metu buvo pastatytas į sargybą. Tuomet kitas kareivis panoro užimti sargybinio vietą, ir Džonas jam leido, taip išsigelbėdamas nuo mirties, nes anas kareivis tuoj pat krito kulkos pakirstas. Bet veltui Dievas jį perspėdavo įvairiais savo malonės ženklais. Šėtonas jam nuolat šnabždėjo, kad tokiam dideliam nusidėjėliui nebėra malonės ir pasigailėjimo. Taip jis vis giliau grimzdo į nuodėmių purvą.
Kartą jam gatvėje bjauriausiai keikiantis, viena moteris grubiai išvadino jį paskutiniu palaidūnu ir bedieviu. Džonas iš karto nutilo. Šie žodžiai giliai įstrigo širdin, jam pasidarė gėda, ir jis ėmė sielotis dėl šitokio savo gyvenimo. Netrukus jis vedė vieno dievobaimingo žmogaus dukterį, gerą ir kuklią merginą. Po to susipažino su neturtingu, bet pamaldžiu žmogumi, kuris paskatino jį skaityti Bibliją. Džonas ėmė lankyti bažnyčią. Tačiau, nepaisant pasikeitusio išorinio elgesio, nuodėmės tebetęsė savo pražūtingą darbą.
Visi jį laikė pamaldžiu žmogumi ir nuolat jį gyrė. Tačiau jis pats nejautė Dievo savyje, jo širdis dar nebuvo atgimusi. Bet Gerasis Ganytojas nepaliko pražuvusios avies.
Kartą jam su reikalais teko eiti į Bedfordą. Ten prie vienų durų sėdėjo trys paprastai apsirengusios moteriškės, kurios kalbėjosi apie Šventąjį Raštą, atgimimą, Šventosios Dvasios dovanas ir Viešpaties malonę jų sielai. Bunjanas atsisėdo netoliese ir atidžiai klausėsi jų pokalbio, tačiau daugelio dalykų nesuprato. Jos kalbėjo apie sugedusią širdį, niekindamos žmogaus įsitikinimą savo teisumu, ir taip nuoširdžiai, lyg būtų gavusios iš Dievo ypatingą apreiškimą. Šis pokalbis giliai įstrigo jam į širdį, ir jis prisipažino, kad jo siela tebėra tamsi ir kad jam reikia nugalėti savo ydas bei kovoti prieš šėtono antpuolius.
Bet šėtonas stengėsi užgesinti jo širdyje įžiebtą Dievo malonės ugnelę baisia pagundų audra. Jis bandė sudrumsti Džono tikėjimą, teigdamas, jog šis negalįs giliai tikėti, nes nėra Dievo išrinktasis, o tai aišku, nes dažnai piktinęs žmones gėdingu elgesiu. Šėtonas jį sijojo kaip javus siete, kol pagaliau šis prarado mažiausią viltį. Jis klausė savęs: „Ką gi tu veiksi, jei neturėsi tikėjimo, ir kada jį įgysi?“. Nebegalėdamas atsikratyti šių minčių, jis nutarė išbandyti savo tikėjimą, padarydamas kokį nors stebuklą. Kartą kelyje šėtonas vėl pristojo prie jo, sakydamas: „Nagi, išbandyk savo tikėjimą: štai ten, ant kelio, balos. Liepk, kad jos išdžiūtų!“ Bunjanas jau buvo besakąs: „Išdžiūkite!“, bet tuo metu jam šovė mintis: „Pirma pasimelsk Dievui, kad Jis padarytų tave tinkamą tam“. Besimelsdamas jis įsitikino, jog nedera taip daryti. Po daugelio įvairių pagundų pagaliau Viešpats jam suteikė pasitikėjimą savimi, širdies ramybę ir džiaugsmą.
Anglijoje tuomet nebuvo jokios tikėjimo laisvės: sąžinės laisvė nebuvo vertinama. Niekas negalėjo skelbti Dievo Žodžio, išskyrus tuos, kurie buvo išlaikę egzaminus. Bet Bunjanas, būdamas gabus pamokslininkas, kur tik įmanydamas skelbė Dievo Žodį. Ir visur buvo gerbiamas ir mylimas. Žinoma, netrūko ir priešų. Jie Bunjaną niekino ir skundė, kol pagaliau visai uždraudė skelbti Evangeliją. Bet to jis nepaisė, ir dėl to – Anglijos negarbei – 1660 metais sausio 1 dieną buvo suimtas. Bunjaną uždarė drauge su plėšikais ir galvažūdžiais į blogiausią kalėjimą. Daugelis stengėsi jį išlaisvinti, bet vyriausybė sutiko jį paleisti tik tada, jei Bunjanas pažadės daugiau nesakyti pamokslų. Tačiau jis nesutiko, nes Jėzus jam buvo sakęs: „Eikite ir skelbkite Evangeliją visiems Dievo tvariniams“. Gavęs Evangeliją, Bunjanas drąsiai ją skelbė. Nors ir verčiamas paklusti vyriausybei, jis nesidavė perkalbamas ir sakė: „Kas Dievo – Dievui, kas ciesoriaus – ciesoriui“. Bunjanas 12 metų išbuvo kalėjime ir daug iškentėjo, kol karalius Karolis II 1672 metų rugsėjo 13 dieną išleido įsakymą, skelbiantį tikėjimo laisvę. Dabar Bunjanas galėjo atvirai skelbti Evangeliją, kaip kad skelbė visus 12 metų kalėjimo draugams. Džonas Bunjanas tapo geru Biblijos žinovu. Pripildytas Dievo Dvasios, jis skelbė Dievo Žodį taip įtaigiai, kad tūkstančiai rinkdavosi jo klausytis. Jį gerbė ir mylėjo ne tik paprasti, bet ir mokyti žmonės. Jo rūpesčiu buvo pastatyta daug bažnyčių ir susirinkimų vietų, kai kurios jų ir šiandien tebestovi.
Bunjanas buvo ne tik žymus pamokslininkas, bet ir gabus rašytojas. Jo raštai teikė palaimą visoms krikščioniškoms tautoms. Didžiąją knygų dalį (jų iš viso yra apie 60) jis sukūrė kalėjime.
Džonas Bunjanas mirė 1688 metais rugpjūčio 31 dieną, turėdamas 60 metų.
Kiekvienam tikinčiajam, siekiančiam dar artimesnio ryšio su Dievu, rekomenduoju perskaityti šią knygą, įsijausti į pagrindinio knygos herojaus Krikščionio kelionę, realiai pažinti esamų gyvenimo išbandymų prasmę bei Jėzaus Kristaus svarbą žmogaus gyvenime.
Knygoje PILIGRIMO KELIONĖ rasite 73 nuostabias spalvotas Alberto Wesselso iliustracijas.
Knyga galima įsigyti http://elknygynas.lt/produktas/john-bunyan-piligrimo-kelione/ ir http://www.reformatuknygos.lt/store/grozine-lt/11-piligrimo-kelione.html
