.jpg)
Pyktis – tai jausmas, ir kaip kiti jausmai, pats savaime nėra nei „teisingas“, nei „neteisingas“. Kenkia tik neteisinga pykčio išraiška, pvz., užsispyrimas iš pykčio, pastovus gyvenimas susierzinime ir pyktyje, įžeidinėjimai, prievartos veiksmai, kerštas. Jėzus prilygina piktą nusistatymą nusikaltimui sielai. Juk dažnai žmonės į žodinius įžeidimus reaguoja taip, lyg juos būtų fiziškai užgavę. Būna, kad žodis užmuša.
Kodėl atsitikus nemaloniai situacijai pyktis tampa nesąmoninga automatine reakcija arba sąlyginiu refleksu? Nes jis yra išmoktas dar vaikystėje, nes tai yra reakcija į pasikartojančias situacijas. Palaipsniui žmogus pradeda nebesuvokti, ar jo reakcija į pyktį – adekvati. Jis pasiryžęs „grumtis arba bėgti“ reaguodamas į visas stresines reakcijas.
Kaip kovoti su pykčio reakcija? Ką daryti, kad pyktis nevirstų širdies kietumu? Esminį patarimą duoda Šventasis Raštas: Rūstaudami nenusidėkite! Tegul saulė nenusileidžia ant jūsų rūstybės! (Ef 4:26). Kitais žodžiais tariant, svarbu nepalikti pykčio sieloje, nenukišti jo gilyn, neneigti, o tučtuojau sureaguoti į savo įkarštį. Neatidėliokime atsiprašymo, jei savo reakcija įžeidėme žmogų. Prašykime Dievo atleidimo.
Labai geras metodas susilaikyti nuo pykčio – padaryti pauzę, jei jaučiate, kad įtampa pasiekė apogėjų, ir po to jums gali tekti gailėtis dėl savo veiksmų. Įkvėpkite, ir mintyse pasakykite: „dėkoju Tau“: priminkite sau, kad jūsų gyvenimas – brangi Dievo dovana. Pyktis dings, nes dėkingumo jausmas giliai kvėpuojant , suteikia atsipalaidavimą.
Norint suvaldyti pyktį, taip pat reikia didelio nuolankumo, kuris padeda nuoširdžiai pasakyti: „Te būna Tavo valia, Dieve“.
Reikia priimti atsakomybę už stiprius jausmus, sudužusias svajones, nusivylimą ir nuoskaudas, kurios tūno giliai širdyje. Kaip tai padaryti? Klausyti širdies. Širdis žino sielos skausmą (pagal Pat. 14:10).
Priešnuodis prieš griaunančias emocijas – bendravimas su savo širdimi ir gyvenimas meilėje, kuri teka iš širdies. Karalius Dovydas kalbėdavosi su savo širdimi: Ko taip nusiminei, mano siela, ir ko nerimsti manyje? Lauk Dievo, nes aš dar girsiu Jį už Jo veido pagalbą! “ (Ps. 41:6). Bet jis neapsiribojo tuo, kad įvardijo savo jausmus, jis pasakė, ką ruošiasi daryti: „ …aš dar girsiu Jį“. Dovydas giria Dievą ne tik už konkrečius Dievo darbus, bet ir už tai, kad jis gali pasitikėti Dievu, kad Jis visą laiką šalia.
Mes irgi galime kaip Dovydas garsiai sau pripažinti, ką jaučiame savo širdyje, pasakyti, kad apsisprendžiame pasitikėti Dievu ir esame pasiruošę šlovinti Jį už tai, kad Jis yra mūsų gyvenime ir girdi mus. Vėliau Dovydas nuo pokalbio su širdimi, pereina prie pokalbio su Dievu: Mano Dieve, mano siela liūdi manyje. Prisimenu Tave iš Jordano šalies ir Hermono, nuo Micaro kalno .taip ir mes, galime išlieti Dievui viską, kas yra mūsų širdyje. Tada prašykime pripildyti širdį Dievo meile. Juk Dievas yra širdyje, o ne galvoje. Jei širdis jaučia Dievo ramybę, ši ramybė pripildo kiekvieną žmogaus organizmo ląstelę, jau nekalbant apie protą. Taip organizmas panardinamas į gydančią atmosferą.
Parengta pagal Don Colbert knygą “Deadly emotions”
Knyga išversta į rusų kalbą.
http://www.booksmed.com/psixiatriya-psixologiya/2314-smertelnye-yemocii-don-kolbert.html
