Druskininkų bažnyčios šventė

2016 m. birželio 11–12 d. Druskininkų bažnyčia Tikėjimo žodis paminėjo 25 metų sukaktį. Kadangi nuo pat pradžių įtikėjusiais Dievą druskininkiečiais rūpinosi Vilniaus bažnyčios Tikėjimo žodis pamokslininkai, Tikėjimo žodžio pavadinimas bažnyčiai natūraliai prigijo.

Bažnyčios pradžia buvo tikrai unikali, paties Dievo įkvėpta. Kiekvienas iš mūsų buvome asmeniškai Viešpaties paliesti, savo širdyse išgyvenome Jo realumą – Jis tapo mums gyvas ir artimas, iš esmės keičiantis  mūsų gyvenimus. Nieko panašaus anksčiau nebuvo tekę patirti, todėl šiuo nauju gyvenimu dalijomės ir su kitais. Vilniaus Tikėjimo žodžio bažnyčia mūsų mieste rengė evangelizacijas gatvėse, kelerius metus Druskininkuose vyko krikščioniški sąskrydžiai, sukviesdavę pilnas didžiausias miesto sales. Taip Evangelija pasklido po visą miestą. Šiuo laikotarpiu (1991–1994 m.) daug žmonių įtikėjo Kristų ir meldėsi atgailos malda.

Nuo 2000 m. bažnyčia pradėjo dalyvauti tarptautinėje akcijoje ,,Vaikų Kalėdos“, kurią visame pasaulyje vykdo JAV įkurta labdaringa nedenominacinė krikščioniška organizacija ,,Samariečio krepšys“. Šiame darbe mūsų bendruomenė dalyvavo apie 10 metų – tokiu būdu skelbėme Evangeliją tiek Druskininkuose, tiek ir aplinkiniuose kaimuose. Apjungęs mus bendram darbui, Viešpats suformavo bažnyčios branduolį ir darė savo nuostabius darbus.

Smagu prisiminti ir 2011 m. Bilio Gremo evangelistinės asociacijos surengtą evangelizaciją Vilniuje, į kurią vykti kvietėme miesto žmones – į renginį Vilniuje iš Druskininkų vyko net keturi pilni autobusai. Taip pat su druskininkiečiais jaunuoliais dalyvavome Vilties festivalyje Rygoje, krikščioniškame renginyje ,,Sielos“.

Dievas yra ištikimas, nors einant tikėjimo keliu patyrėme įvairiausių išbandymų, nusivylimų, klaidų. Teko patirti daug žeidžiančios ir skaudinančios kritikos, bet Viešpats visą laiką stiprino mūsų tikėjimą, siųsdamas savo tarnus, vedė bažnyčią savo žodžiu, rūpinosi ja, suteikdamas pagalbą ir taip patvirtindamas, kad tai yra Jo pradėtas darbas. Esame dėkingi Dievui už pamokslininkę Liliją Kozlovskają, kuri Evangelijos žinią paskelbė savo pusseserės šeimai ir taip tarsi tapo „Tikėjimo žodžio“ bažnyčios Druskininkų mieste pradininke. Taip pat dėkojame Arūnui Adomaičiui ir kitiems pamokslininkams, kurie rūpinosi mūsų bendruomene, – dėl jų pastangų ir pasiaukojimo Kristaus liudijimas tapo mumyse tvirtas.

Pastaruoju metu Dievas tarsi verčia naują lapą – jau pusantrų metų jaučiamas dvasinis sujudimas tarp jaunimo, renkasi tarpkonfesinė jaunimo grupelė. Taip pat bažnyčios gimtadienio proga Viešpats padovanojo mums galimybę įsigyti patalpas miesto centre – salytę, kurioje netrukus pradės vykti mūsų bendruomenės susirinkimai. Ačiū Jam už neapsakomą Jo malonę ir gailestingumą!

25-mečio proga savo mintimis apie tai, ką jiems reiškia bažnyčia, dalijasi Druskininkų bažnyčios žmonės.

Rima: Žvelgiant į bažnyčios gyvavimo laikotarpį, kaip ir daugumai teko pereiti aukštumas ir slėnius, įvairiausius išmėginimus ir išgyventi nuostabiai gražių akimirkų, tarnaujant gyvajam Dievui. Viešpats mums padėjo iki šios vietos (1 Sam 7, 12). Jis padėjo mums varge ir šlovėje, džiaugsme ir išbandymuose, maldoje ir pagundymų metu.

Bažnyčia man visuomet buvo kaip šeima. Joje puoselėjama šilta, draugiška ir atvira bendrystė – visi drauge išgyvename vieni kitų skausmą, liūdesį ir džiaugsmo akimirkas. Tai didelė dovana kiekvienam tikinčiajam. Šilčiausiai prisimenu akcijos „Vaikų Kalėdos“ renginius, kuriuose visi kartu vieningai darbavomės: kūrėme spektaklius, skelbdami Evangeliją važiuodavome per kaimus ir miestelius.

Šiandien Dievas atveria bažnyčiai naujas galimybes, naują laiką, brėžia naujas gaires. Džiugu  matyti jau užaugusius tikinčius ir Dievui tarnauti trokštančius jaunuolius. Dėkojame Dievui už Jo nuostabų palankumą ir atsiradusias galimybes bendruomenei turėti savo nuosavas patalpas.

Giedrius: Man bažnyčia – tai priebėga ir pavėsis, kuriame ilsiuosi po savaitės darbų ir rūpesčių. Čia randu ramybę ir taiką su Dievu. Čia susijungia taškai, kurie niekaip nesueina dedant pastangas artintis prie Dievo savarankiškai. Dėl bažnyčios šiandien esu krikščionis ir tikiu Dievu.

Saulius: Bažnyčioje esu nuo 1995 m., kai į mūsų kampelį atvyko „Tikėjimo žodžio“ evangelizacinė grupė. Ar likti bažnyčioje niekada nedvejojau: kitose bendruomenėse nemačiau nieko iš esmės gilesnio, be to, širdyje laikėsi žodis „kokie buvote pašaukti, tokie ir pasilikite“, nes „kvailio akys žemės pakraščiuose“. Bažnyčia man – tarsi sporto komanda, kurios nariai siekia tikslo, padėdami vienas kitam ištverti sunkumus, kartu džiaugdamiesi vienas kito sėkme.

Dijana: Vidinė tuštuma, kurios niekas negalėjo užpildyti, skatino ieškoti Dievo. 1995 m. atsitiktinai pastebėjau skelbimą, kviečiantį į bažnyčios susirinkimus. Atgailavau ir buvau pakrikštyta. Bažnyčioje ieškojau ne tobulų žmonių, bet tobulo Dievo. Tai padėjo man nepasipiktinti, nors ne kartą mano matymas ar nuomonė nesutapdavo su kitų. Bažnyčioje skambantis Dievo žodis padeda pažinti Dievą. Čia mokausi priimti, atleisti, keičiuosi, patiriu nuoširdų palaikymą, pagalbą, meilę, pagarbą.

Danguolė: Bažnyčią lankau jau 20 metų. Čia patyriau Dievo meilę ir išgyvenau Jo artumą. Čia sutikau žmones, kurie ėjo kartu su manimi, nešė mano naštas, guodė ir kėlė mane. Man brangi ši bažnyčia, nes tai mano gyvenimo dalis.

Romas: Man patinka ši bažnyčia – čia patiriu ramybę.

Albinutė: Šioje bažnyčioje esu jau 23 metus. Tarp brolių ir seserų čia vyrauja ramybė, vienybė, didelė meilė. Čia girdimas Dievo žodis padeda ir stiprina. Negaliu įsivaizduoti gyvenimo be Jėzaus ir bažnyčios. Ir toliau pašvęsiu savo gyvenimą Dievui. Man bažnyčia yra svarbi. Myliu bažnyčios žmones. Kai sirgau sunkia liga, bažnyčia meldėsi už mane – vienai būtų buvę itin sunku. Dievas išklausė mūsų maldas – esu Jam labai dėkinga. Šlovė Dievui už viską, ką Jis padarė!

 Inga: Bažnyčioje esu nuo pat pradžių. Prisimindama laikotarpį, kai bažnyčia užsimezgė ir gimė, matau autentišką, nepakartojamą Dievo darbą. Širdyje iškyla žodžiai: ,,Savo valia Jis pagimdė mus tiesos žodžiu, kad būtume tarsi Jo kūrinių pirmieji vaisiai“ (Jok 1, 18).

    Nors bažnyčia ne kartą buvo sijojama, spaudžiama iš vidaus ir iš išorės, pakilę audros ir vėjai daužėsi į ją, mėgindami sunaikinti, tačiau Dievas išsaugojo branduolį ir prie jo jungia naujus žmones. Nežiūrint mūsų klaidų ir netobulumų, ištikimoji Dievo meilė vedė visus šiuos metus, mokė, keitė, guodė ir stiprino.

  Neabejoju, kad ši bažnyčia yra gimusi iš Dievo – Jis jai turi tikslą ir pašaukimą šiame mieste ir už jo ribų. Tikiu, kad Dievas pašaukė mane būti šios bažnyčios dalimi. Tai padėjo man išlikti joje tuomet, kai kiti dėl įvairių priežasčių ją palikdavo. Tikiu, kad pasilikdama, tarnaudama ir palaikydama šią bažnyčią, aš vykdau Dievo valią. Tarnaudama bažnyčioje atrandu gyvenimo prasmę: ,,Geriau būti durininku Dievo namuose, negu gyventi nusidėjėlių palapinėse“ (Ps 85, 10).

    Bažnyčia man dažnai buvo užuovėja, kur galėjau atsigauti, paguoda sunkiu metu. Čia patyriau palaikymą sunkiausiu savo gyvenimo laikotarpiu.

KĄ MAN REIŠKIA BAŽNYČIA

Į savo gyvenimą žvelgdama iš laiko perspektyvos, matau, kad nuo tos dienos, kai prieš šešiolika metų Jėzus mane atrado ir Šventoji Dvasia paragino ateiti į šią bendruomenę, gyvenu pergalingai.

Pasijutau tarsi po audringos kelionės atplaukusi į ramų gimtąjį uostą, kur manęs laukė neįtikėtini žmonės, vėliau tapę labai artimais mano sesėmis ir broliais, nors tuokart nė vieno iš jų nepažinojau.

Prisimenu, kaip pirmą kartą nedrąsiai ėjau į susirinkimą. Iš tolo kažkiek laiko stebėjau besirenkančius ir pagaliau ryžausi užeiti pati, tikėdama, kad tas mano ėjimas yra be galo prasmingas ir svarbus. Mane buvo apėmęs begalinis jaudulys – jaučiausi tarsi būčiau KAŽKIENO paimta už rankos ir vedama, o pasipriešinti tam nebuvo nei noro, nei jėgų.

Nuostabūs žmonės priėmė mane tokią, kokia esu, nekritikuodami, nesmerkdami. Jaučiau jų meilę ir draugiškumą, ir tai buvo tarsi balzamas mano iškankintai širdžiai, nes gyvenime buvau patyrusi daug išdavysčių, skriaudų, ir į jas skaudžiai reaguodavau.

Gera buvo klausytis pastoriaus Mindaugo pilnų išminties pamokslų; kai kurie iš jų ir dabar dar mane stiprina ir veda. Tuos pamokymus įsiminiau visam gyvenimui. Buvo nuostabu matyti tokius jaunus, išminties kupinus žmones. Be galo stebino tai, kad galiu būti atvira – žinojau: iš mano atvirumo niekas nepasišaipys, neapkalbės, bet palaikys ir melsis už mane ir mano artimuosius. Visi jie man atrodė tokie ypatingi!!! Iš tiesų tai taip ir yra, nes mes kiekvienas esame Viešpaties ypatingi!!!

Dėkoju Viešpačiui, kad Druskininkuose yra ši bendruomenė. Kad ji išliko per visas „krizes“. Tikiu, jog Dievas suburs čia stiprią komandą, kuri darys įtaką šio miesto gyvenimui. Tai – druskos miestas, ir ši bažnyčia turi tai atspindėti, „pasūdydama“ šį miestą, kaip ir sakoma Laiške kolosiečiams: Elkitės protingai su pašaliniais, išnaudodami laiką. Jūsų kalba visuomet tebūna maloni ir druska pasūdyta, kad sugebėtumėte kiekvienam atsakyti (Kol 4, 5–6).

Dievas per jus tikrai mane keitė, mokė, gydė – ačiū jums, brangieji, kad esate!!!

Irena

************

Į šią bažnyčią pirmą kartą atėjau prieš dvejus metus. Iškart sujaudino šlovinimas ir šiltas žmonių bendravimas. Nuo to laiko, kai tik esu Druskininkuose, lankausi susirinkimuose sekmadieniais ir, esant galimybei, patarnauju šlovinimo tarnavime. Džiaugiuosi, galėdama prisijungti prie jaunimo grupelės. Dėkoju Dievui už šiuos žmones, kurie man tapo dideliu Dievo palaiminimu!

Viktorija Šakalytė

Bendrinti: