Ką aš turiu padaryti dėl Viešpaties?

Nuo mažų dienų neįsivaizdavau savęs be bažnyčios. Mano tėvai veždavosi mane į Žiemelyje esančią evangelikų liuteronų bažnyčią, kartu važiuodavo ir seneliai, tėvelio tėvai. Kiek prisimenu, jau nuo 3-ejų metų dalyvaudavau pamaldose – man patiko tyliai sėdint bažnyčioje žiūrėti į vitražus, į aptrupėjusias bažnyčios lubas. Tačiau labiausiai mano žvilgsnį traukė altoriuje kabantis paveikslas „Nukryžiuotas Kristus“. Jo kūnas buvo sužalotas, sudarkytas, žaizdotas, o po tuo paveikslu buvo užrašas: Tai Aš padariau dėl tavęs. Ką tu padarei dėl Manęs? Maždaug penkerių pramokau skaityti. Pirmą kartą perskaitęs šį užrašą nustebau... Tas klausimas – ką aš padariau dėl Viešpaties? – labai giliai įsirėžė į mano mintis ir širdį. Aš ne kartą buvau girdėjęs, jog Kristus mirė už mane, kad aš nepražūčiau, bet turėčiau amžinąjį gyvenimą. Vis dėlto mane kankino klausimas – ką aš turiu dėl Jo padaryti? Ne kartą uždaviau šį klausimą suaugusiems, bet vaikui suprantamo atsakymo negirdėjau...

Už krikščioniškas vertybes esu dėkingas tiek savo tėvas, seneliams, tiek ir evangelikų liuteronų bažnyčiai, kurią lankiau. Pamenu, kaip mes važiuodavome į pamaldas Žiemelio bažnyčioje, Pakruojo rajone, nors patys gyvenome už keliasdešimt kilometrų, Pasvalio rajone, Vaškų miestelyje. Po pamaldų arba tais sekmadieniais, kada jų bažnyčioje nevykdavo, turėdavome susirinkimą namuose. Mūsų dvasiniu vadovu buvo mano močiutė – ji prižiūrėdavo namų susirinkimo eigą: net man mažam tekdavo perskaityti ištrauką iš Dienos skaitinių ar iš Šventojo Rašto, drauge giedodavome giesmes iš liuteroniško giesmyno, kas nors perskaitydavo ištrauką arba visą Martyno Liuterio pamokslą, drauge melsdavomės. Tai būdavo dvasinis bendravimas. 

Paaugęs apie save mąsčiau kaip apie tikintįjį, puoselėjantį krikščioniškas vertybes. Vis dėlto kai pasilikdavau vienas, vis iškildavo mintys: Kristus dėl manęs padarė neįsivaizduojamai daug. Ką aš turiu dėl Jo padaryti? Augau sovietmečiu, bet nebijodavau pripažinti, kad esu tikintis, nors per ateizmo pamokėles mokytoja ir bandė „perauklėti“... Nekaltinu jos, toks buvo laikmetis.

Paveikslo istorija

Nors XVI a. vieno žymiausių vokiečių renesanso dailininko Matthias Grunevald (1475–1528) kūryba buvo panaši į jo amžininkų, pvz., Albrechto Diurerio, ji turėjo ir savitų bruožų. Tuo metu šalia kitų tikslų buvo domimasi ir galvojama, kaip anatomiškai teisingai nutapyti žmogų, Grunevald tarsi žingsniu buvo priekyje – rinkosi ne tik anatomiją, bet gilesnę mintį, ir jau transformavo kai kurias žmonių figūras, norėdamas perteikti Evangelijos mintį. Dailininkas pats buvo Dievo žodžio paliestas, tad ir savo paveikslais norėjo perduoti žinią apie Jį. Viename iš jo paveikslų (https://lt.wikipedia.org/wiki/Matijas_Griunevaldas) nutapytas nukryžiuotas Kristus, vienoje kryžiaus pusėje stovi savo Sūnaus gedinti Jo motina Marija, prilaikoma apaštalo Jono, iš kitos pusės nutapytas Jonas Krikštytojas, rodantis į Kristų – Dievo Avinėlį, vienintelį Gelbėtoją. Jono Krikštytojo pirštas sąmoningai nutapytas šiek tiek ilgesnis, kad būtų suprantama: į ką jis rodo, Tas ir yra Gelbėtojas, Mesijas.

Dar būdamas paauglys buvau girdėjęs istoriją, kad Hernhuto (Moravijos brolių bendruomenės) įkūrėjui grafui Nikolajui Liudvikui Cincendorfui (1700-1760) pamačius tą paveikslą, Viešpats prakalbo būtent tais žodžiais: Aš tai padariau dėl tavęs. Ką tu padarei dėl Manęs? Ši istorija paplito po to meto pasaulį ir pasiekė daug kraštų, tarp jų ir Latviją bei Lietuvą. Vienas iš Latvijoje gyvenusių dailininkų, išgirdęs šią istoriją, nutapė to paveikslo kopiją, tik šiek tiek savaip interpretuodamas: jame nebėra Marijos ir Jono Krikštytojo, yra tik dėl žmonijos nuodėmių sužalotas, sužeistas Kristus. Kaip tik to paveikslo, kuris ir anatominiu požiūriu gerai nutapytas, vaizdas tarsi užsifiksavo mano sieloje, mano širdyje, mano akyse. Aš mačiau du dalykus: gerą meno kūrinį ir Evangelijos mintį.

Pasirinkimų kryžkelėje

Paauglystėje mokiausi sporto mokykloje, galvojau būti sportininku – buvau pakviestas į Kauno „Granito“ rankinio dublerių komandą. Bet dėl patirtų traumų ir kitų sveikatos problemų sporto teko atsisakyti. Be to, domėjausi daile. Rygoje gyveno močiutės sesuo su vyru, kuris buvo Dailės akademijos dėstytojas, tad nuo mažų dienų, kai vasaromis pas juos nuvažiuodavau, jis mane mokydavo dailės: piešimo, tapybos, pasaulio suvokimo, kaip matyti spalvas – daugybę spalvų ten, kur įprastai matai tik vieną spalvą... Dailininkas, žiūrėdamas į baltą popieriaus lapą mato 100, gal net 1000 atspalvių... Dailė man patiko, tad svarsčiau ir galimybę būti dailininku, norėjau žvelgti į pasaulį per spalvas, per formas...

     Man siūlė važiuoti gyventi į Latviją, į Rygą, ir ten studijuoti Dailės akademijoje, kur dėstytoju dirbo dėdė. Bet turbūt nugalėjo jaunatviškas maksimalizmas, o gal ir išdidumas, tad nusprendžiau mokytis Vilniaus Dailės akademijoje, kad kitiems neatrodytų, jog Rygoje studijuoju dėl dėdės protekcijos, t. y. kad įstojau per pažintis. Man norėjosi visko siekti savo jėgomis – jaučiausi stiprus ir užtikrintas, kad galiu kažką padaryti pats. Bandymas mokytis Vilniuje buvo ir sėkmingas, ir nesėkmingas. Akademijos rektorius ir dėstytojai, pamatę mano dailės darbus, pasakė: „Viskas gerai, tu, vaikine, gali įstoti, bet šiais metais jau truputėlį pavėlavai... Galėsi stoti kitais metais.“ Kadangi nenorėjau būti paimtas į tarybinę armiją, reikėjo būtinai įstoti į kokią nors aukštąją mokyklą. Tuo metu mokiausi sporto mokykloje ir taip pat buvau praėjęs kelių mėnesių karinės parengties stovyklą, todėl nemačiau prasmės eiti į armiją ir vėl kartoti tą patį. Į Vilniaus Dailės akademiją pavėlavau, tad nusprendžiau važiuoti į Šiaulius ir pradėti mokytis ten. Atvažiavau, pateikiau dokumentus, įstojau, pradėjau mokytis – viskas vyko sklandžiai. Galvojau, kad po metų grįšiu į Vilnių ir ten pradėsiu rimtas studijas. Bet atsitiko kitaip...

         Naujas gyvenimo puslapis

Įstojęs mokytis, Šiauliuose išsinuomojau nedidelį kambarį, kuriame gyveno dar vienas studentas, taip pat mokęsis Šiaulių pedagoginiame institute. Jis neseniai išgirdo Evangeliją apie gyvą ir prisikėlusį Kristų, turėjo Šventąjį Raštą. Man buvo labai keista, kad žmogus, visą laiką buvęs ateistu, dabar taip gyvai kalba apie Kristų... Kai pradėjome diskutuoti, pasakiau jam, kad apie Dievą girdėjau daugelį metų, iki pat šios dienos Jam meldžiuosi, skaitau Šventąjį Raštą ir žinau daugiau, nei jis man gali papasakoti. Jis pasakojo savo išgyvenimus, ir ta gyvybė, tekėjusi iš jo širdies, palietė mane.

Po kelių savaičių atvažiavo tikintis jo draugas, jie giedojo giesmes – kitokias, nei kad mes giedodavome liuteronų bažnyčioje. Jie pasiūlė man pasimelsti, kaip jie sakė, atgailos malda. Aš daug kartų prieš Dievą buvau atgailavęs, bet ši atgailos malda buvo kitokia. Meldėmės atsiprašydami ir atgailaudami už netikėjimą ir buvusį gyvenimo būdą, ir pašvęsdami savo gyvenimą Jam. Jei manęs paklaustumėte, ar tikėjau Dievu iki tos dienos, atsakyčiau – taip, aš tikrai tikėjau Dievu. Ateizmas manęs neviliojo, ir jei būtų kas paklausęs, ar Dievas yra, man buvo visiškai aišku – Jis yra. Kitas klausimas – kiek aš Jį pažįstu?      

Susitikimas su šiais studentais tarsi atvėrė naują gyvenimo puslapį. Po tos maldos ir pokalbio supratau, kad Dievas tikrai yra gyvas ir aš galiu su Juo bendrauti – bendrauti iš širdies į širdį, iš gelmės į gelmę. Šis patyrimas man buvo naujas. Iki tol mąstant, ką aš galėčiau, Dieve, padaryti, kad tai būtų užskaityta, įvardinta kaip tarnavimas Tau, kaip darbas dėl Tavęs, kildavo įvairių idėjų: pvz., padaryti kokį 1000 kryžių ir nuvežti juos į Kryžių kalną, maniau – tada jau būsiu daug dėl Dievo padaręs... Taip pat mąsčiau, kad gal Dievui labiau patiksiu, jei atsisakyčiau kokio maisto, tad buvau atsisakęs mėsos produktų, pradėjau tik žolytes valgyti, galvojau, kad gal taip dvasingesnis tapsiu... Ta mano desperacija, ieškant atsakymo į man vis iškildavusį klausimą, buvo labai didelė, bet aiškaus atsakymo, ką reikėtų daryti, neradau.

Tačiau po susitikimo su tikinčiais studentais, po atgailos maldos pamačiau, kad Šiauliuose yra ir daugiau Dievo paliestų, tikinčių žmonių. Buvau pakviestas į nedidelį namų susirinkimą, kur rinkdavosi ir melsdavosi kelios merginos. Suvokiau, kad, ko gero, tas atgimimo, pasišventimo ir tikėjimo kelias prasideda nuo čia. Čia yra ta vieta, tas laikas ir žmonės, su kuriais bendraudamas suprasiu, ką toliau daryti. Iki tol dar lankiausi evangelikų liuteronų bažnyčioje – ir šiandien apie juos kalbu su pagarba. Vertinu ir esu dėkingas už tą pamatą, tą auklėjimą, kuris per tėvus ir senelius buvo man suteiktas.

Tarnystė bažnyčioje

1991 m. Šiauliuose susikūrė evangelinė tikinčiųjų bendruomenė „Tiesos žodis“. Po kurio laiko tapau vienos namų grupelės vadovu: viename susirinkime buvo pristatyti keli būsimi namų grupelių vadovai, tarp kurių buvau ir aš. Žmonės galėjo prieiti prie norimo vadovo – taip turėjo susiburti naujos namų grupelės. Tąkart, kai prie manęs priėjo keliasdešimt žmonių, šiek tiek išsigandau. Iki tol mąsčiau, kad apie Dievą žinau nemažai, bet jau pirmame namų susirinkime, atrodė, pasakiau viską, ką žinojau apie Jį, ir išsigandęs galvojau, ką reikės pasakoti kitą susirinkimą... Štai tuomet ir suvokiau, kad tai ir yra būdas, kaip aš galiu tarnauti Dievui – supratau, kad galiu dalytis savo tikėjimu su mažiau apie Dievą žinančiais, mažiau patyrusiais žmonėmis. Čia ir prasidėjo naujas etapas, kuris iš vienos pusės mano širdžiai buvo lengvesnis, nes aš pradėjau suprasti tą vidinį, širdies kelią, pradėjau suprasti, kokiu būdu Kristus yra kelias, tiesa ir gyvenimas. Bet drauge išgyvenau tam tikrą konfliktą: tai kokia vieta mano gyvenime yra dailei, tapybai, su ja susijusiems planams?

Vis dėlto nieko nekeičiau, mokiausi toliau ir stengiausi mokytis maksimaliai gerai – iš visų disciplinų gaudavau aukščiausius įvertinimus. Kodėl? Ne tik savo gyvenimą naujai pašventęs Dievui, bet kur kas seniau suvokiau, kad, darydami ką nors gero ir gerai, darome tai Dievui. Tad jei mokomės ar dirbame, turime tai daryti maksimaliai sąžiningai ir gerai. Todėl ir vidurinę mokyklą baigiau labai gerai. Tačiau viduje ėmė kilti dvejonės: ar aš tikrai eisiu tuo keliu? Ar tikrai gyvenimą skirsiu dailei? Mano mintys keitėsi... Supratau, kad Dievas tikriausiai kviečia į dvasinę tarnystę... Dvejonių buvo nemažai.

Skaitydamas Šventąjį Raštą, pradėjau matyti skirtingas Rašto vietas, kurios kalbėjo apie dvasinę tarnystę ir dvasininko gyvenimą. Jos man tarsi atgydavo, jaudindavo mane kur kas labiau nei kitos. Nesistengiau kaip nors nukreipti savo širdies ir minčių ar įtikinti save, kad galbūt reikėtų eiti tuo keliu. Kiekvieną kartą, kai iškildavo sudėtingi vidiniai klausimai, sakydavau: „Dieve, aš galiu gilintis ir į dailės sferą, ir eiti dvasininko keliu. Kur man pasukti?“ Dievas kalbėjo tiek per Šventąjį Raštą, tiek per skirtingų žmonių, skirtingais laikais ir skirtingose vietose – tiek Lietuvoje, tiek užsienyje – liudijimus, kad Jis numatęs man dvasininko kelią. Tai aš išgyvenau ir savo viduje.

Nelengva naujos bendruomenės pradžia Kuršėnuose

Naujas gyvenimo etapas prasidėjo, kai buvo nuspręsta steigti naujas bendruomenes Šiaulių regione. Buvau pasiųstas į Kuršėnus – kad čia padėčiau įkurti naują evangelišką bendruomenę.

Pati pradžia buvo sudėtinga. Į Kuršėnus važinėti pradėjau dar būdamas studentas. Paskaitų būdavo labai daug, nes mokėmės trijų specialybių: braižybos, dailės ir darbų. Kartais paskaitose sėdėdavome net 12 valandų, o grįžus namo taip pat dar reikėjo daug mokytis, atlikti daug tapybos ir kitokių darbų. Norėjau mokytis gerai, tad laikas miegui dar labiau sutrumpėdavo... O kur dar tarnystė tikinčiųjų bendruomenėje – užimtumas buvo be galo didelis. 

Tarnystė Kuršėnuose prasidėjo 1991 m. nuo evangelizacinio renginio Kultūros namuose, kurio pabaigoje kvietėme žmones atgailos maldai. Atrodė, kad žmonės buvo pasiruošę pakilti nuo kėdžių ir ateiti į priekį melstis, bet pirmasis išbėgo psichikos sutrikimų turintis, mieste gerai žinomas žmogus, tad visi kiti, kurie jau buvo beateiną, taip ir liko sėdėti savo vietose... Kitą savaitę, po to pirmojo evangelizacinio renginio, į nedidelę išnuomotą salytę atėjo tik dvi močiutės: viena norėjo išgyti nuo epilepsijos, o kita atėjo tiesiog pasižiūrėti. Aš pasimeldžiau už tą ligotą moterį – vėliau sužinojau, kad ji išgijo, bet kitą kartą neatėjo nė viena. Prasidėjo nelengvas kelias: melsdavausi, pasninkaudavau, kartais vienam kitam žmogui Kuršėnuose papasakodavau apie Kristų, vėliau dėdavau skelbimus į vietinį laikraštį, įrašiau keletą radijo laidų, kurios buvo transliuotos per vietinį radiją. Vieni žmonės pamatė skelbimus laikraštyje ir atėjo pasižiūrėti, tada jie pakvietė savo pažįstamus, tie papasakojo dar kitiems. Tai ir buvo bendruomenės užuomazgos.

Pati bažnyčios pradžia tikrai buvo nelengva: buvo daug klausimų, daug įvairiausių problemų... Lankiau tikinčiuosius namuose, melsdavausi už tuos, kuriems buvo reikalinga malda, aiškinau Šventojo Rašto tiesas, kiek pats jas supratau. Kartais maldos ir pokalbiai užsitęsdavo, nes, atsakius į vieną klausimą, jų kildavo daugiau... Buvo Lietuvos nepriklausomybės pradžia – sudėtingas laikas: kartais autobusai važiuodavo, kartais nevažiuodavo, kartais tekdavo autobuso palaukti ir kelias valandas. Vakarais mažytė Kuršėnų autobusų stotis būdavo užrakinta, tad laukdavau lauke, žiemos metu kartais būdavo 25 ar 30 laipsnių šalčio. Ne visada šiltesnius drabužius apsivilkdavau... Kartais būdavo, kad lauke spaudžia šaltukas, o 22 val. atėjęs į stotį sužinai, kad važiuoti turėjęs autobusas nevažiuoja, reikia laukti iki 23 val., bet ir tas nevažiuoja, tad reikia laukti iki 24 val. Galiausiai atvažiavus autobusui būdavau taip sušalęs, kad galvodavau, ar pavyks sulenkti kojas ir įlipti į autobusą... Kartais būdavo net sunku pasakyti, kur aš važiuoju, bet vairuotojas suprasdavo, kad greičiausiai iki Šiaulių. Autobuse kiek atšildavau, bet Šiauliuose būdavau naktį, prieš 1 val. – miesto autobusai jau nevažinėja, o važiuoti taksi nėra pinigų, tad maždaug 5 km parkulniuodavau pėsčiomis iki nuomojamo buto... Dažnai tai būdavo savaitės vidury... Prisimenu, kai nejausdavau nei rankų, nei kojų, nei ausų... Tuo metu kildavo įvairiausių klausimų: ar Dievui reikalingos tokios aukos? Bet aš buvau laimingas, kad atradau atsakymą – kad galiu kažką daryti dėl Viešpaties, kad galiu kalbėti apie Kristų. O tie nepatogumai nebuvo labai reikšmingi...

Bute taip pat būdavo šalta, kartais nebūdavo ir karšto vandens, o kojas būtinai reikėjo atšildyti, tad kartais tiesiog įjungdavau orkaitę ir kojas įkišdavau į orkaitę, kad jos šiek tiek atšiltų... O apie kokią 3 val. nakties, kai jau šiek tiek atsigaudavau, dar sėsdavau prie savo mokslų, peržiūrėdavau, ką turėsiu atsiskaityti... Paskaitos prasidėdavo 8 val. ryto, o paskaitų aš nepraleidinėdavau... Tad šiek tiek nusnaudęs eidavau į paskaitas ir vėl – į priekį... Tai buvo sunkios, bet geros dienos. Džiaugiausi, kad galiu ką nors daryti dėl Dievo, kad Evangelija, Dievo žodis gali plisti. Tuo metu jau buvo aišku, kad Evangelija, išgelbėjimas yra svarbiausi dalykai gyvenime. Išgelbėjimo žinia yra daugiausia, ką galiu žmogui duoti. Tai pats brangiausias dalykas, prieš kurį nublanksta visa kita...

Dar besimokydamas institute gavau tikrai puikų pasiūlymą dirbti Suomijoje, Helsinkyje, prestižinėje restauravimo įmonėje. Nors man siūlė tikrai gerą atlyginimą, bet ir šioje kryžkelėje pasirinkau tarnavimą Dievui. Galbūt kažką praradau, gal kažko netekau, bet širdis buvo rami – žinojau, kad einu keliu, kuriuo mane veda Dievas. 

Noras būti Dievo indais

Bendruomenė Kuršėnuose po truputėlį augo, prisijungdavo įvairių žmonių, kai kurie turėjo akivaizdžių priklausomybių. Jau 1995 m. pradėjau mąstyti, kaip tokiems žmonėms padėti. Darėme daug ką: turėjome nedidelį butuką, kuriame leidome apsigyventi nuo alkoholio priklausomiems žmonėms, su jais kalbėdavomės, už juos melsdavomės, atnešdavome jiems maisto, sudarydavome sąlygas pabūti vienumoje, kur galėtų apmąstyti gyvenimą ir galbūt nuspręstų nebevartoti alkoholio... Kai kurie iš jų kelias dienas, savaites ar net mėnesį nevartodavo, bet vėliau vėl pradėdavo vartoti. Mes juos vėl parsivesdavome iš gatvės, jie gailėdavosi, bet ratas vėl sukosi iš naujo... Teko kalbėtis ir su keliais Lietuvos mastu žinomais gabiais muzikantais – jie atvėrė širdis Dievui, su ašaromis akyse išreiškė norą būti laisvi nuo šios priklausomybės ir sekti Dievu... Galvojome, ką daryti, kaip tokiems žmonėms padėti? Tuo metu jau vis išgirsdavau apie reabilitacijos centrus užsienyje, bet įkurti panašų centrą čia, Kuršėnuose, neturėjome jokių finansinių galimybių. Ir tik praėjus nemažai metų, kartu su bendruomene pradėjome mąstyti ir kurti socialines veiklas nuo alkoholio, narkotikų ar azartinių lošimų priklausomiems žmonėms. Atėjus laikui, atsirado pajėgumų, išteklių ir galimybių įkurti ir Vaikų dienos centrą.

Kai pradėjome socialines veiklas, atsirado ir šiokių tokių nepatogumų, nes į bažnyčią ateidavo ne visai gražiai atrodantys ar skaniai kvepiantys žmonės. Bendruomenė susidūrė su iššūkiais, kurių iki tol nebuvo – reikėjo mokytis priimti visuomenės atstumtus žmones. Kai kuriems tikintiesiems tai buvo suklupimo akmuo, kitiems tai buvo naujas iššūkis, su kuriuo jie susitvarkė – sugebėjo priimti kitokius žmones. 

Socialinė veikla

Beveik prieš 8 metus įkūrėme reabilitacijos centrą vyrams. Vėliau kelis adaptacijos namus baigusiems reabilitacijos programą. Džiaugiuosi, kad dauguma baigusių šią programą vyrų iki šios dienos gyvena blaiviai.  

Šiandien, žiūrėdamas į tų žmonių gyvenimo pokyčius, džiaugiuosi matydamas tokius vaisius – ne vienas iš tų žmonių dabar yra padrąsinimas net ir, atrodytų, gražiai ir gerai gyvenantiems. Tai didelis stebuklas: žmogus, buvęs, atrodytų, visiškame gyvenimo dugne, šiandien padeda tokiems pat ar panašiems į save, sukuria šeimas, kitų šeimos yra atstatomos...

Tiek priklausomybių turintys žmonės, tiek vaikai ar jaunuoliai, gyvenantys sudėtingose šeimose, mūsų įkurtuose centruose pamato naują gyvenimo pavyzdį, įgyja naujos gyvenimo patirties. Nemažai šių tarnysčių gimė kaip atsakymas į klausimą: Ką aš galiu padaryti dėl Kristaus? Galbūt tai labai mažas indėlis, gal tik garstyčios grūdas ar tikrųjų dalykų šešėlis, bet tai jau yra mano, kaip asmens, atsakymas, ką aš galiu padaryti dėl Kristaus. Nemanau, kad padariau labai daug ir negalvoju apie save kaip apie žmogų, kuris padarys ką nors įspūdingo... Nenoriu įspūdingų dalykų, noriu eiti galbūt ir nedideliais žingsniais, bet atsiliepti į Dievo kvietimą.

Dievas mums suteikė gyvenimą, davė savo Sūnų kaip išgelbėjimą ir amžinąją viltį. Kaip mes atsiliepiame į Dievo pašaukimą? Jeigu ir tavo širdyje kyla klausimas ar dvejonės, jei supa nežinia, siūlau tau pasielgti taip, kaip padariau aš – atsiklaupti ant kelių ir paklausti: „Dieve, kuriuo keliu man eiti?“

Esu girdėjęs tokį pasakymą: „Jei nežinai kelio, atsiklaupk ant kelių...“ Manau, kad ir mes taip galime pradėti eiti – tai nuolatinis pokalbis su Dievu, su mūsų Kūrėju, nuolatinė malda. Kai atsiliepiame į Jo kvietimą, mes išgyvename pilnatvę ir vidinį žinojimą, kad darome tai, ką ir turime daryti, – Dievas pripildo mūsų gyvenimą.

Spausdinta laikraštyje „Ganytojas“, Nr 7 (449)

Bendrinti: