Kukurūzų labirintas

Dar sovietmečiu, N. Chruščiovo nurodymu, Lietuvos laukai buvo gausiai apsodinti kukurūzais. Mat svečiuodamasis Amerikoje ir suvokęs šio augalo naudą, tuometinis Tarybų Sąjungos vadovas norėjo šį gėrį perkelti į savo šalį. Tik kukurūzai tuomet mūsų šalyje neprigijo...

Visgi šiandien važiuodamas per Lietuvą tikrai išvysi ne vieną kukurūzais apsodintą lauką. Netoli Vilniaus, 16-ame kilometre važiuojant Trakų link, 3 ha plote plyti ypatingas kukurūzų laukas – KUKURŪZŲ LABIRINTAS. Kaip gimė idėja sukurti tokią pramogą Lietuvos žmonėms, kalbiname jo šeimininką Saulių Kaminską. Saulius – biologas-botanikas, agronomas, apželdintojas, – dirba vienos užsienio įmonės atstovybėje sodininku ir turi hobį – kasmet kurti kukurūzų labirintą.

Sauliau, esi botanikas, tad didelę laiko dalį praleidi gamtoje. Ar meilę gamtai įskiepijo tėvai?

Mano mama – mokytoja, tėvas buvo dėstytojas, domėjęsis astronomija, astrofizika. Vasaras aš leisdavau kaime, pas senelį ir dėdę. Senelis nuo vaikystės mane lenkė prie žemės: aš dirbdavau žemės ūkio darbus ir nesiskųsdavau. Pamenu, kaip su dėde važiuodavome į rugiapjūtę tuometiniame kolūkyje ir per pietus, laukdami, kol kombainas prikuls bunkerį grūdų, valgydavome skilandį su pomidorais ir kepta kaimiška duona... O po to grūdus veždavome į sandėlį. Dirbdavome iki vėlumos. Be to, senelis liepdavo šieną grėbti, karves girdyti. Tad gamta mane supo nuo mažens.

Sauliau, pamenu, kai tuokėtės su Elena, važiavote fotografuotis į kopūstų lauką. Tu jau tada turėjai kaubojaus skrybėlę ir... kopūstų lauką.

Taip, pradžioje aš auginau ankstyvus kopūstus, po to vėlyvus... Tada dirbau mokykloje mechanizatoriumi, bet norėjau ką nors savo turėti, tad išsinuomojau žemės ir bandžiau auginti daržoves. Nes grįžus namo iš darbo 17 valandą nebūdavo ką veikti, ypač pavasarį ir vasarą, kai ilgi vakarai. O kaubojiška skrybėlė dar iš tų laikų, kai labai norėjau į Ameriką išvažiuoti. Tada buvau labai jaunas, naivus, užsispyręs, bet man nepasisekė. Tačiau gyvenimas taip susiklostė, kad pati Amerika pas mane į Lietuvą „atvažiavo“: būtent iš ten atkeliavo idėja sukurti kukurūzų labirintą ir Lietuvoje. Tokie labirintai labai populiarūs Amerikoje.

Kartą sutikau bičiulį, grįžusį iš Amerikos ir gyvenusį šeimoje, kuri augino kukurūzus. Tai mane sudomino. Tuo metu ir pačioje Amerikoje kukurūzų labirintai dar nebuvo labai populiarūs, bet mane domino pats augalas. Pamenu, kad tais metais, kai mes su Elena tuokėmės, t. y. prieš 17 metų, laikraštyje „Lietuvos rytas“ buvo išspausdintas straipsnis apie fermerį, kuris kukurūzų lauke padarė vėžlio formos labirintą. Tai buvo įspūdinga! Tik tuo metu dar nerašė, ar labirintai jau buvo rengiami pramogai. Taigi praėjo nemažai metų, kol aš pats pasodinau kukurūzų ir sukūriau labirintą.

Tu buvai kukurūzų labirintų pradininkas Lietuvoje?

Taip. Pirmąjį  nedidelį labirintą sukūriau 2008 m. Tad šiuo hobiu užsiimu jau 9 metus – džiaugiuosi tuo.

Kokie iššūkiai tavęs laukė, sugalvojus tuo užsiimti?

2007 m. Lietuvos televizija ir SEB bankas organizavo edukacinį projektą „Vertas milijono“, kuris suteikdavo galimybę realizuoti verslo sumanymus. Aš dalyvavau šiame populiariame verslo idėjų konkurse, kur pristačiau verslininkams Kukurūzų labirinto idėją. Konkurso nugalėtojams verslininkai būtų padėję tą idėją išplėtoti. Tad buvau „priremtas prie sienos“: teko parengti smulkų verslo planą, atlikti skaičiavimus, imtis konkrečios veiklos. Nors, tapus finalininku, jie manęs nepasirinko ir neparėmė, bet man jau nebuvo, kur trauktis. Tada nusprendžiau veikti pats ir išsinuomojau žemės.

Ir kaip užderėjo tavo sodinti kukurūzai? Ar nebuvo baisu, kad jie nesudygs ar neužderės?

Pirmais metais buvo sunkiausia. Ir kukurūzai užderėjo ne itin gerai, bet vis tiek, galima sakyti, metai buvo sėkmingi – šiek tiek pinigų susigrąžinome, tad galėjau toliau ką nors daryti...

Labirintą kuri jau 9-erius metus. Ir kiekvienais metais jis vis kitoks. Kaip tu sugalvoji tokius gražius raižinius, turinčius filosofinį-egzistencinį motyvą?  

Čia tiesiog mano pamąstymai, mintys. Man patinka ir apie žemę, ir apie dangų pamąstyti... Todėl buvo Gedimino pilies raižinys, antrasis labirintas buvo skirtas Lietuvos vardo tūkstantmečio minėjimui ir šv. Brunono žygdarbio pagerbimui. Jis buvo išraižytas tūkstantmečio ženklo motyvu. Po to buvo Europos žemėlapis... Tiesiog ateina kokia mintis, ir norisi tokį labirintą padaryti. Buvau padaręs labirintą SUGRĮŽK, kurį įkvėpė Izaijo pranašystės eilutė: Aš pašalinau tavo nusikaltimus kaip debesį ir tavo nuodėmes – kaip miglą. Grįžk pas mane, nes Aš atpirkau tave (Iz 44, 22). Tąkart piešinio motyvas buvo toks: Kristus nuo kryžiaus apkabina žmogų, tiesiantį į Jį rankas.

Norisi meniškai išreikšti Evangeliją, perkelti Evangelijos žinią ir į pramogų sferą. Tai taip pat ir mano padėkos Dievui, kad esame sveiki, gyvi, kad turime gyvenimą, išraiška.

Ar žmonės klausia, kodėl labirintas atspindi vieną ar kitą motyvą, pvz., vienais metais buvo Terminatorius, o šįmet Kelias?

Žinoma. Mielai apie tai papasakoju, padiskutuojame. Terminatorius iš vaidybinio filmo atliko savo misiją, pasiaukojo. Terminatorius – tai ir astronominis terminas, reiškiantis liniją, skiriančią Saulės apšviestą ir tamsųjį planetos pusrutulį. Visada noriu, kad tema ir motyvas nebūtų paviršutiniškas, turėtų gilesnę prasmę.

Šįmet labirintas vadinasi „Motociklininko kelias“. Jis – motociklininkas – renkasi savo kelią, tu – savo. Kai kurie lankytojai žavisi, kitiems atrodo keista... Girdėjau pačių įvairiausių nuomonių. Esu įsitikinęs, kad jei darai iš širdies, tai paliečia ir kitų žmonių širdis, jeigu jos atviros... Manau, labai svarbu daryti nuolankiai ir iš širdies, tada paliesi žmogų, o jei darysi išdidžiai, nieko neklausysi, tai pats greitai sugriūsi...

Sauliau, labai gražiai padaryti raižiniai. Kaip vyksta šis procesas? Turbūt tenka daug skaičiuoti?

Žinoma, yra ką veikti. Dažniausiai tai darau žiemą: mąstau, galvoju, ką išraižyti, tada braižau ant milimetrinio popieriaus. Po to tą mažą piešinį reikia išdidinti ir, pavasariui atėjus, reikia tą piešinį iš popieriaus perkelti į lauką – čia jau visai kiti masteliai... Mes turime 3 ha žemės, laukas yra padalijamas kvartalais. Tie kvartalai turi atskaitos taškus, tada nuo jų pasirenki dar mažesnius taškus, smaigstai spalvotas vėliavėles, kurios ir žymi piešinį. Kol kukurūzai dar maži, motobloku padarai takelius (motoblokas – tai sodininkystėje, žemės ir miesto ūkyje naudojamas daugiafunkcinis įrenginys).

Vadinasi, piešinį darai, kai kukurūzai dar maži, kai dar negalima pasiklysti?

Taip, žinoma. Būna, kad paklysti, bet aišku, pereini. Na, o liepos vidury jau paprašau parasparnininko, kad nufotografuotų iš viršaus.

Ar nebaisu, kad pjaudamas kukurūzus sugadinsi piešinį?

Žinoma, šiek tiek baugu. Bet, jei gerai atmatavai, tai viskas turėtų pavykti. Man su terminatoriumi truputį nepavyko – linija nukrypo gal kokius 5 m, tai paplatėjo veidas, bet niekas to nemato (juokiasi)... Darant piešinį svarbu nebūti pervargusiam ir niekur neskubėti. Reikia apmąstyti kiekvieną metrą, viską daryti lėtai. Bet kai viską padarai ir pamatai iš viršaus nufotografuotą nuotrauką, tai nuostabu!

Nuotrauką reikia daryti, kol kukurūzai dar nedideli, nes jie augdami uždengia takelius, tad ne taip ryškiai matosi piešinys. Šiais metais buvo vienas geriausių per 9-erius metus kukurūzų derlius.

O koks šio labirinto principas? Jis skirtas pasivaikščiojimui?

Pirmais metais žmonės tiesiog pereidavo labirintą. Vėliau sugalvojau žaidimą: skirtingose labirinto vietose yra sustatyti komposteriai – reikia pasižymėti mūsų duotą juostelę. Komposteriai išmuša tam tikrus skaičius, o surinkęs visus 9 skaičius, labirinto pabaigoje žmogus randa skrynutę, kurioje yra taleris, ant kurio užrašyta tų metų labirinto mintis. Norint tą skrynutę atrakinti, reikia suvesti teisingą kodą. Tad reikia ne tik pereiti labirintą, bet ir atrasti tuos komposterius, kurie padės atrakinti skrynutę. Jei labirintas būtų be užduočių, jis turėtų būti dar didesnis – kad žmogus gerokai paklaidžiotų, o dabar įdomu, kad reikia surasti ir tuos komposterius, kurie kartais stovi ir aklavietėje...

Šis labirintas – 3 km. Tai nemažai?

Taip, bendras takelių ilgis 3 km. Vieniems tai nemažai, kitiems mažai...

O būna, kad kas pasiklysta ir reikia gelbėti?

O taip, būna, kad ir negrįžta iš labirinto... kai kas iki dabar klaidžioja... (juokiasi). Gal jau kukurūzų vaikais labirinte patapo... (juokiasi).

Sauliau, laikui bėgant labirintas plėtėsi. Dabar jau tai pramoga ne tik suaugusiems, bet ir vaikams?

Yra mažesnis labirintas, taip pat dar yra dažasvydžio labirintas, kuris šiais metais ne itin daug sulaukia lankytojų... Kitais metais galvoju padaryti ir traukinukų labirintą. Taip pat plečiame pačią pramogų erdvę – sukuriame vis daugiau autentiškų pramogų. Labai gražiai atrodo šiaudų rulonai, turime „tranzitą per šiaudų bedugnę“... Man patinka tokie žodžiai, pvz., tranzitas, nors tai daugiau astronominis terminas... Taip pat yra ir pikniko erdvės, kur gali švęsti šeimos ar draugai, atsivežę savo maistą...

Ką tu pats, darydamas šį darbą, išgyveni? Juk po įprasto darbo važiuoji į savo kukurūzų lauką, kartais net lieki nakvoti...

Sunku pasakyti... Gal ten besidarbuodamas Dievą išgyvenu... Nors gal kiekvienas Dievą išgyvena kitaip... Man patinka žiūrėti į Dievo kūrinius – vaikštančius fazanus, augančius kukurūzus...

Kaip apie labirintą sužino lankytojai?

Turime savo internetinį puslapį (www.kukuruzulabirintas.lt), yra reklama ir ant mano automobilio, bet daugiausiai žinia sklinda iš lūpų į lūpas... Vaikams čia patinka, tad jie pasako ir kitiems.

Labirintas veikia nuo liepos pabaigos iki lapkričio pabaigos – ar daug sulaukiate lankytojų?

Galiu pasakyti, kad nemažai. Būsiu kaip žydas – skaičių nesakysiu, bet pasakysiu taip: kiek burbuolėje grūdų, tiek lankytojų ateina per kelias dienas, o kartais ir per dieną.

Pernai dėl sausros kukurūzai prasčiau atrodė, o šįmet kukurūzai aukšti, gražūs, tad gal žmones tai  ir traukia?.. Kiekvienais metais lankytojų sulaukiame skirtingai, bet šiais metais jų tikrai nemažai.

Kaip suprantu, turi ir pasekėjų – yra žmonių, kurie taip pat daro panašius labirintus, tiesa?

Taip, tiesa. Aš nesu šios idėjos autorius – tai amerikiečių idėja, kurią nukopijavau. Tik motyvai mano yra originalūs. O kitais kolegomis, kurie taip pat daro labirintus, galiu tik džiaugtis – gerai, kad jie bando, daro, atranda, pamato, susiduria su įvairiais žmonėmis ir tobulėja... Pavyzdžiui, Anykščiuose žmonės neapsiribojo tik kukurūzais, padarė labirintą ir iš vytelių, Panevėžyje labirintą kūrė moksleiviai, nuoširdūs vaikinai...

Manau, nereikia bijoti, kad pavogs tavo idėją, reikia bijoti, kad tavo talentas nežūtų. Jei Dievas duoda talentą, tai dėl jo reikia jaudintis, o ne dėl to, kad tavo idėją kas nukopijuos... Svarbu žiūrėti, kokiais tikslais ir kokiais motyvais tu pats savo talentą naudoji... Ar tas talentas neša tau garbę, ar jis atneša Dievui šlovę? O kai būni atviras Dievui, tai gimsta daug naujų, įdomių idėjų... Ir šią savaitę gimė trys idėjos, tad dabar suku galvą, kaip tai realizuoti. Dažnai tos idėjos ateina tam, kad praturtintum kitus. Man atrodo, kad, kalbant apie vaikų pramogas, natūralių, gražių pramogų trūksta arba jos nepaprastai brangios...

Kas padeda prižiūrėti labirintą?

Padeda šeimos nariai, giminaičiai. Na, o kurti labirintą padeda keli vaikinukai, ištroškę dirbti ir pramogauti. Tai užsiimu ir karitatyvine veikla – pagloboju, kiek jie nori būti globojami, kelis vaikinukus iš Carito...

Dėkoju už pokalbį ir linkiu kūrybinės sėkmės.

Kalbino Sonata Aleksandravičienė

Bendrinti: