.jpg)
Labai ryškiai, tarsi šiandien, prisimenu visus tris pirmuosius „iniciacijos“ į dvasinį gyvenimą arba, kitaip sakant, Šventosios Dvasios krikšto etapus. Prisimenu, nes tai buvo tiesiog beprecedentis virsmas: „skaičiuku“ vadintas konservatyvus logikas ir pragmatikas pradėjo suvokti, kad širdis taip pat gali būti (ir yra) supratimo šaltinis, kad vidinis žinojimas gali praturtinti loginį mąstymą. Suvokiau, kad daugiau niekada nebegrįšiu į ankstesnį gyvenimą, nebebūsiu toks pats. Tai ir džiugino, ir baugino. Džiaugiausi begaline šviesa ir tuo lengvumu, atsiradusiu, nukritus didelėms psichologinėms, emocinėms naštoms, bet baiminausi, jog visai neturiu šio naujai atsivėrusio gyvenimo įgūdžių. Priekyje mačiau nepažįstamą, viliojantį kelią, tačiau tuo metu net negalėjau įsivaizduoti, su kokiu Vedliu susitikau.
Pirmoji pažintis su Šventąja Dvasia įvyko dar prieš išgirstant Evangelijos žinią ir sutinkant Viešpatį Jėzų Kristų. Tuomet nežinojau, kad tai – Dvasios veikimas, nes visiškai netikėjau jokio kito pasaulio (tuo labiau dvasių) egzistavimu. Tai, kas staiga pradėjo vykti, buvo labai nelogiška ir nesuprantama: jaunuolis, kaip ir dauguma kitų besimėgavęs savarankiškos jaunystės privalumais, vartojęs išskirtinai materialią malonumų industrijos produkciją bei visiškai nesidomėjęs jokiomis filosofijomis, menais ar religijomis, staiga (ne po truputį, bet tiesiog staiga) išgyvena radikalius skonio, pomėgių ir vertybių pokyčius. Visa, kas anksčiau patikdavo, ėmė nebepatikti ir atvirkščiai: tai, kas buvo atgrasu, kas buvo net pasityčiojimų objektas, pradėjo be galo traukti. Taip prasidėjo ieškojimų ir atradimų metas.
Eilėraščiai, knygos be aiškaus siužeto ir veiksmo tapo labiausiai mano ieškomi dalykai. Jaunystėje taip patikusi roko muzika pradėjo erzinti, bet muzika, atliekama smuiku, saksofonu ir kitais klasikiniais instrumentais, pradėjo be galo žavėti. Dievo Dvasia tarsi perjungė manyje nematomą imtuvą į visiškai kitą bangų dažnį. Ir tai, kas ateidavo tų naujų bangų kanalu, buvo gerai. Gąsdino tik nesupratimas – Kas tai? Dėl ko? Iš kur? Kas bus toliau?..
Toliau sekė pažintis su Evangelija, o per ją – su Dievu ir Viešpačiu Jėzumi Kristumi. Antrasis laiptelis – staigmena – tą patį naujomis bangomis transliuojamą gyvenimą aptikau bažnyčioje ir į rankas paėmęs užrašytas Evangelijas.
Po truputį ėmė aiškėti, kas su manimi vyksta. Nežinau, kokiu žodžiu apibūdinti jausmą, kai skaitai tekstą, kurio nesupranti, bet tai tampa skanu, norisi skaityti vis daugiau. Skaityti, nesuvokiant prasmės, tik jaučiant malonumą, man buvo nauja patirtis. Kaip ir tai, kad nepažįstamų žmonių susirinkime (bažnyčioje) jaučiausi tarsi namie, lyg jau seniai čia būčiau buvęs ir po ilgos pertraukos vėl sugrįžęs.
O kaip apsakyti padvigubėjusį malonumą, pasireiškusį po kelių mėnesių, kai pamažu ėmiau suvokti, ką skaitau Šventajame Rašte ir apie ką kalba pamokslininkas?! Visa savo esybe suvokiau, kad egzistuoja kitas pasaulis, su kuriuo mane Kažkas nori supažindinti. Ir tas Kažkas yra be galo geras, nepaprastai galingas ir švelnus (buvau apgaubtas guodžiančio švelnumo). Tačiau turėjau bėdą – nežinojau ir nemokėjau bendrauti (melstis) su Tuo Asmeniu. Žodžiai, kuriais kreipdavausi į Dievą ar kai pirmąkart išpažinau, kad Kristus yra mano Viešpats ir Gelbėtojas, tarsi strigo gerklėje. Man atrodė, kad mano žodžiai lieka mano burnoje ir toliau nesklinda. Matydamas bažnyčioje man nesuprantama kalba besimeldžiančius žmones, labai pavydėjau – atrodė, kad tie garsai kyla ne iš žmonių burnos, bet iš kažkur giliai ir sklinda kiaurai sienas ligi pat dangaus.
Bandymai susikaupti ir mėgdžioti tuos man keistus garsus nieko nekeitė – žodžiai ir toliau strigo gerklėje, kėlė nemalonius ir slogius išgyvenimus. Nuo tada meldžiausi viena malda: „Dieve, myliu Tave, noriu būti su Tavimi, bet nežinau, kaip tai pasakyti, nes nemoku kalbėti. Išmokyk mane, suteik tą kitų kalbų dovaną.“
Prabėgo metai, o aš vis dar meldžiausi tik ta viena malda. Meldžiausi kiekvieną rytą, kiek pabėgiojęs ir pasimankštinęs miško laukymėje. Iš pradžių dar minutę kitą palaukdavau, svarstydamas, ar kas nors įvyks, bet vėliau, kai vis nieko neįvykdavo, iškart po maldos bėgdavau atgal į bendrabutį. Liūdėjau kaip vaikas, kuriam užsiminė apie dovaną, bet tos dovanos vis neįteikė...
Nors žinojau, kad Šventoji Dvasia yra šalia – jaučiau Ją, skaitydamas Šventąjį Raštą ar klausydamas pamokslų, malda buvo skurdi: keli sakiniai arba perskaitytos kelios eilutės iš Psalmių knygos, bet tai, atrodė, nesulaukia atsako – tarsi žodžiai atsimuštų į sieną. Nors melstis kitomis kalbomis vis nepavykdavo, galiausiai apsisprendžiau neprievartauti savęs ir neveidmainiauti, bet priimti ir džiaugtis tuo saiku, kurį jau gavau. Aš tikrai nuoširdžiai džiaugiausi naujai atrastu pasauliu.
Ilgainiui pripratau, susitaikiau su tuo, kaip viskas vyksta, tad trečiasis „iniciacijos“ etapas man buvo savotiškas sukrėtimas. Prabėgus gal pusantrų metų, vieną rytą pabėgiojęs ir trumpai pasimeldęs, palengva miško takeliu bėgau atgal, kai staiga mane tarsi perliejo vandeniu... Kojos susipynė... nevalingai įbėgau į vienoje takelio pusėje augusius krūmus, po to įpuoliau į kitoje pusėje augusį brūzgyną, o galiausiai atsitūpiau ir lyg norėjau kažką pasakyti, bet liežuvis pynėsi... Pavyko ištarti tik padrikus, nesuprantamus skiemenis. Kiek išsigandau, bet tik trumpam, nes greitai mane apėmė malonus svaigulys... Nežinau, kiek laiko pratupėjau, vis nesėkmingai mėgindamas ką nors pasakyti. Kelis kartus stojausi toliau bėgti namo, bet vis susvirduliuodavau ir įlėkdavau į šalikelės krūmus.
Šiaip taip visgi parsiradau į bendrabutį ir dar ilgai sėdėjau ant kėdutės kažką kalbėdamas – mintyse vis norėjau kažko paklausti, bet vis nesėkmingai. Liežuvis neklausė. Po pietų, kai jau, atrodė, buvau normalios būklės, bijojau net žodį pratarti, kad prieš žmones neapsijuokčiau... Tą vakarą anksti nuėjau gulti ir miegojau kaip kūdikis. Ryte prabudęs aiškiai prisiminiau, kas nutiko. Labai norėjau pabandyti „kalbėti“ taip, kaip vakar, bet dvejojau: pavyks ar ne? Bijojau, kad nepavyks. Atsisėdau ant tos pačios kėdutės ir, mano didelei nuostabai, iš mano lūpų gausiai, greitakalbe pasipylė žodžiai – tiek lietuviškai, tiek nesuprantamais sakiniais. Tai išties buvo stebuklinga: viskas buvo labai aišku ir protu kontroliuojama, bet tuo pačiu visiškai spontaniška ir nevaldoma, žodžiai veržėsi iš kažkur giliau, ne iš gerklės; ir jie sklido tarsi kiaurai sienas. Atrodė, kad iš mažyčio pusrūsio būčiau patekęs į didingas karališkas menes.
Šiandien džiaugiuosi, kad nuo to laiko galiu vaikščioti po Karaliaus rūmus ir atrasti vis naujų kambarių ir galerijų. Šventoji Dvasia man apsireiškė kaip tas Dievo palankumo antspaudas, kuris rodo kelią tamsoje. Noriu mokytis Tą Kelią matyti. Tai man svarbiausia. Malda – tarsi didžiuliai prabangūs rūmai, kur daugybėje kambarių ir menių slepiami didžiuliai turtai ir paslaptys. Nelikime Karaliaus rūmų prieškambaryje, ieškokime Viešpaties lobių toliau.
Saulius
