Buvau kalinys. Nuosprendis, kurį išgirdau iš Aukščiausiojo teismo teisėjo lūpų, – laisvės atėmimas iki gyvos galvos.
Monotoniškai vienutėje bėgo dienos, ir jos visos man buvo vienodai nuobodžios. Nors, tiesą sakant, dienos viena nuo kitos šiek tiek skyrėsi. Pirmadieniais kaliniams būdavo išnešiojami laiškai. Aš jų laukdavau, bet man niekas nerašė. Antradieniais ir ketvirtadieniais mane išvesdavo pasivaikščioti į uždarą kiemą, o tuo metu prižiūrėtojai tikrindavo mano kamerą ir asmeninius daiktus. Penktadieniais leisdavo nusiprausti. Šeštadieniais būdavo pasimatymų diena, bet manęs niekas nelankydavo. Manęs buvo išsižadėta, buvau „nurašytas“ ir visų užmirštas, buvau tarsi koks raupsuotasis išstumtas iš visuomenės į jos užribį. O sekmadieniai kalėjime būdavo patys niūrausi...
Turėjau pakankamai laiko galvoti apie savo gyvenimą, mane supusius žmones, fizines bei moralines žaizdas, padarytas klaidas, artimųjų ir draugų išdavystę, neteisingus kaltinimus savo atžvilgiu, skaudų kritimą ir... įkalinimą. Buvau gyvas, bei jaučiausi miręs. Keikiau šį gyvenimą ir nemačiau jokios gyvenimo prasmės. Mąsčiau, ką man daryti, kad teismo nuosprendis būtų peržiūrėtas, ir man būtų dovanota laisvė. Mąsčiau, kad jei man pavyktų tai pasiekti, gyvenčiau, kaip ir gyvenau, tik viską daryčiau apsukriau ir apdairiau, kad į šią vietą daugiau nesugrįžčiau.
Pradžioje mėginau kaltinti kitus – šeimą, visuomenę, santvarką, žmoną, vaikus – o pats įsivaizdavau esąs auka. Su manimi visi elgėsi neteisingai! O aš? „Ar aš elgiausi teisingai gyvendamas laisvėje?“ – kažkur giliai mano pasąmonėje žybteldavo kibirkštis.
Kentėjau nuo savo minčių. Galvoje jos dūzgė lyg bičių avilys. Savyje aptikau kažkokią blogio dvasią, raginančią kaltinti kitus ir net save. Supratau, kad turiu pripažinti tiesą apie save ir apie kitus, bet ne kaltinti. Taip, aš nusikaltau, suklydau gyvenimo kely. Esu kaltas. Jei Tu, Dieve, esi, dovanok, atleisk man, pasigailėk manęs nusikaltėlio. Tuomet aš pamačiau tikrąjį savo veidą, atsipeikėjau nuo mane slėgusių juodų minčių, puikybės ir panorau būti žmogumi be kaukės.
Buvau raupsuotasis. Sėdėdamas vienutėje susitapatinau su šios ligos suluošintais žmonėmis. Susitapatinau taip, kad net ant savo kūno išvydau išdavikiškai baltuojančias raupsų žymes. Taip pat nuostabą kėlė žmonės, kurie rūpinosi raupsuotaisiais. Iš kur jie sėmėsi drąsos? Aš save laikiau drąsiu kol gyvenau laisvėje – ištobulinau savo raumenis ir buvau nusikalstamos gaujos lyderis, drąsiai trenkdavau į „lempą“ tiems, kurie mėgindavo užimti mūsų teritoriją ar įžeisdavo kurio nors gaujos nario garbę. Mano devizas buvo: „Kovoje svarbu ne šuns dydis, o jo viduje verdančios kovos aršumas“ (Coah Bear Bryant). Buvau drąsus, tačiau tie žmonės buvo drąsesni už mane – jie nebijojo mirties, o aš jos bijojau... Gyvenime viską dariau ne taip. Visada norėjau būti karaliumi ir eiti kuo platesniu keliu, kitus stumdamas į pakraščius ir juos naikindamas. Aš juos žudžiau ir žodžiais, ir veiksmais. Ir štai kur atsidūriau... Platus kelias ir erdvūs vartai veda į pražūtį, ir daug yra juo įeinančių… (plg Mt 7,13).
Man taip bemąstant, vieną dieną mano kameros durys atsidarė, tarpduryje pasirodęs kalėjimo prižiūrėtojas įsakė susirinkti visus daiktus ir nešdintis iš kalėjimo. Žiūrėjau į jį nustebusiu, klausiančiu žvilgsniu, o jis tai matydamas patikslino:
– Na, ko spoksai? Atsirado kažkoks keistuolis! Sumokėjo už tave milžinišką sumą ir todėl dabar tu laisvas.
– Laisvas??? – negalėjau patikėti savo ausimis. Dairiausi į šalis, mėgindamas suprasti, kas įvyko, bet protu nepajėgiau nieko suprasti.... Čia reikia proto, turinčio išmintį! (plg. Apr 17, 9). Aš neturėjau išminties.... juk Viešpaties baimė - išminties pradžia, o Šventojo pažinimas - supratimas (Pat 9,10).
„Tikrai keistuolis, – mąsčiau rinkdamas savo kuklią mantą. – Juk už šių grotų sėdi ir mažiau „prisidirbusių“ nei aš. Kodėl jis sumokėjo ne už ką nors kitą, o už mane, nuteistąjį kalėti iki gyvos galvos?“
Kai už nugaros užsivėrė vartai, stovėjau prie jų ir nežinojau, kur eiti. Kam aš esu toks reikalingas? Kam reikalingas raupsais paženklintas žmogus? Tokie kaip aš aplinkiniams kelia tik baimę. Kažin ar man dar yra vietos šioje Žemėje? Kam aš reikalingas? Na, nebent tam keistuoliui, kuris už mane sumokėjo didžiulę kainą. Pakėliau akis į dangų ir antrą kartą kreipiausi į Dievą, kuriuo nepažinojau:
– Vesk, Dieve, mane keliu, kuriuo turiu eiti, kad sutikčiau tą keistuolį, sumokėjusį kainą už mane.
Taip prasidėjo sunki ir ilga kelionė. Kad ši kelionė bus ilga – numaniau, nes reikės atrasti tą siaurą kelią, vedantį į gyvenimą, ir tik nedaugelis jį randa (plg. Mt 7,14). Bet, vis dėlto, ėjimas man buvo kur kas malonesnis, nei metas, kai sėdėjau vienutėje ir laukdamas paskutinės gyvenimo akimirkos.
Akinanti vasaros saulė spigino į akis ir dažnai mane apakindavo. Iš tiesaus kelio nuklysdavau į kažkokius šunkelius ir vos pajėgdavau judėti duobėtais ir purvinais keliais. Tuomet per brūzgynus kapsčiausi į pagrindinį kelią ir vėl judėjau į priekį.
Prasidėję rudeniniai lietūs, perkūnija ir žaibai vertė ieškoti prieglobsčio krūmuose arba apleistuose pastatuose. Po medžiu tuo metu stovėti buvo pavojinga. Kai stiprūs vėjo gūsiai pradėdavo žnaibyti visą kūną, o iš dangus pažirusios snaigės užlipindavo man akis, šliauždavau į artimiausias apleistas kiaulides, kad galėčiau šiek tiek sušilti.
Linksmą žinią ant savo sparnų nešė pirmieji pavasario pranašai vieversiai. Pamažu tirpo žiemos sniegas ir pavasarinis oras, dvelkiantis sprogstančių medžių pumpurų aromatu ragino pakilti iš sąstingio. Žinojau, kad turiu palikti dvokiančias kiaulides ir tęsti kelionę.
Mano kelionės tikslas buvo surasti keistuolį, už mane sumokėjusį kainą. Šis tikslas mane įkvėpė, ir buvo ta varomoji jėga, kuri neleido sustoti – skatino judėti pirmyn. Savo kelyje sutikau kelis tokius pat raupsuotuosius, kaip ir aš. Man rodėsi, kad jie neturėjo gyvenimo tikslo, todėl klaidžiojo, blaškėsi, buvo praradę bet kokią viltį sugrįžti iš visuomenės užribio. Kadangi prieš patekdamas už grotų buvau gaujos lyderis, troškau ir vėl suburti gaują, tačiau visai kitaip mąstančių „gaują“. Kalbėjau jiems apie keistuolį, sumokėjusį už mane didžiulę kainą ir dovanojusį man laisvę. Jie netikėjo šia mano žinia, tik kraipė galvas ir keistai šypsojosi. Nebeįtikinėjau jų daugiau. Ėjau gyvenimo keliu, ir su nuostaba mačiau, kad jie sekė pavymui.
Kartą atsitiko keistas dalykas. Apsistojome atokiame kaime ir visai netikėtai išgirdome, kad tuo keliu turi eiti didis pranašas, gailestingumu spinduliuojantis religijos Mokytojas Jėzus. Mes buvome visų paniekinti, atstumti, todėl labai alkome meilės. Mes jautėmės labai nesaugūs, slapstydamiesi nakties tamsoje, todėl labai alkome saugumo. Mums buvo sunku suprasti, kodėl tokie apgailėtini padarai, kaip mes, gyvena žemėje – mes alkome prasmės.
Iš kaimo gyventojų sužinojome, kad Jėzus save vadina gyvenimo duona ir duoda atsigerti stebuklingo vandens: Aš esu gyvenimo duona! Kas ateina pas mane, niekuomet nebealks, ir kas tiki mane, niekuomet nebetrokš (Jn 6,35). Kas gers vandenį, kurį Aš jam duosiu, tas nebetrokš per amžius, ir vanduo, kurį jam duosiu, taps jame versme vandens, trykštančio į amžinąjį gyvenimą (Jn 4,14). Taip pat išgirdome, kad Jėzus save vadina šviesa: Aš - pasaulio šviesa. Kas seka manimi, nebevaikščios tamsoje, bet turės gyvenimo šviesą (Jn 8,12). Mums taip reikėjo visų šių dalykų! Pasislėpę brūzgynuose, laukėme Mokytojo, o kai Jį pamatėme, pradėjome garsiai šaukti: Jėzau, Mokytojau, pasigailėk mūsų! (Lk 17, 13). Jėzus pamatė mus, nors mes nuo Jo buvome ganėtinai toli, atsisuko, ilgai žiūrėjo, tylėjo, o paskui tarė: Eikite, pasirodykite kunigams! (Lk 17,14). Ir nieko daugiau. Tik liepimas pasirodyti kunigams, mat kunigai tvarkė raupsuotųjų apskaitą. Paskelbę mus, raupsuotuosius, nešvariais (Kun 13,3), tik kunigai galėjo pripažinti mus švariais (Kun 14, 1–32) ir grąžinti mūsų teisę gyventi visuomenėje.
Beeidami pas kunigus, mes pasveikome. Priėję prie miesto vartų, toliau eiti nebegalėjome, nes vis dar buvome laikomi nešvariais. Ilgai laukėme pasirodant kunigo prie stovyklos ribų. Kai jis atėjo ir pamatė mus esant švariais, atliko visas apeigas ir leido mums grįžti į visuomenę. Kokie mes buvome laimingi! Mes taip laukėme šios akimirkos!
Mano bendražygiai išsiskirstė kas sau. Stovėjau ir galvojau apie Mokytoją Jėzų. Staiga mano mintis apšvietė ryški šviesa. Bet juk Jis, Jėzus Kristus, ir yra tas Keistuolis, kuris už mane sumokėjo kainą ir dovanojo man laisvę, kai buvau kalinys ir niūriai gyvenimo dienas leidau vienutėje! Supratau, kad stovėjau pieš šventą Dievo veidą. Privalėjau Jį surasti, žemai nusilenkti ir Jam padėkoti. Vėl leidausi į kelionę, garsiai šlovindamas Dievą. Kai mudu susitikome, parpuoliau dėkodamas Jam po kojų.
– Argi ne dešimt pasveiko? Kur dar devyni? Ar neatsirado nė vieno, kuris grįžtų atiduoti Dievui garbę, išskyrus tave, svetimtautį? (Lk17, 17–18), – paklausė Jėzus.
Negalėjau kalbėti už kitus, tačiau iš kažkur atsirado drąsos Jo paprašyti:
– Aš pažinau Tave ir patikėjau, kad Tu esi Kristus, gyvojo Dievo Sūnus (Jn 6, 69). Noriu tarnauti Tau, noriu sekti Tavimi. Leisk man būti šalia Tavęs, sekti paskui Tave.
– Kelkis, eik! Tavo tikėjimas išgydė tave (plg. Lk 17,17-19), – tarė Jėzus. – Sek paskui mane!
Sekiau paskui Jį, daug klausinėjau, klausiausi Jo pasakojimų apie Tėvo namus ir juose laukiantį Tėvą. Buvau laimingas, nebebijojau mirties, nes supratau, kad mirti – tai grįžti į dangiškojo Tėvo namus. Prieš sutikdamas Jėzų, buvau beviltiškas ir apgailėtinas raupsuotasis. Gyvenau pasaulyje tarp mirusiųjų, buvau pats miręs – dvasios raupsuotasis. Tačiau Jėzus Kristus, vyriausiasis Kunigas, savuoju krauju vieną kartą visiems laikams įžengė į Švenčiausiąją ir įvykdė amžinąjį atpirkimą (plg Heb 9,11-12) – apvalė mane nuo raupsų.
Ateikime į Jo akivaizdą su padėka, džiaugsmingai giedokime Jam psalmes! (Ps 95,2).
Palaiminimas, ir šlovė, ir išmintis, ir padėka, ir garbė, ir jėga, ir galybė mūsų Dievui per amžių amžius! Amen! (Apr7, 12).
Kainas Urvinis (Apsakymo autorius redakcijai žinomas. Dėkojame Jums!)
