.jpg)
Ramūno Juknos homilija ekumeniniame maldos susirinkime Panevėžyje.
Dėkoju visų bažnyčių: Evangelikų reformatų, „Gyvojo Dievo“, „Vynuogyno“ ganytojams bei bendruomenių tikintiesiems, kurie dalyvaujate šiame maldos susirinkime. Ekumeninė Krikščionių vienybės savaitė būnant kartu suteikia mums puikią progą pagarbinti Dievą malda ir bendra giesme; mokytis mylėti, ne tik apie tai kalbant, bet ir realiai veikiant; liudyti pasauliui, kad krikščionys (nepaisant skirtumų) yra vieningi; ypatingai tikėjimo išpažinimo ir tiesos klausimais, o – jei Dievas duos – ir bendrais darbais. Tad paprastai ir kukliai Rašto skaitymu, malda bendra giesme norisi paminėti krikščionių vienybės savaitę.
Homilija
Šiandieninis Šventojo Rašto skaitinys buvo 20-oji psalmė, tad norėčiau ją paskaityti.
Teišklauso Viešpats tave suspaudimo dieną, tesaugo tave Jokūbo Dievo vardas.
Tegul iš savo šventyklos tau siunčia pagalbą, tepadeda tau iš Siono.
Visas tavo aukas teatsimena, tepriima tavo deginamąją auką.
Ko trokšta tavo širdis, tau tesuteikia, teišpildo kiekvieną tavo sumanymą.
Mes džiaugsimės tavo išgelbėjimu, vėliavas kelsime savo Dievo vardu. Visus tavo prašymus teįvykdo Viešpats!
Žinau, kad Viešpats gelbsti savo pateptąjį, iš savo šventojo dangaus jį išklausė ir parėmė savo dešinės galybe.
Vieni pasitiki savo žirgais, kiti – kovos vežimais, o mes prisiminsime Viešpaties, savo Dievo, vardą.
Anie suklupo ir krito, o mes pakilome ir stovime tiesūs.
Išgelbėk, Viešpatie, išgirsk, Karaliau, kai šaukiamės.
Remdamasis šia psalme norėčiau išsakyti dvi mintis: tikėjimo vienybė bei Dievas – mūsų stiprybė.
Tikėjimo vienybė
Krikščionių vienybės savaitę mums gali kilti daug klausimų. Kodėl vienybė? Kas mus jungia ir vienija? Kodėl turime išreikšti vienybę? Kodėl turime tuo rūpintis ir tai vienaip ar kitaip puoselėti? Gal geriau sėdėkime kiekvienas po savuoju kiautu, nenorėdami ką nors pakeisti, besirūpindami tik savo kiemo ir daržo bėdomis?
Atsakymą randame Šventojo Rašto žodžiuose - mus jungia Viešpats, Jokūbo Dievas, Jėzaus Kristaus Tėvas. Į Jį kylantis tikėjimas ir to tikėjimo kertiniai akmenys sujungia mus, tokius skirtingus ir tuo pat metu sujungtus vieno tikėjimo.
Naujasis miesto katekizmas užduoda šiuos klausimus:
30. Kas yra tikėjimas Jėzumi Kristumi?
Tikėjimas Jėzumi Kristumi yra pripažinimas ir laikymas tiesa visko, ką Dievas apreiškė savo Žodyje, pasitikėjimas vien tik Juo dėl mūsų išgelbėjimo, kuris apreikštas Evangelijoje.
Esu nukryžiuotas su Kristumi. Ir daugiau ne aš gyvenu, o gyvena manyje Kristus. Ir dabar, gyvendamas kūne, gyvenu tikėjimu į Dievo Sūnų, kuris pamilo mane ir paaukojo save už mane (Gal 2, 20).
31. Kuo dar mes tikime?
Viskuo, ko esame mokomi Evangelijoje. Apaštalų tikėjimo išpažinimas mūsų tikėjimą išreiškia tokiais žodžiais: „Tikiu Dievą Tėvą visagalį, dangaus ir žemės Sutvėrėją. Ir Jėzų Kristų, vienatinį Jo Sūnų, mūsų Viešpatį, kuris prasidėjo iš Šventosios Dvasios, gimė iš mergelės Marijos, kentėjo prie Poncijaus Piloto, buvo nukryžiuotas, numirė ir palaidotas, nužengė į pragarą, trečiąją dieną kėlėsi iš numirusių, įžengė į dangų, sėdi visagalio Dievo Tėvo dešinėje, iš ten ateis gyvųjų ir mirusiųjų teisti. Tikiu Šventąją Dvasią, šventąją visuotinę Bažnyčią, šventųjų bendravimą, nuodėmių atleidimą, kūno prisikėlimą ir amžinąjį gyvenimą.“
Mylimieji, [...] jaučiu reikalą rašyti jums raginimą, kad narsiai kovotumėte už tikėjimą, vieną kartą visiems laikams duotą šventiesiems (Jud 1, 3).
Broliai ir seserys, šis bendras visų krikščionių tikėjimas yra mus jungianti ir vienijanti jėga. Tikėjimas į Jėzų Kristų ir Jame apreikšta Dievo valia ir pažinimas mus paskatina burtis ir jungtis draugėn. Ne humanistinės žmonijos vieningumo ar prigimtinio gėrio esančio mumyse idėjos, bet tikėjimo bendrumas, Jėzaus Kristaus dievystės ir Išganymo supratimas mus, skirtingų bažnyčių tikinčiuosius, apvienija.
Dievas - mūsų tvirtybė
Psalmininkas meldžia, kad Dievas laimintų savo pateptąjį, tą, kurį išsirinko, jog šis tarnautų Dievui ir Jo tautai. Tačiau žinome, kad visų pateptųjų silpnumas jiems sutrukdė tarnystę atlikti tobulai. Tačiau ačiū Dievui už Jėzų Kristų, kad pats Dievas tapo tuo Pateptuoju (Kristumi gr.k.), ne kuriam meldžiame stiprybės, bet kuris savo paklusnumu ir auka pelnė išganymą visiems, kurie tiki. Mes turim didelį džiaugsmą – Kristus yra mūsų Išganytojas, Pakaitalas ir didysis Išganymo vadovas.
Psalmininkas sako, kad vieni pasitiki savo prigimtinėmis jėgomis ir dovanomis. Tai kovos žirgai, kurie simbolizuoja kūno ir valios stiprybę. Esti žmonių, kurie savo valios pastangomis gali pasiekti neįtikėtinų dalykų. Taip pat yra kiti žmonės, kurie pasitiki savo talentais, kūrybiniais gebėjimais, intelektiniu potencialu. Kovos vežimai yra žmonių rankomis sukurti. Tai kultūrinio, kūrybinio bei intelektualinio darbo rezultatas. Psalmininkas sako, kad visi šie geri dalykai netikintiesiems tampa pasitikėjimo šaltiniu. Jie remiasi į save.
Naujasis miesto katekizmas prasideda šiuo klausimu:
1 . Kokia vienintelė mūsų viltis gyvenant ir mirštant?
Ne kad mes patys esame sau šeimininkai, bet kūnu ir siela, gyvendami ir mirdami, priklausome Dievui ir mūsų Gelbėtojui Jėzui Kristui.
Nė vienas iš mūsų negyvena sau ir nė vienas sau nemiršta. Jei mes gyvename, gyvename Viešpačiui, ir jeigu mirštame, Viešpačiui mirštame. Todėl, ar mes gyvename, ar mirštame, – esame Viešpaties (Rom 14, 7–8).
Tad mūsų, krikščionių, dalis yra pasitikėti Dievu ir Jo jėga išganyti ir perkeisti mus. Ne mes patys. Ne mūsų prigimtinės ar išvystytos dovanos, bet vienintelis Viešpats yra mūsų viltis, mūsų pasikeitimo bei išganymo garantas. Vien tik Juo pasitikime savo sielos klausimu ir tik Viešpats yra mūsų stiprybė.
Jis atskleidžia mūsų prigimtinį taurumą, koks buvo pagal Dievo kūrybos sumanymą (Pradžios ir Psalmių knygose).
Jis atskleidžia mūsų silpnumą ir nuodėmę (Įstatymo knygose).
Jis kviečia savo skausmą ir neviltį išlieti Dievui – savo paguodai (Jobo ir Psalmių knygose).
Jis kviečia kvailius pasisemti išminties (Patarlių knyga).
Jis kviečia nedorėlius ištiesinti savo takus (pranašų knygos).
Jis kviečia nuvargusius surasti atgaivą (Mato evangelija).
Jis ieško pražuvusių ir atėjo gydyti ligonių (Luko evangelija).
Jis atgimdo, perkeičia bei pasiunčia nešti gerąją išganymo žinią pasauliui (Apaštalų darbų knyga).
Tad Dievas, Jėzuje Kristuje, yra mūsų tikėjimo tikslas ir tikrasis brolystės pamatas.
Jis taip pat yra mūsų brolystės garantas. Kristus mus moko mylėti. Jis mus ugdo, sudraudžia ir veda į atgailą, kai to prireikia.
Jis, per savo Šventąją Dvasią, yra mūsų krikščioniškos misijos šaltinis ir jėga.
Malda
Dieve, išpažįstame Tave, kaip savo Kūrėją bei Atpirkėją. Mes nuolankiai sakome, kad esame žmonės, kurie yra riboti, silpni ir nuodėmingi, kuriems reikia Išganytojo, Tavo Siųstojo Jėzaus Kristaus užtarimo, atgimdančio Šventosios Dvasios nuplovimo ir nuolatinio palaikymo. Mokyk ir įtvirtink mus tikėjimo tiesoje, kad pažintume Jėzaus Kristaus evangeliją, Tavo suteiktą mums tiesos mokslą.
Mes esame gundomi pasitikėti savo prigimtiniais bei išugdytais talentais, tačiau mes pasirenkame didžiuotis Tavimi (kaip mokė ir apaštalas Paulius), o ne savimi, aukštinti Tave, o ne save statyti į Tavo vietą. Suteik mums ramybę prie Tavo kojų, nuolankume. Išmokyk mus mylėti brolius ir seseris. Išmokyk mus ne niekinti ir teisti, o saugoti ir globoti, tarnauti ir rūpintis vieni kitais.
Prašome Dieve, kad taip pat mumyse, mūsų bendruomenėse pažadintum savo dovanas ir tarnystes, įkvėptum brolius ir seseris liudyti pasauliui apie Tavo Sūnaus Jėzaus Kristaus išgelbėjimą, kuris dovanojamas tiems, kurie tik patikės. Įgalink ir savo Šventąja Dvasia įkvėpk į mus šios apaštališkos stiprybės.
Panevėžio evangelinės bažnyčios
pastorius Ramūnas Jukna
Panevėžys
2016 m. sausio 20 d.
Lijanos Tagmann nuotrauka
Nuotraukų albumą galite pažiūrėti Facebook svetainėje.
