.jpg)
Panevėžio evangelinei bažnyčiai minint 25-erių metų sukaktį, kviečiame prisiminti praėjusias dienas, mąstyti apie Viešpaties darbus, svarstyti apie Jo rankų darbus (žr. Ps 143, 5). Straipsnis paruoštas pagal Aušros Morkūnienės medžiagą – dėkojame Aušrai.
1991 m. balandžio 24–25d. Panevėžio kultūros rūmuose įvyko du evangelizaciniai susirinkimai, kuriuos surengė Vilniaus bažnyčia „Tikėjimo žodis“. Manoma, kad kiekviename iš jų dalyvavo apie 300 žmonių. Galėjo būti apie 15–20 naujai įtikėjusių. Ši data, po kurios prasidėjo reguliarūs tarnavimai, laikoma Panevėžio bažnyčios gimtadieniu.
Naujai įtikėję žmonės degė dėl Dievo. Susidarė maždaug 8–10 žmonių branduolys, kurie, „užmiršę viską pasaulyje“, nuoširdžiai ir karštai ėmė tarnauti Dievui: vykdavo rytinės bei vakarinės maldos, susirinkimai, Evangelija miesto gatvėse buvo skelbiama tiek asmeniškai, tiek grupėmis. Pastarasis reiškinys atitiko to meto dvasią ir sulaukdavo nemažai dėmesio. Miesto dienraštis „Panevėžio balsas“ net išspausdino gana palankų informacinį straipsnelį – interviu su Evangeliją skelbusiais jaunuoliais.
 |
| Panevėžiečiai, baigę III-ją Vilniaus vakarinės Biblijos mokyklos laidą 1992 m. |
|
„Žmonės, būkite drąsūs, pakelkite rankas“ Žurnalistė apie tikinčiuosius: Visi tiki Dievu, gyvena tik su Juo, Jam patiki slapčiausias savo mintis. Kiekvienas iš jų skirtingai pažino Dievą ir Jį įtikėjo. Jie gyvena pagal Evangeliją, tačiau pasaulietiškai: vaikšto į kiną, parduotuves, valgo taip pat, kaip ir mes. Tik pabendravus su jais jauti, kad jie kupini dvasinės palaimos ir geranoriškumo. (...) Kodėl jūs išeinate kalbėti ir giedoti į gatvę? Lina Morkūnaitė: Mums ne tas pats, kokia bus karta, kokia bus Lietuva. Mes norime, kad žmonės susimąstytų, dėl ko ir kam jie gyvena. Juk Jėzus sakė: „Eikite ir skelbkite, ką jis pažino, ką jis pamatė.“ O žmogus juk nuodėmingas, jis grimzta į prarają ir kartais neturi jėgų atsistoti, pasikelti, o kai į jo širdį ateina Dievas, jo prigimtyje įvyksta stebuklas – jis įgauna viltį ir tikėjimą. Todėl mes einame į gatvę ir aiškiname žmonėms tokius dvasinius dalykus. „Panevėžio Balsas“ 1992 m. rugsėjo 2 d. |
1992 m. vasarą, studentams grįžus iš Vilniaus Biblijos mokyklos, gyvenimas bažnyčioje suintensyvėjo. Pradėjo burtis šlovinimo grupė, formavosi tarnavimo vaikams užuomazgos, dvi tikinčiųjų grupelės rinkdavosi ir namuose. Bažnyčios lyderė ir visų reikalų koordinatorė buvo Lina Morkūnaitė.
1993 m. pradėta švęsti bažnyčios gimtadienį, ir tai tapo gražia tradicija. Vasarą, savaitgaliais, vykdavo evangelizacijos, kurių metu įtikėdavo nemažai žmonių. Tų pačių metų rudenį pradėjo veikti vakarinė vaizdo įrašų Biblijos mokykla, kurią 1994 m. pavasarį baigė apie 30 studentų.
1994 m. birželio 17–18 d. vyko evangelizacija ir seminaras, kurio metu įtikėjo Ramūnas Jukna, po devynerių metų tapęs Panevėžio bažnyčios pastoriumi. 1994 m. spalio 17 d. Panevėžio bažnyčia „Tikėjimo žodis“ įregistruota kaip juridinis asmuo.
 |
| Panevėžio vakarinės vaizdo įrašų Biblijos mokyklos absolventai |
|
Apie pirmuosius bandymus įregistruoti bažnyčią dalijasi Dainius Morkūnas: Noras įregistruoti bažnyčią kaip juridinį asmenį kilo jau 1991 m. Pamenu, parašėme įstatus, atvažiavo atstovė iš Vilniaus Vilma Nemeikaitė ir kartu ėjome į savivaldybę. Mums paaiškino, kad reikia laukti posėdžio, kurio metu bus svarstomas šia klausimas ir priimtas sprendimas. Posėdyje dalyvavo gal 10–12 narių. Klausinėjo apie mūsų veiklą, tikslus. Užkliuvo mūsų įstatuose įrašytas punktas apie ligonių gydymą – jiems atrodė, kad taip mes pretenduojame į privačią gydymo praktiką, o tai viršija bažnyčios kompetenciją. Bandėme paaiškinti, kad čia kalbama ne apie tai, kad tai dvasiniai dalykai. Tačiau mūsų prašymas buvo atmestas ir bažnyčia su tokiais įstatais įregistruota nebuvo. Bažnyčią įregistruoti pavyko tik po trejų metų, naujai suformulavus įstatus. |
1995 m. kovo 31–balandžio 2 d. „Garso“ kino teatre buvo transliuojama Bilio Gremo evangelizacija. Per Velykas ten pat buvo rodomas filmas „Jėzus“. Žmonės buvo kviečiami atgailauti, tikėti ir jungtis prie bažnyčios. Bažnyčios žmonės pasižymėjo kūrybingumu, buvo pilni entuziazmo, troško tarnauti, todėl buvo sukurtas ne vienas spektakliukas, inscenizuotos Biblijos istorijos buvo rodomos bažnyčioje ir už jos ribų, trokštant, kad Evangelijos žinia pasiektų kuo daugiau žmonių.
1996 m. balandžio 12 d., švenčiant 5-ąjį bažnyčios gimtadienį, Panevėžio bažnyčios „Tikėjimo žodis“ pastore buvo ordinuota ištikima ir pasišventusi bažnyčios lyderė Lina Morkūnaitė. Deja, praėjus vos pusmečiui, 1996 m. lapkričio 15 d., bendruomenę aplankė didelis skausmas – pastorė Lina Morkūnaitė žuvo autoavarijoje.
Neilgai trukusią, bet meilės Viešpačiui ir žmonėms kupiną Linos tarnystę iki šiol mena jos artimieji, tikėjimo namiškiai ir bendražygiai.
 |
| Lina Morkūnaitė pasakoja praeiviams apie Jėzų |
|
Kalbant apie Liną ir jos įtaką man, turėčiau pasakyti, kad ji buvo pirmoji mano ganytoja, krikščioniškąja prasme. Ji buvo pirmasis žmogus, kuris išties rūpinosi mano dvasine būkle, branda, krikščioniškąja raida bei tapatybe. Nesakau, kad šalia nebuvo kitų žmonių, kurie rodė krikščionišką dėmesį, tačiau Lina nebūdingai pagal savo amžių buvo brandi ir mąstė toliaregiškai, įžvalgiai, jautriai, tiesiai, tačiau palaikančiai. Bendraujant su Lina, o vėliau apmąstant jos gyvenimą ir tarnystę, neišblėsta įspūdis, kad ji buvo tas žmogus, kuriam aš rūpėjau, kad ji mąstė apie mane bei kitus. Mąstė ne tik tuomet kai atvykdavo į mažą Kupiškio bažnytėlę (aš tuomet gyvenau Kupiškyje), bet ir nebūdama šalia. Panevėžio bažnyčia globojo kupiškėnus, tad jutome artimą, dėmesingą jos globą. Manau, kad tas trumpas Dievo duotas pažinties laikas buvo itin reikšmingas, o Lina kaip ganytoja paliko savo tarnystės ir širdies įspaudą manyje. Pastorės Linos gyvenimas gali būti pavyzdžiu jauniems žmonėms, taip pat ir visai tikėjimo bendruomenei. Jis parodo, kiek daug gali padaryti visa širdimi, siela, protu ir jėgomis Viešpatį pamilęs jaunas žmogus. Pastorius Ramūnas Jukna |
1999 m. rudenį bažnyčios vadovai Vidmantas Morkūnas, Gintaras Butkevičius, Audrius Valinskas pradėjo mokytis Bendrijos „Tikėjimo žodis“ organizuojamoje tarnystės mokykloje Vilniuje. Tais pačiais metais bažnyčia pradėjo dalyvauti tarptautiniame projekte „Vaikų Kalėdos“, kurį visame pasaulyje vykdo JAV įkurta labdaringa nedenominacinė krikščioniška organizacija „Samariečio krepšys“. Šis projektas padėjo užmegzti draugiškus ryšius su Velžio seniūnijos socialiniais darbuotojais, Panevėžio vaikų globos namais, todėl bendradarbiavimas su jais peržengė projekto „Vaikų Kalėdos“ ribas.
2000 m. birželį, pastoriumi buvo ordinuotas Tarnystės mokyklą baigęs Vidmantas Morkūnas. Rudenį į Tarnystės mokyklą išvyko net aštuoni žmonės: Ramūnas Jukna, Gražina Tamulytė, Rimas Kazulis, Aušra Morkūnienė, Aušra Samulėnaitė-Bružienė, Stasys Šidlauskas, Jurga Domarkaitė, Reda Ridikaitė.
 |
| Ramūnas Jukna laiminamas, pradedant pastoracinę tarnystę |
2004 m. sausio mėn. Bendrijos „Tikėjimo žodis“ tarybos sprendimu, Panevėžio bažnyčios vadovu paskirtas Ramūnas Jukna. Bažnyčios nario Audriaus Valinsko iniciatyva pradėjo veikti bažnyčios interneto svetainė, vėliau įsiliejusi į visos Bendrijos tinklapį.
2005 m. balandžio mėn., 14-ojo bažnyčios gimtadienio metu, paskelbtas Bendrijos „Tikėjimo žodis“ tarybos sprendimas bažnyčios vadovą Ramūną Jukną ordinuoti Panevėžio bažnyčios pastoriumi.
2013 m., Tikėjimo žodžio bendrijai minint 25-erių metų sukaktį, pastorius Ramūnas Jukna interviu Jubiliejinių metų organizaciniam komitetui dalijosi mintimis apie Panevėžio bažnyčios nueitą kelią.
 |
|
Kas teikia didžiausią džiaugsmą, stebint Jūsų ganomą bendruomenę? Žvelgdamas į tarnystės lauką, esu linkęs matyti taisytinus dalykus, neišspręstas problemas, tai, ką reikia stiprinti. Nemėgstu daugiažodžiauti apie kokius nors pasiekimus ar džiugesius. Manau, protingiau yra kalbėti apie siekiamybes ir kai kuriuos pirmuosius gerųjų savybių daigus, kurie džiugina. Išskirčiau dvi savybes, kurios, žvelgiant į bendruomenę, jaudina labiausiai. Tai – pasikeitimas ir ištikimybė. Mane žavi pokyčiai žmonių gyvenime. Štai jaunuolis susivokė, kad jei jis seks tik savo jaunystės užgaidomis, sugriaus savąjį gyvenimą. Evangelijos pasakojimas ir Kristaus mokslas jį įtikina keistis. Šio žmogaus gyvenime prasideda nerangūs ir skausmingi pokyčiai. Ne viskas sklandu ir gražu, ne kiekvienas juo tiki, ne kiekvieną dieną jam pavyksta būti geru Kristaus mokiniu. Tačiau jo pastangos, jo malda mane žavi. Tad, įveikęs nuodėmės gravitaciją, jis pakyla pirmiesiems krikščionybės ir bendruomeniškumo skrydžiams. Kitas gyvenimo matęs, nuoskaudų patyręs žmogus kraujuojančia širdimi tamsiausią gyvenimo akimirką apčiuopomis atranda Kryžių – jo šaukiasi, į jį stveriasi. Grubiomis rankomis ir minkštėjančia širdimi jis įkasa kryžių savo gyvenimo centre ir pasišvenčia Kristui. Pokytis, atgailos galimybė, sūnaus palaidūno sugrįžimas yra labiausiai kvapą gniaužiantis dalykas. Matyti atgailaujantį nusidėjėlį – tai stovėti dangaus karalystės prieangiuose... Tačiau tikrieji pokyčiai privalo būti laiko išbandyti. Po savo atsivertimo ne kartą teko girdėti: „Palauksime metus kitus, ir išgaruos tavo jaunatviškas religinis užsidegimas!“ Iš dalies tie žmonės teisūs – laikas išgrynina, kas yra kas. Religinis užsidegimas, entuziazmas ar sužadintos charizmos be ištikimybės Dievui ir bendruomenei nesunokina tinkamo vaisiaus. Tad jaučiu didelę pagarbą tiems žmonėms, kurie ištikimai, it kokie šventyklos stulpai, tarnauja Dievo namuose. Kai šios dvi savybės: pokyčiai ir ištikimybė atsiskleidžia viename asmenyje ar bendruomenėje, tai tampa neįtikimu dalyku. Metamorfozė ir ištikimybė yra dvi, rodos, viena kitai prieštaringos jėgos, tačiau jos, kaip kryžiaus skersiniai, veda tikintįjį į brandą. |
2016 m. pradžioje bažnyčia tapo Panevėžio evangeline bažnyčia.
Dėkodami Viešpačiui už Jo pašaukimą ir malonę Panevėžio bažnyčiai per visus dvidešimt penkerius gyvavimo metus, šią trumpą jos nueito kelio apžvalgą norėtume baigti Bendrijos jubiliejaus metu pastoriaus Ramūno Juknos išsakytu palinkėjimu savo bendruomenei: „Norėčiau palinkėti nepailsti ieškoti Dvasios lobių, pažinti Kristaus asmenį, apmąstyti savąjį pašaukimą ir siekti gyventi Evangelijos mokslo šviesoje. Te kiekvieno iš mūsų gyvenimas, mylint Dievą ir artimą, paliks tikrą ir išliekantį indėlį Evangelijos darbe.“
