.jpg)
Prie Babilono upių sėdėjome ir verkėme, atsimindami Sioną. Ten ant gluosnių šakų pakabinome savo arfas. (Ps 137, 1,2)
Ši psalmė apibūdina sunkias žydų dienas Babilono tremtyje, kai Jeruzalė ir Sionas, laisvė ir tautos gėrovė, šventykla ir tarnavimas Dievui iškildavo tik atmintyje. Dievo tautos vidinę būseną parodo psalmėje girdimas liūdesys ir raudos gaida. Aštuoni pavergtųjų veiksmai Babilone apsako jų sielojimąsi:
- Izraelitai sėdėjo prie Babilono upių.
- Verkė, atsimindami Sioną.
- Ant gluosnių šakų pakabino arfas.
- Izraelitai atsisakė giedoti Viešpaties giesmę ir džiūgauti tremtyje.
- Jie prisiekė nepamiršti Jeruzalės.
- Jie meldėsi, prisimindami Jeruzalės sunaikinimą.
- Jie pranašavo Babilono žlugimą.
- Jie numatė atlygį už patirtas skriaudas.
Pagal žydų tradiciją, kai jie būdavo svetur, savo dvasinius susirinkimus rengdavo prie upių už miesto (Apd 16, 13). Matyt, tai buvo Eufrato ir Tigro upių įvairiausi atsišakojimai, kur rinkdavosi žydų tremtiniai. Upės simbolizuoja vandens gausą lyg ašarų srautus. Kaip stipri upės srovė plukdo gausius vandenis, taip ašarų upeliai teka iš liūdinčios sielos. Jie sėdėjo prie upių ir raudojo. O pakabintos arfos ant gluosnių šakų, rodo, kad jie niekaip negalėjo giedoti Viešpaties giesmę. Arfos verkė kartu su pasvirusiomis gluosnių šakomis. Šis poetinis aprašas man primena siaubingus Holokausto įvykius Lietuvoje. Psalmės poezija taikliai įvardina vidinę savijautą, kai prisilieti prie tragedijos mąsto.
Šiemet Lietuva mini žydų genocido 75 – ąsias metines. Rugsėjo 23 d. (šiandien) yra oficiali mūsų tautos žydų genocido diena. Tą dieną 1943 m. buvo likviduotas Vilniaus žydų getas. Tuo tarpu 1941 m. birželio – lapkričio mėnesiai laikomi pirmuoju žydų genocidų Lietuvoje laikotarpiu. Anot istoriko dr. Arūno Bubnio, tai pats baisiausias ir tragiškiausias Holokausto tarpsnis, per kurį nužudyta apie 80 proc. tuo metu mūsų šalyje gyvenusių žydų. O KTU Tarptautinio semiotikos instituto direktorius Darius Martinelli pastebi, kad Lietuvoje buvo nužudyta daugiau kaip 90 proc. visos žydų populiacijos – tai vienas masiškiausių žydų naikinimo aktų visame pasaulyje, neįtikimo masto tragedija. Tuo metu bet kokia diskusija viešojoje erdvėje apie Holokaustą visada skamba kaip „koks baisus dalykas jiems nutiko“, nors nužudyti žmonės, Lietuvos žydai, buvo taip pat lietuviai. Teisingiau būtų sakyti: „Mums nutiko baisi tragedija“.[1] Sunku nesutikti su kritiškai išsakytomis mintimis.
Per tokį ilgą 75 – rių metų mūsų tautos laikotarpį, berods, pirmą kartą Holokausto minėjimuose, o po to ir spaudoje, pasigirdo kitokia gaida, nauja atjautos, tolerancijos ir solidorumo intonacija, kurios ankstesniais metais nebuvo galima girdėti viešuose pasisakymuose. Visada buvo pabrėžiama, kad Holokaustas – tai žydų tautos tragedija, bet ne mūsų visų nelaimė. Vyravo supratimas „jie“ ir „mes“ . Šiais metais vyksta didelis poslinkis, kai girdime atvirai sakant, kad ši tragedija įvyko mums, kad mūsų tauta buvo nuskurdinta, apiplėšta ir suluošinta dalyvaudama kartu su nacistais masiniuose susidorojimo aktuose prieš savo tautos piliečius. Apaštalas Paulius galėtų su sveikos ironijos nata paklausti, ar kuris nors žmogus skriaudžia savo paties kūną? Deja, antisemitinės, netolerancijos ir ksenofobiškos nuostatos visada padalina tautos žmones į savus ir svetimus.
Galime tik pritarti tokiai naujai nuostatų krypčiai ir palinkėti, kad pirmą kartą nuskambėjusi supratimo ir tapatinimosi su nukentėjusiųjų puse gaida, kai „nuo šakos nukabinamos nuskriaustųjų arfos ir užgroja apgailestavimo, susitarimo melodija“, nenutils praėjus minėjimams, bet skambės vis aiškiau mūsų tautos sąmonėje.
Būna tautos istorijoje ir asmenų gyvenime tokių dienų, kurios primena izraelitų vidinę būseną Babilone. Kai kažkas arba mes patys esame suvaržyti, jaučiamės apiplėšti, netekę kažko labai brangaus, patyrę neapsakomą skriaudą. Tuomet nekyla giesmė, bet tik rauda ir malda Viešpačiui. Kai dūžta mūsų širdis, nuoširdžiai gręžiamės į Dievą, pervertiname vertybes, istorijos įvykius, gyvenimo strategijas… O vilties spindulys leidžia išvysti šviesią išeitį. Juk viltis Dieve nemiršta niekada…
Malda: Viešpatie, atleisk mūsų tautos aklumą ir kietumą, už tai, kad buvo padarytos skriaudos ir gilios, niekada nepamirštamos žaizdos savo paties tautos kūnui. Gal būt mūsų tautos Holokauste dalyvavo mūsų artimieji – seneliai, tėvai, dėdės, pusbroliai… Išgydyk tautos sąmonę, ištiesink kreivus takus, padėk nurinkti akmenis. Tegul šaukiantis apie tragedijos mąstą nekaltųjų kraujas, ir mūsų gėdos bei baimių istorija būna išgirsta ir suprasta dabar šioje žemėje gyvenančios kartos. Išgydyk mūsų istorijos žaizdas, sutaikink nesutaikomus. Viešpatie, nenubausk už žiaurias bausmes, bet palaimink taikdarių bei romiųjų kelią. Amen.
[1] Daugiau skaitykite: http://lzinios.lt/lzinios/straipsnis.php?idas=228506 © Lietuvos žinios
21 geriausias filmas apie Holokaustą: http://www.tasteofcinema.com/2015/the-21-best-movies-about-the-holocaust/
Iliustracija iš filmo „A Tale of Love and Darkness“
