Apie Dievo įsakymą ilsėtis

Kokia tavo gyvenimo prasmė? Trumpo Vestminsterio katekizmo žodžiais galime atsakyti: „Svarbiausias žmogaus tikslas yra šlovinti Dievą ir džiaugtis juo per amžius.“ (1 kl.) Tai didžioji viso mūsų gyvenimo antraštė. Tikintys žmonės pašaukti Dievą, savo Išganytoją ir Viešpatį, pripažinti, gerbti ir šlovinti, visuomet jam paklusti, juo džiaugtis ir nepaliaujamai į jį panašėti.

 Kaip visa tai konkrečiai atrodo? Vieną iš atsakymų rastume Senojo Testamento šabo įstatyme: „Šešias dienas triūsi ir dirbsi visus savo darbus, bet septintoji diena yra VIEŠPATIES, tavo Dievo, šabas: nedirbsi jokio darbo...“ (Iš 20, 9–10) Dievas liepia žmogui dirbti ir ilsėtis. Taip, kaip Jis šešetą dienų viską kūrė, o paskui ilsėjosi, ir mes turėtume šio ritmo laikytis (11 eil.). Šabo įstatymas leidžia mums praktiškai pamatyti, kaip Dievas dalija mūsų gyvenimo dienas: šešias liepia dirbti, o vieną laikyti šventa, iš kitų išskirta. Iš šios schemos taip pat turėtume suprasti, kad būtent Dievas mūsų dienoms suteikia prasmę.

Dievas nori, kad kiekvienas žmogus darbuotųsi Jo kūrinijoje: ja rūpintųsi, ją saugotų, kūrybingai plėtotų ir taip dalyvautų savo kultūriniame pašaukime (Pr 1, 28; 2, 15). Darbas yra ne nuopuolio padarinys, o Dievo pašaukimas, dalis mūsų egzistencinės paskirties. Niekam neduota teisė tinginiauti. „Šabo dieną nedirbama ne dėl to, kad darbas būtų niekinamas, bet pripažįstant jo svarbą, išaukštinant dievišką jo orumą“, – rašo žydų mąstytojas A. J. Heschelis (Šabas). Antikos laikais, kai daugelis turtuolių leisdavo už save dirbti vergams, visuotinė darbo prievolė buvo išskirtinė.

Tačiau šabo įstatymas primena ir tai, kad darbas – ne viskas, ir nesant Dievo perspektyvos yra bevertis, „migla“ (Mok 1, 2). Visi, būdami Dievo kūriniai, nuo Dievo priklauso. Jis padalija visiems, ko reikia kiekvieno gyvenimui, daugumą dalykų duodamas būtent per darbą – jis išlaiko visus ir viską. Savaitės pabaigoje žvelgiame į tai, kas buvo, džiaugiamės savo darbo vaisiais, nes be jų gyventume skurdžiai. Tačiau darbo nepervertiname, nedarome stabu, tik suteikiame teisingą reikšmę ir teisingą tikslą – pašlovinti Dievą.

Šabas nustato poilsį

Pagrindinė šabo funkcija – nustatyti poilsį. Pats žodis „šabas“ kilęs iš veiksmažodžio (šbt), reiškiančio ilsėjimąsi: „Per šešias dienas dirbsi savo darbus, bet septintą dieną turi ilsėtis, idant tavo jautis bei asilas turėtų poilsio ir tavo vergas bei ateivis galėtų atsigauti.“ (Iš 23, 12) Įdomu tai, kad įsakymas ilsėtis duodamas ne tik visiems žmonėms, bet ir kitiems jų darbo dalyviams. O tai, kad poilsio dieną privalėdavo turėti ir vergai, humanizavo ekonomiką. Iš to matyti, kaip labai Dievas paiso savo kūrinijos interesų. H. W. Wolffas apibendrindamas pažymi: „Šabo įstatymas aiškiai rodo, kad Izraeliui duoti įsakymai buvo grynių gryniausia geradarybė.“ (Anthropologie des Alten Testaments)

Įstatymo 5, 15 sakoma: „Atsimink, kad tu esi buvęs vergas Egipto žemėje, kad išvedė tave iš ten VIEŠPATS, tavo Dievas, galingai pakelta ranka. Todėl VIEŠPATS, tavo Dievas, ir įsakė tau švęsti šabo dieną.“ Kiekviena septinta diena Izraeliui turinti priminti, kad Dievas yra jo išlaisvintojas iš vergovės, t. y. iš poilsio, ramybės neturėjimo. Dėl to šabas – laisvės diena, kurią Heschelis net vadina „brangiausia dovana, kurią žmonija yra gavusi iš Dievo lobyno“. Nepamirškime, kad ją gavo ne tik žmonija, bet jos gyvoji aplinka.

Šabas pagrįstas sukūrimu ir išganymu. Įst 5, 15 jį sieja su Izraelio išgelbėjimo istorija. Apskritai ramybė ir poilsis Biblijoje simbolizuoja amžinąjį žmogaus išganymą. Siono kalnas, Jeruzalės šventykla buvo vadinami Dievo „poilsio vieta“ (Ps 132, 13–14). Atėjus metui ir mes amžinąją ramybę pas Dievą rasime (Apr 14, 13). Ypač su išganymu susijusias eilutes rastume Hbr 4, 1–13, ten jis vadinamas „atilso šalimi“ (3 eil.) arba „šabo poilsiu“ (9 eil.).

Tikroji ramybė – su Jėzumi Kristumi

Reformatorius Jonas Kalvinas taip pat svarsto apie minėtą Laiško hebrajams vietą, ir 4, 9 minimą „dvasinės ramybės vaizdinį“ pavadina „svarbiausiu šabo uždaviniu“: „Ši tikroji ramybė, atspindėta senojo šabo, išsipildė ir pasiekė tikslą Viešpaties prisikėlime.“ (Apie ketvirtą įsakymą Institutio, II, 8, 28–34) Tikroji šabo ramybė atėjo kartu su Jėzumi Kristumi, tai patvirtina ir jis pats: „Ateikite pas mane visi, kurie vargstate ir esate prislėgti; aš jus atgaivinsiu! Imkite ant savo pečių mano jungą ir mokykitės iš manęs, nes aš romus ir nuolankios širdies, ir jūs rasite savo sieloms atgaivą...“ (Mt 11, 28–30)

Dėl to Kalvinas kalba apie „šabo panaikinimą“, kadangi „Viešpaties Kristaus atėjimu visa, kas šiame įsakyme veikė kaip išoriškoji praktika, buvo įvykdyta“. Šabas kaip Dievo su Izraeliu sandoros ženklas (Iš 31, 12–17) Bažnyčiai nebegalioja. Dėl to ir šabo įsakymas, vienintelis iš Dešimties, Naujajame Testamente krikščionims neatkartojamas kaip įpareigojimas. Tačiau septynių dienų savaitės ritmas yra, pagal sukūrimo tvarką, amžinųjų Dievo normų dalis ir Bažnyčiai tebegalioja. Dėl to laikoma moraliniu įpareigojimu atskirti vieną dieną iš septynių Dievui. Vestminsterio tikėjimo išpažinime (1647) rašoma: „Dievas savo Žodyje davė amžiną moralinį įsakymą visiems žmonėms visais laikais vieną dieną iš septynių laikyti šventą Viešpačiui. Nuo pasaulio sukūrimo iki Kristaus prisikėlimo ši Šabo diena buvo paskutinė savaitės diena. Po Kristaus prisikėlimo ji tapo pirma savaitės diena, Šventajame Rašte vadinama Viešpaties diena...“ (21, 7)

Sąvoka „Viešpaties diena“ Naujajame Testamente minima tiktai vieną kartą, Apr 1, 10. Bet kitos eilutės, kaip Apd 20, 7 arba 1 Kor 16, 2, rodo, kad jau apaštalų laikų krikščionys Dievo garbei rinkdavosi Jėzaus prisikėlimo dieną, t. y. pirmą savaitės dieną (Mk 16, 2) arba mūsų sekmadienį. Didachėje (apie 100 m.) kaip apie savaime suprantamą dalyką kalbama, kad „Viešpaties dieną susirinkę laužyti duonos, dėkokite...“ (14, 1). „Viešpaties diena“ krikščionių tradicijoje dar daug kur laikoma pirmąja savaitės diena po šabo arba net „aštuntąja diena“.

Sekmadieninis susirinkimas Dievo garbei tvirtai įsišaknijo tradicijoje ir turbūt yra seniausias krikščionių paprotys. Tačiau Biblijoje jokio tiesioginio įsakymo tai daryti nerastume. Anot Kalvino, sekmadienio atskyrimas „tėra tik būtina priemonė tvarkai bažnyčioje palaikyti“, bet „jokiai bendruomenei netaps pasmerkimu, jeigu ji tam ir kitą dieną pasirinktų“. Panašiai galvojo ir Martynas Liuteris, jis visuotinę poilsio dieną ypač vertino dėl galimybės pailsėti paprastam žmogui. Tačiau, anot jo, nedarbo diena visų pirma turėjusi būti galimybė bendruomenei pašlovinti Dievą: šventadienis reikalingas, „kad tokią poilsio dieną (antraip nėra galimybės) būtų galima rasti progą ir laiko dalyvauti pamaldose, taigi kad visi krūvon sueitų pasiklausyti Dievo žodžio.“ Tačiau ir jis pabrėžia, kad šios pamaldos „nėra taip pririštos prie tam tikro laiko, kaip žydų tradicijoje, kad vyktų būtent tą ar aną dieną...“ (Didysis katekizmas, I, 84–85)

Apie poilsio dienos apeigas

Apeiginė šabo įstatymo dalis panaikinta, dėl to ir liuteronų Augsburgo tikėjimo išpažinimas sako, kad „Šabas panaikintas Rašte“ (XXVIII, 59). Bet moralinis įstatymo aspektas paliktas, septyndienis ritmas tebegalioja, kadangi pagrįstas sukūrimo tvarkoje. Įdomu, kaip skirtingai atsakoma į klausimą, kas arba kokie [šabo] elementai mūsų sekmadieniui tebegalioja. Kadangi nuo IV a. krikščioniškame pasaulyje sekmadienis laikomas visuotiniu šventadieniu, tai svarbu ir prasminga, kad jis ir toliau išliktų visuotinė poilsio diena.

Puritonai, pietistai ir metodistai laikėsi gana griežtų sekmadienio šventimo reikalavimų. Šiandien iš to jau beveik nieko nebelikę. Lietuvoje krikščioniškoji sekmadienio apsauga net nepasiekė valstybės įstatymų – Konstitucijoje tik apskritai kalbama apie teisę į poilsį. O vokiečių Konstitucijos 140 straipsnis sekmadienį gina ir net su aiškiu tikslu: „dvasiniam atsinaujinimui“! Dėl to Lietuvos tikintieji priversti savo kailiu įvairiai patirti ir pakęsti nuostatą, gerai atskleidžiančią kažkada buvusioje vieno statybos reikmenų prekybos centro reklamoje: „Dirbame net sekmadieniais – ką gali padaryti sekmadienį, neatidėk pirmadieniui!“

Tačiau civilizacijos požiūriu visuotinė poilsio diena buvo milžiniškas laimėjimas, kurio socialinę naudą vargiai pervertintume. Kadangi sekmadienis – Dievo garbinimo diena, ja buvo sėjama mintis apie aukštesnius dalykus, apie prasmę, pranokstančią mūsų kasdienybės ribas. Sekmadieninis pamaldų lankymas buvo ir tebėra ryškiausias ir žinomiausias krikščioniško gyvenimo ir tikėjimo liudijimas. Dėl to neatsitiktinai antikrikščioniški judėjimai visų pirma puola sekmadienį, siekdami sugriauti septyndienį ritmą (pvz., 1793 m. Prancūzijos revoliucijos kontekste buvo įvestas dešimties dienų ritmas, tačiau jį Napoleono laikais panaikino).

Mūsų dienomis sekmadieniui grasina reikalavimas tądien dirbti kur kas didesniam negu reikia kiekiui žmonių. To priežastis – daugelio darbo laiką ribojančių įstatymų sušvelninimas (parduotuvių darbo laiko, apskritai darbo laiko paskirstymo). Iš dalies šioks toks liberalizavimas neišvengiamas ir netgi sveikintinas, tačiau sekmadienis turėtų likti išskirtinis. Bet, deja, neliko. Gaila, kad džiaugdamiesi to nauda, nepastebime daromos žalos. Juk reikšmingiausias visuotinės poilsio dienos poveikis pasireiškia būtent socialinėje plotmėje, ji suteikia daugiau galimybių žmonėms susitikti, burtis veiklai, švęsti, pabendrauti; stiprina draugystę ir šeimos ryšius. Ekonomikai tiesiogiai tai, žinoma, nieko neduoda, bet užtat sukuria „socialinį kapitalą“, kurio ir jai labai reikia.

Kiekvienas sekmadienis yra Jėzaus Kristaus prisikėlimo šventė, kartu tai šventė būsimo šventojo miesto, kurį pastatys Jėzus savo prisikėlimo galia. Mes, tikintieji, visuomet turėtume save suvokti kaip to miesto piliečius. Tam padeda ir pats Dievas mums apie tai primindamas kiekvieną sekmadienį.

„Meilė gerovei (...) bene iškiliausias ir labiausiai neblėstantis demokratijos laikų ženklas“, – teigia Alexis de Tocqueville’is knygojeApie demokratiją Amerikoje (1834/40). Demokratija žadina „karštą žmogaus meilę materialiems malonumams“. Visi, kuriems rūpi demokratinės visuomenės ateitis, turi pasistengti, kad piliečiai kuo dažniau kreiptų žvilgsnį į dangų ir „išvystytų savyje amžinybės pojūtį“. Būtent krikščionybė moko teisingai žvelgti į ateitį – „laikyti sielą, nukreiptą dangun“, – rašo de Tocqueville’is. Sekmadienis, kaip visuotinio poilsio ir Dievo šlovinimo diena, yra geriausia priemonė tam pasiekti.

ref.lt

Bendrinti: