Gyvenimo šokis

Jūsų dėmesiui siūlome dar vieną XFM radijo laidą „Iš mirties į gyvenimą“ – kviečiame pasiklausyti šios laidos įrašo arba perskaityti XFM paruoštą straipsnį – laidos iššifravimą kurtiesiems. Laidos tema – „Gyvenimo šokis“. Laidos viešnia – Aida Maksvytytė, kuri savo gyvenimą yra pašventusi šokiui ir juo šlovina Dievą.

Tadas Daujotas: Daug jaunų žmonių mėgsta šokti, jiems tai yra saviraiškos forma, gyvenimo būdas ar stilius. Deja, daug bažnyčių, tiek katalikiškų, tiek protestantiškų, mano, kad šokis yra nuodėmė. Bet jeigu atsiversime Bibliją ir geriau pažvelgsime į Šventojo Rašto eilutes, pamatysime, kad daugelyje vietų Viešpats yra šlovinamas šokiais. Mūsų. Labas, Aida.

Aida: Labas.

T: Kaip tu sugalvojai apskritai šokti? Tai buvo vaikystės polėkis ar saviraiškos forma?

A: Vaikystėje, kai man buvo penkeri, mama nuvedė mane šokti dėl laikysenos. Pradžioje šokti net nebuvo mano svajonė. Tai buvo tiesiog būrelis, į kurį mane nuvedė mama. Tik vėliau šokį atradau kaip savo pašaukimą, būdama jau vyresnė. Bet šokis mane lydi nuo pat vaikystės.

T: Ką tu šokai paauglystėje?

A: Nuo pat penkerių metų šokau pramoginius šokius, šiais laikais vadinamus sportiniais. Man šokiuose nepatiko varžybos, kai yra įtampa ir kiekvienas siekia laimėti pirmąją vietą. Mama man padėjo atrasti šokį su kitokia prasme. Kai su partneriu dalyvaudavome varžybose ir įsitempę šokdavome, kad tik laimėtume gerą vietą, sykį mama mane iš ryto pakvietė paklausyti radijo laidos, kurioje kalbėjo balerina iš Maskvos Didžiojo teatro. Ir ji sakė: „Kai aš šoku, aš šoku žmonėms, aš galvoju apie žmones, kuriems šoku ir dovanoju tą šokį“. Ir taip dėl mamos ir šios balerinos liudijimo šokis man tapo dovana kitam žmogui. Ir netgi per varžybas tai man padėdavo kažkiek atsipalaiduoti. Šokį kaip dovaną kitam žmogui dar labiau atradau, kai išgyvenau asmeninį susitikimą su Dievu.

T: Ir kai išgyvenai asmeninį susitikimą su Dievu, šokis jau tapo šokiu Dievui?

A: Taip.

T: Kaip įvyko tas asmeninis susitikimas su Kristumi?

A: Jis įvyko man bestudijuojant. Pasirinkau studijuoti šokį, nors abu mano tėvai labai tam priešinosi. Jie abu medikai ir norėjo, kad ir aš būčiau gydytoja ir pratęsčiau šeimos tradiciją. Bet šokis mano širdyje jau turėjo gilią šaknį, nors pašaukimo šokyje tuo metu dar nebuvau atradus. Apsisprendžiau važiuoti studijuoti į Klaipėdą pramoginius šokius, ten kur dėstytojai buvo Idzelevičiai. Tėtis dar tikėjosi, kad gal aš neįstosiu, bet įstojau. Ir vis dar buvau tokiame vidiniame ieškojime, ką aš veiksiu, baigusi šią specialybę. Svajojau apie šokio teatrą, apie šokį kaip išraiškos būdą, ne tik tokį dalyką kaip sportą. Man visada buvo įdomu per šokį kažką pasakyti. Tuo metu dar nebuvau susipažinusi su moderniuoju šokiu, su išraiškos šokiu. Pirmaisiais bei antraisiais studijų metais išgyvenau labai sunkų laiką savo asmeniniame gyvenime ir pradėjau aktyviau ieškoti Dievo. Pradėjau ieškoti asmeninio ryšio su Viešpačiu. Atėjo net mirties baimė. Galvojau, kas bus jeigu aš dabar numirsiu? Visi žmonės gyvens toliau, o manęs staiga nebebus. Asmeniniame gyvenime irgi buvo sunkumai, ir aš naktimis pradėjau šauktis Dievo taip, kaip mokėjau. Prisiminiau vaikystėje močiutės sesers Petronėlės duotą man knygelę „Mažoji paslaptis“, kur buvo parašyta apie vaikus, kurie šalia maldelių turėjo dar savo asmeninį sakinį Dievui iš širdies. Ir tai buvo jų mažoji paslaptis. Ir pamenu, kai vaikystėje pas močiutę buvau labai stipriai susirgusi, ir man močiutės sesuo davė tą knygelę paskaityti, tai aš turėjau savo sakinį iš savo širdies. Ir kai pradėjau sakyti tą sakinį, aš pradėjau sveikti. Ir man tas įvykis iš vaikystės buvo labai įstrigęs. Vėliau apie tą knygelę visiškai pamiršau. Ir tuo metu prisiminiau, kad galiu pridurti sakinį iš savo širdies. Ir vieną iš tokių naktų, kai aš šaukdavausi Dievo taip, kaip mokėjau, kalbėdavau poterius ir verkdavau, negalėdavau tiesiog miegoti, aš prisiminiau, kad aš galiu pasakyti sakinį iš savo širdies. Ir staiga iš mano širdies gimė toks sakinys: „Dieve, aš noriu būti Tavo vaikas.“ Mintys man rėkė: Ką tu čia išsigalvojai, nusidėjėle, kaip tu gali taip kalbėti šventam Dievui? Bet pamenu, aš tada verkiau ir sakiau: „Dieve, aš noriu būti Tavo vaikas“. Po tos nakties pradėjo vykti įdomūs dalykai mano gyvenime. Aš net nežinojau, kad mano kursiokė, labai artima draugė yra įtikėjusi, priėmusi Kristų į savo širdį. Ir staiga man labai pradėjo sektis per paskaitas, lyg ir daugiau ramybės atsirado širdyje. Ir ta mergina po vienos iš paskaitų mane pakvietė atsigerti kavos. Ji man pradėjo sakyti, kad Šventoji Dvasia ją ragina man kalbėti apie Jėzų bei pradėjo man pasakoti apie Meilės žodžio bažnyčią, kurioje ji jau susitiko su Jėzumi. Aš klausiausi ir galvojau: kokia keista, su dvasiomis kalbasi. Bet klausiausi jos. Apie tą bažnyčią jau buvau girdėjusi ir mes sutarėm netgi, kurią dieną mes nueisime kartu. Ir galiausiai aš nuėjau, nors labai bijojau, nes galvojau, kad ten yra sekta. Ir kai nuėjau, galvojau: čia visiška estrada, o kur žvakės, kur tamsa? Viskas man nepatiko. Bet kai išgirdau pastorių skelbiant Evangeliją, supratau, kad ieškojau to visą savo gyvenimą. Dar vėliau aš apsisprendžiau pasikrikštyti ir sąmoningai sekti Kristumi. Po krikšto pastorius paklausė, ką aš studijuoju. Aš pasakiau, kad esu choreografė. Taigi pastorius mane pakvietė į chorą. Aš jam pasakiau, kad choreografija – tai ne dainavimas, o šokis. Ir jis pasakė: tai šok Dievui. Ir man tokia mintis: šokau velniui, dabar šoksiu Dievui. Labai radikalus pasikeitimas. Bet po to pradėjau galvoti, o kaip šokti Dievui? Koks tas šokis Dievui gali būti? Buvau dar mažai susipažinusi su Šventuoju Raštu, nors kai klausydavausi pamokslų, matydavau, kad kiti žmonės konspektuojasi. O aš konspektuodavausi, kai skaitydavo Šventą Raštą. Po to aš pati jį gavau. Artėjo kūrybinis egzaminas. urėjome pastatyti pramoginio šokio kompoziciją. Aš buvau pasirinkusi tango. Tuo metu man atrodė, kad aistra yra nešvari. Dabar suprantu, kad gali būti šventa aistra Dievui, bet tuo metu man atrodė, kad tango yra nešvarus šokis. Ir aš sakiau Viešpačiui: atiduodu Tau tango, duok man naują šokį, kurį aš galėčiau statyti. Ir man gimė šokis „Atsivertimo valsas“. Pamenu pastorius Donatas turėjo tokią šlovinimo muziką, tokį šlovinimo valsą, ir man gimė siužetas apie žmones, kurie yra tamsoje, su tamsiais akiniais ir garbina velnią. Tas šokis buvo toks radikalus. O viena mergina (aš ir šokau tą merginą) vis blaškosi ir kažko ieško, šaukiasi Dievo. Ir valso žingsneliu ateina baltai apsirengęs vaikinas kaip Šventoji Dvasia, nuima merginai juodus akinius, išstumia velnią, kuris šokdino kaip už virvučių visus tuos žmones, ir ta mergina kartus šokdama su tuo baltai apsirengusiu vaikinu nuima visiems juodus akinius ir visa grupė šoka šlovinimo valsą Viešpačiui. Tai buvo mano pirmasis šokis iš Dievo malonės. Kaip dėstytojai Idzelevičiai vėliau pasakė, kai egzamine pristačiau šį šokį (nes jį ruošiau su bažnyčios žmonėmis, kurie neturėjo praktikos šokti, gal vienas kitas) – širdies daug, technikos mažai. Dar tokią knygelę padovanojau komisijai „Atleiskite, kad aš taip ilgai tylėjau“ apie gyvenimą su Kristumi. Dėstytojas perskaitė ir pasakė, kad jeigu vaikus taip auklėtume nuo pat vaikystės, tai būtų visai neblogai. Ir vis tik gavau visai neprastą įvertinimą, kiek pamenu, dėl tos įdėtos širdies. Va toks buvo mano pats pirmas sutikimas.

T: Klausydamas tavo pasakojimo apie Atsivertimo valsą praktiškai pamačiau prieš akis. Galvoju, gal tau ateity vėl reikėtų pastatyti jį jau su profesionaliais šokėjais.

A: Čia gera mintis, nes aš kaip ir jau palikusi jį buvau seniai seniai. Mes bažnyčioje jį pirmą kartą sušokome stadione Klaipėdoje. Tuo metu buvo sąjūdis, atgimimas. Buvo 1992 metai ir Lietuvoje visomis prasmėmis vyko atgimimas. Vyko evangelizacinis renginys Klaipėdos stadione, konferencija ir mes ant žolės šokom šį valsą.

T: Aida, tas kontrastas – gyvenimo šokis ir mirties šokis. Buvai prisilietusi ir prie vieno ir prie kito. Ką galėtum pakomentuoti šita tema?

A: Pirmiausia pradėsiu nuo mirties šokio. Iš esmės pats šokis, mano manymu, yra neutralus. Aišku, šokis yra menas. Bet jį galima grubiai palyginti su pinigais. Pinigai irgi nei geri, nei blogi – tai priklauso, į kieno rankas jie patenka ir su kokia inspiracija jais yra naudojamasi. Negaliu nepasidalinti viena Šventojo Rašto vieta, kuri man jau daug metų kalba. Kai Jėzus kalba apie sabatą, sako: ne žmogus – sabatui, bet sabatas – žmogui. Tai taip pat ne žmogus – šokiui, bet šokis – žmogui. Tai savo širdyje supratau labai aiškiai. Profesionalai aukoja savo gyvenimą dėl šokio, tai – jų siekinys. Tai ilgą laiką irgi buvo mano kaip šokėjos siekinys. Bet vis tik ši eilutė kažką daro manyje. Ir dirbant su žmonėmis, ir mokant juos šokti, vis lyg girdžiu savo širdyje: ne žmogui šokiui, bet šokis žmogui turi tarnauti. Dar grįžtant į ankstesnį laikotarpį, prieš mano susitikimą su Kristumi, prisiminsiu pačias juodžiausias savo gyvenimo dienas. Pora kartų teko šokti ir užsidirbti restorane. Ir vienas iš tų kartų buvo, kai šokdama pramoginį šokį, patyriau partnerio išdavystę. Galbūt žiauriai skamba, bet tokia yra realybė ir kasdienybė sportiniuose šokiuose, darant karjerą ir siekiant kažko daugiau. Tai labai skausmingai išgyvenau ir nusprendžiau kurį laiką pašokti restorane. Buvo toks restoranas „Šaltinėlis“, ir aš ten šokdavau įvairias kompozicijas. Tai buvo trumpas laikotarpis. Vėliau įstojau mokytis ir išgyvenau asmeninį susitikimą su Viešpačiu, Jis mane prikėlė gyvenimui. O dar vėl grįžtant į pirmą kursą, teko vasaros metu uždarbiauti, šokant restorane „Kuršiai“. Tai buvo vienas iš pirmųjų Lietuvoje naktinių restoranų. Ir aš šokau ten pramoginius šokius, nes būdami studentai ten uždarbiaudavome. Dabar suprantu, kad Dievas jau tada mane apsaugojo nuo blogiausių dalykų, kas galėjo įvykti man ten šokant. Prisiliečiau prie mirties kvapo. Prie šokio, kuris nukreipiamas patenkinti gyvuliškiems geiduliams. Tai buvo tamsiausia pusė ir didžiausias dugnas. Tai buvo šokis, kuris tenkina tamsą. O kai išgyvenau susitikimą su Kristumi, aš patyriau šokio šventumą, inspiraciją iš Šventosios Dvasios ir šokį, kuris prikelia žmones gyvenimui, gydo jų sielas. Būtent, kokios dvasios ir kokių motyvų inspiruotas žmogus šoka. Žinoma, jeigu šoka vaikai, jie tiesiog šoka. Ir tai yra gražu. Bet jau kai šoka suaugęs žmogus, jis daugiau supranta ir motyvuoja, kam jis šoka ir kam jis nukreipia savo šokį. Vėliau tarnavau su tarpdenominaciniu krikščionišku teatru Covenant Players, ir teko matyti, kad įvairių denominacijų bažnyčiose draudžiama šokti, kad šokis laikomas nuodėme, neleistinas, blogas iš esmės. Vienas liuteronų kunigas, pamenu, vis tik leido labai atsargiai, net atėjo paklausti, su kokiu kostiumu aš šoksiu, labai atsargiai į viską žiūrėjo. Bet po to, kai sušokau, jis pasakė: „Taip, aš dabar matau, kad šokis gali tarnauti ir būti visiškai kitoks.“ Bet esu susidūrusi ir labai išgyvendavau, kai būdavo raginama atnešti visas dovanas Viešpačiui, tarnauti menais. Ir pasakiau, kad aš turiu širdy šokį (ir dabar turiu) „Sūnaus palaidūno istorija arba Tėvo širdis“. Pasižiūrėjo į mane ir pasakė: „Na, mes tai už šokį, bet tarp mūsų yra tokių brolių, kurie yra prieš šokį, ir mes negalime tau leisti šokti.“ Buvo mąstoma apie žmones, kurie prieš šokį, bet nemąstoma apie tuos, kurie už šokį. Ir tikrai teko ilgą vidinę kelionę nueiti, kad atleisčiau tiems žmonėms, ir esu dėkinga Dievui už tuos visus vidinius sudužimus. Aš Šventajame Rašte matau ne tik tas vietas, kur kalba apie garbinimo šokį. Noriu pacituoti vietą apie mirties šokį. Tai Erodiados šokis, po kurio buvo nukirsta Jono Krikštytojo galva. Ji taip sušoko, taip sužavėjo karalių, kad jo širdis atsivėrė nuo šio šokio ir jis pasakė: „Prašyk manęs, ko tik nori, aš tau duosiu.“ Štai kaip menas, šokis gali paliesti žmogaus širdį. Ir kadangi tas šokis buvo iš mirties dvasios, jis atnešė mirtį. Bet daug stipresnis gali būti šokis iš gyvenimo dvasios. Yra kita vieta Biblijoj, kur pranašė Miriama paėmė būgnelį, giedojo, ir visos moterys kartu su ja giedodamos šlovino ir šoko Viešpačiui. Taip pat šokančio vyro pavyzdys – karalius Dovydas, kuris, nusiėmęs savo karališkus rūbus, tik su lininiu efodu, šoko prieš Viešpatį iš visos širdies ir iš visų jėgų. Ir dabar esu mačiusi daug krikščionių šokėjų, šokančių garbinimo šokį, kurio metu žmonės išgydomi, žmonių sielos paliečiamos ir jie įkvepiami garbinti Viešpatį, džiaugtis gyvenimu ir iš tiesų prikeliami gyvenimui.

T: Ir aš galvoju, kad šokis, kai tu šoki Viešpačiui, atneša gyvenimą, palaiminimą, džiaugsmą. Ir aš mąsčiau apie tą Šventojo Rašto vietą, kur karalius Dovydas šoko. Ten parašyta, kad jo žmona Mikalė paniekino jį savo širdyje. Galvojo, kaip čia karalius gali taip šokti išsirengęs visos tautos akivaizdoje. Ir jai buvo labai liūdnos pasekmės. Parašyta, kad ji tapo nevaisinga būtent dėl to. Čia kyla pavojus. Jeigu jūs savo širdyje nuteisiate žmogų, kuris šokdamas šlovina Dievą, jūs savo gyvenime, tam tikrose sferose galite tapti nevaisingais. Todėl jeigu kada nors taip nutiko, atgailaukite, pakeiskite savo nuomonę, paprašykite Viešpaties atleidimo ir džiaukitės gyvenimu, džiaukitės tais, kurie šlovina Viešpatį šokdami, ir jeigu patys norite, prisijunkite.

T: Dievo karalystė yra šventumas, ramybė ir džiaugsmas Šventojoje Dvasioje. Ir aš kai žiūriu į hebrajų kultūrą, kai jie šoka ir šlovina Dievą, ten tikrai yra daugybė džiaugsmo. Aida, kaip galvoji, ar šokis gali būti kaip antidepresantas?

A: Taip, tvirtai esu įsitikinus. Dar studijų metais esu patyrusi išlaisvinančią šokio galią. Mano labai gera draugė Teresė, su kuria mes drauge esame ir tikėjimo, ir šokio kelionėje, gynėsi savo diplominį darbą su psalmėmis ir šokiais. Buvo vienas labai sunkus momentas, kai mes buvome abi labai prislėgtos ir liūdnos. Turėjom vesti repeticiją, „mėtėm“ viena ant kitos tą repeticiją ir atrodė, kad nėra vidinių jėgų ją pravesti. O repeticija buvo būtent šokio pagal Carmano dainą „Džiaugsmas, džiaugsmas“. Apie Viešpaties džiaugsmą. Ir iš paskutinių jėgų, per sukąstus dantis sutikau pravesti tą repeticiją. Atėjo žmonės, pradėjau vesti repeticiją ir net nepajutau, kuriuo momentu, bet kai baigėsi repeticija, aš buvau pilna džiaugsmo. Visas tas sunkumas, kuris slėgė jau beveik savaitę, visas liūdesys buvo dingęs. Ir Teresė, ir aš buvom pilnos džiaugsmo. Ir aš jau tada pagalvojau (tau buvo 1995 metais(, kad kai baigsiu studijas, jeigu aš turėsiu savo grupę ar studiją, ji vadinsis „Džiaugsmas“.

T: Manau, kad pavadinimas „Džiaugsmas“ yra tobulas. Aš turiu vieną gerą bičiulę, kurios vardas yra Ana Džiaugsmas. Ji kažkada dalyvavo mūsų laidoje ir kalbėjo apie atrastus žodžius, atrastus amžinojo gyvenimo žodžius. Ji dabar dirba tokį darbą – valo patalpas. Ir valydama ji šoka ir atranda tame labai daug džiaugsmo. Kai aš išgirdau tą pavadinimą „Džiaugsmas“ pagalvojau, kad kai Ana išgirs šią laidą, tai labai ją pradžiugins.

A: Nuostabu. Man tai labai artima – melstis ten, kur esi, visu tuo, kaip tu gali. Net man primena vieną vienuolį, kuris būdamas virėjas, bendrauja su Viešpačiu ir meldžiasi tokiu būdu savo kasdienybėje. Šiokį tokį paradoksą vidine prasme išgyvenu, nes aš taip pat per šokį einu vidinę išgydymo kelionę ir matau, kaip šokis gydo ir liečia žmonių sielas, tai tenka sukurti tokių šokių kaip rauda. Dalyvavome viename renginyje, kur mūsų šokio studija „Džiaugsmas“ šoko šokį „Rauda“. Tai pradžioje žmonės juokėsi, nes paradoksaliai skambėjo. Bet po to žmonės verkė.

T: Verkė iš džiaugsmo?

A: Verkė patyrę vidinį prisilietimą, nes tikiu, kad Viešpats palietė jų širdis per tą šokį. Ir iš tikrųjų galime įsijungti šlovinimo muziką arba melsdamiesi savo kambarėlyje galime šokti Viešpačiui. Galbūt, tai bus rankos pakėlimas, galbūt tai bus atsiklaupimas, galbūt žingsniai. Visas mūsų kūnas sukurtas šlovingai ir nieko jame gėdingo nėra. Ir visas mūsų kūnas gali šlovinti Viešpatį. Ir tai yra labai stipri jėga.

T: Tu minėjai apie gydančią šokio galią. Pasidalink daugiau.

A: Kitas labai stiprus mano išgyvenimas buvo, kai patekau į šlovinimo šokio seminarą Jūrmaloje. Vedė krikščionių šeima, pastorius ir jo žmona choreografė, kurie dabar grįžo į Ameriką. Ir iš įvairių šalių buvo atvykę krikščionys šokėjai. Viena šokėja šoko modernų šokį. Šoko Viešpačiui. Aš visą tą šokį praverkiau ir supratau, kad Viešpats tuo metu gydo mano sielą, vien tik stebint jos šokio maldą. Paskui dar buvo atvykusi viena profesionalių baleto šokėjų šeima, kurie šoko šokį apie Dievo žodį, apie tai, kaip Dievo žodis juos lydi ir veda per gyvenimą. Ir aš, žiūrėdama tą šokį, taip pat buvau labai paliesta, sustiprinta ir padrąsinta. Kiti žmonės dažnai galbūt nesureikšmina, kad žmogus verkia arba juokiasi, bet man kaip menininkei, kaip šokėjai, emocijos taip pat labai kalba. Ir jeigu aš, žiūrėdama kito žmogaus šokį, verkiu arba juokiuosi, vadinasi, mano siela būna labai giliai paliesta. Taip pat to seminaro metu aš išgyvenau užtarimo maldos šokiu jėgą. Kai šokėjai šokome vienas aplink kitą, išgyvenau Viešpaties prisilietimą ir Jo gydymą.

T: Minėjai, kad tas šokis pagal Carmano giesmę „Džiaugsmas“ tave išlaisvino iš depresijos. Ar buvo dar kažkokie patyrimai, kai pati šokdama išgyvinai išgydymą, atkūrumą?

A: Kai tik dabar paskutinius kelerius metus išgyvenau stiprų nusivylimą. Ko gero, kaip ir kiekvienas krikščionis savo gyvenimo kelionėje anksčiau ar vėliau patiria nusivylimų. Ir buvo labai tamsi naktis mano tikėjimo kelionėje. Net toje tamsoje kilo vidinis maištavimas, kad užtenka man tos krikščionybės, užtenka aukojimosi, pradėsiu gyventi sau ir buvo laikotarpis, kai nebelankiau jokios bendruomenės. Sakiau, kad būsiu pati sau tikinti. Tokia vieno krikščionies krikščionybė. Bet tuo metu buvo taip sunku ir spaudė tamsa, kad negalėjau melstis. Vienintelis būdas, kuriuo galėjau dar melstis, buvo judesys. Ir mūsų liturginio šokio grupėje buvo trys žmonės, su kuriais mes kartu melsdavomės judesiais, ir tai išlaikė mane. Man tai labai gerai iliustruoja Rabindranato Tagorės žodžiai: „Ne plaktuko smūgiai, o vandens šokis nuglūdina akmenuką iki tobulumo“. Ir nuolatos meldžiantis liturginio šokio malda, judesiais, Viešpaties dvasia gludino ir kvietė grįžti į kelionę, kurią aš pradėjau.

T: Aida, tu esi unikali asmenybė. Ir esi ne tik šokėja choreografė, bet ir rašai eiles. Ar galėtum pasidalinti savo kūryba su radijo stoties klausytojais?

A: Norėčiau pasidalinti vienu savo eilėraščiu, kuris visai neseniai gimė. Jis vadinasi „Dievo meilės jūra“.

Dievo meilės jūra virš aukštų kalnų,
Dievo meilės jūra slėnių, žemumų.
Kai regiu Tave mažame laše,
Noriu šokti Tau savo širdyje.

Leisk priglausti veidą prie Tavos širdies
Ir išgirsti šauksmą meilės ir vilties.
Leisk sušokti šokį ten, virš sutemų
Ir įžiebti viltį prie širdies langų.

Leisk tekėt po kojom skaidriu upeliu,
Atgaivinti sielas po sausros audrų.
Leisk išgirsti šauksmą spengiančioj tyloj,
Apkabinti lūpas, gęstančias kančioj.

Tavo meilės jūros leiski būt lašu,
Įsiliet ir gimti Tavyje šauksmu.
Keltis ir gyventi, eiti nepaliaut,
Į gyvybės miestą Mylimojo laukt.

T: Iš tikrųjų nuostabūs ir gilūs žodžiai. Mane palietė ir tikiu, kad palietė daugelį. Jeigu žmonės, paliesti šios laidos, Dievo dvasios paraginti norėtų pradėti šokti Viešpačiui. Ir tai pradėti daryti ne mėgėjiškai, bet galbūt prisijungti prie krikščioniškos šokių grupės.  Ką tu jiems patartum daryti?

A: Pirmiausia, tai norėčiau pakviesti šokti kiekvieną žmogų, kuris galbūt niekada nėra šokęs, galvoja, kad „aš jau per senas šokti arba per jaunas, bet norėčiau“. Tai norėčiau pakviesti į liturginio šokio grupes, kurios šiuo metu yra dvi. Viena grupė yra prie Švento Kazimiero bažnyčios veikiančiame vienuolyne. Mes renkamės antradieniais 19 val., užsiėmimas trunka 1,5 val. Meldžiamės paprastais judesiais ir drąsinu kiekvieną. Tu tikrai nebūtinai turi turėti gabumų šokiui. Gabus šokiui yra kiekvienas. Svarbus troškimas širdyje. Taip pat trečiadieniais renkamės 19.30 val. Jėzuitų gimnazijoje. O turinčius patirties šokyje ir norinčius profesionaliai tuo tarnauti kviečiu ir labai laukiu, kad susisiektų asmeniškai su manimi. Yra mano nedidelės studijos svetainė www.dziaugsmas.eu.  Ir labai labai laukiu. Nes šiuo metu, deja, nėra modernaus šokio grupės, kuri visą laiką su nedidele pertrauka egzistavo. Tiesiog šiuo metu žmonės šiek tiek išsisklaidė. Būna toks metas, bet aš vis tiek turiu troškimą širdyje, kad vėl susiburtų tokia grupė ir mes galėtume kartu šokti ir tarnauti. Taip pat šiuo metu mes keturiese renkamės krikščioniškoje mokykloje Gilužio 15, ketvirtadieniais 16 val. Noriu pakviesti, kas norėtumėte šokti tokioje grupėje.

T: Ir visa tai yra Vilniuje.

A: Taip.

T: O ar yra kažkokios krikščioniškos grupės kituose miestuose?

A: Šiuo metu, tiek kiek aš žinau, tai nelabai teko girdėti. Kaune vyksta seminarai, organizuojami Gyvenimo ir tikėjimo instituto, „Talita Kum, šok“ pagal to paties pavadinimo knygą. Bet tai tokie vienkartiniai daugiau seminarai. Taip pat tikrai yra krikščionių šokėjų ir Kaune, kuriuos aš asmeniškai pažįstu. Taip pat Vilniuje dar yra tokia menų, filosofijos ir teologijos mokykla „Portikas“, kur choreografė ir šokėja Gilija Žukauskienė veda užsiėmimus. Tai va tiek kol kas, kiek aš žinau.  Dar teko girdėti, bet dabar nepamenu miestelio, kad yra šokio grupė vienoje iš protestantiškų bendruomenių ir jie per pamaldas šoka. Tiesiog kaip šlovintojai šoka, taip šokėjai šoka. Tai yra ir mano svajonė, kada nors nuolatos būti tokioje tarnystėje, tarnauti šokiu kartu su šlovintojais, kurie giesmėmis šlovina Viešpatį.

T: Pirmasis turbūt tavo šokis, kurį buvau matęs, buvo festivalyje „Sielos“. Tu su Arūnu Raudoniu ir vienu mimu aktoriumi atlikote aklo Bartimiejaus istoriją. Kokių dar esi sukūrusi, surežisavusi šokių?

A: Vienas man brangiausių darbų yra nedidelis šokio ir dailės spektaklis „Kelionė“ su skulptoriumi ir dailininku Jonu Grunda. Iš Dievo malonės jo premjera įvyko Austrijoje, menų festivalyje. Ir ne kartą esam rodę Lietuvoje. Jonas gyvai piešia, o aš gyvai šoku 15 maždaug minučių. Ir tai yra apie žmogaus kelionę šitoj žemėj ir jo susitikimą su Dievu, ir išėjimą. Kaip mes kiekvienas gimstame ir pradedame rašyti į švarų popieriaus lapą, o išeidami iš šios žemės mes paliekam pėdsakus, kurie liečia kitus žmones. Man labai brangu, kad tenka bendradarbiauti su kitais menininkais, dalyvauti projektuose, kurie apjungia muziką, dailę, pantomimą. Taip pat pirmieji mano siužetiniai šokiai pradėjo gimti dar tarnaujant su krikščionišku teatru „Covenant Players“. Pirmasis šokis buvo šokis seniems žmonėms apie seno žmogaus kelionę ir susitikimą su Jėzumi Kristumi. Taip pat jau minėta sūnaus palaidūno istorija. Taip pat šokis „Erelis“, kurį sukūriau pagal apsakymą, kuris vadinasi „Maldoje“. Apie erelį narve ir po to laisvėje. Vaikams esu sukūrusi nemažai šokių. Pirmasis toks trofėjinis šokis „Jonvabaliai, nešantys šviesą naktyje“. Vaikai neša šviesą.

T: Jeigu jūs šiandien klausėtės šios laidos ir norėtumėte kažkokiu būdu bendradarbiauti, galbūt jūs kuriate muziką, o gal piešiate ar šokate, o gal filmuojate ar dar kažką darote... Kai šie dalykai apsijungia Dievo šlovei, yra nuostabu. Todėl aš jus tiesiog raginu nueiti į internetinį puslapį www.dziaugsmas.eu arba galite rašyti mums į radijo stotį gyvenimas@xfm.lt., Aida, ką norėtum palinkėti klausytojams?

A: Kiekvienam žmogui norėčiau palinkėti prisikėlimo iš mirties į gyvenimą. Kaip pagal knygos „Talita Kum, šok“, išleistos lietuvių kalba, pavadinimą. Taip pat yra toks liturginis šokis, kai mes ateiname pas Kristų, eidami per mirties šešėlio slėnį. Kristus kiekvienam sako: Talita Kum. Kelkis. Kelkis gyvenimui. Ir mes keliamės ir pavedam savo gyvenimus Jam. Ir einame gyvenimo kelionėje, šokdami gyvenimą.

T: Mes galime šokti gyvenime, galime džiaugtis gyvenimu, save išreikšti per šokį ir tuo pašlovinti Dievą. Aš taip pat linkiu kiekvienam atrasti save. Jeigu jums patinka šokti, jūs taip ir darykite, šokite Viešpačiui. Nes nieko gyvenime nėra geriau kaip daryti tai, ką tave yra pašaukęs daryti Viešpats. Ačiū, tau, Aida, kad dalyvavai mūsų laidoje. Tikiu, kad šita laida yra didelis palaiminimas daugeliui klausytojų. Ačiū tau labai.

Jeigu norite pasidalinti savo gyvenimo istorijomis ir tuo, ką Dievas padarė Jūsų gyvenime, būtinai susisiekite su mumis el. p. gyvenimas@xfm.lt, o tel. Nr. 8 620 49777. Mūsų radijo laidų archyvą galite rasti internetinėje svetainėje www.dievovaikai.lt.  Rašykite savo atsiliepimus, klausykite radijo laidas bei dalinkitės jomis.