Tikėjimo (ne)deklaravimas

Kas yra tikėjimo deklaravimas? Garsiai visiems be išimties skelbti savo tikėjimą? Tokiu atveju man prieš akis iš karto iškyla nemalonūs stereotipai: įkyrūs, lapelius brukantys gatvės pamokslininkai ar gatvėje šokantys krišnaistai indiškais drabužiais. Geriau pagalvojus, tikėjimo deklaravimas primena būtiną procedūrą, kuri lemia darbo ar verslo sėkmę.

Ar tikėjimo deklaravimas arba nedeklaravimas turi reikšmę mūsų gyvenimui, istorijai, Lietuvai? Ar tikėjimo deklaravimas yra politiškas? Siūlau pabūti teologija ir istorija besidominčiais detektyvais, kartu panagrinėti mūsų istorijos atkarpėlę ir pabandyti atsakyti, ar praeitis turi įtakos mūsų dabarčiai?

Kuo tikime? Ką deklaruojame?

Apie krikščioniško tikėjimo turinį galima spręsti iš katekizmo, kuris, kaip pirminė tikėjimo tiesų mokymo priemonė, ko gero, tiksliausiai atskleidžia krikščioniškos konfesijos bruožus. Heidelbergo katekizmas prasideda trumpa tikėjimo santrauka, kuri išsiskleidžia kaip esmė ir pasikartoja katekizmo klausimuose. Išsiskleidžia ne tik minėtame katekizme, bet ir visoje reformuotos bažnyčios istorijoje, tiek džiaugiantis laimėjimais, tiek liūdint dėl nuopuolių.

„Kas yra tavo vienintelė paguoda gyvenant ir mirštant?

Mano vienintelė paguoda gyvenant ir mirštant yra tai, kad aš ne pats sau priklausau, bet esu nuosavybė savo ištikimojo Išganytojo Jėzaus Kristaus <…>, kuris taip mane apsaugo, kad be mano dangiškojo Tėvo valios ne tik nė plaukas nuo mano galvos negali nukristi, bet netgi viskas mano palaimai tarnauti turi.“

Katekizmo vertėjas kun. K. Daugirdas, apibūdindamas esminį Heidelbergo katekizmo skirtumą nuo kitų protestantiškų katekizmų, įžangoje rašo: „Per <...> kristocentrizmą dialektiškai išreiškiamas svarbus šio katekizmo bruožas – aiškus antropocentrizmas.“

Kristocentrizmas reiškia, kad savo tikėjimo ir išganymo viltis sudėti galima tik į Jėzų Kristų, tik per Jį suvokiame ir Šventąjį Raštą. Antropocentrizmas – filosofinė antikos graikų mintis, teigianti, jog visi reiškiniai šiame pasaulyje yra žmogaus suvokiami ir matuojami pagal žmogų. Taigi, žmogus yra visko matas ir prasmės centras. Iš to ir kilo pavadinimas antropocentrizmas.

Krikščioniškasis antropocentrizmas

Krikščioniškasis antropocentrizmas reiškia, kad pasitikėdami Dievu turime drąsiai ir atsakingai gyventi savo gyvenimą, suvokdami žmogiškumo menkumą bei jo didybę. Kiekvienas žmogus, krikščionis nėra nereikšmingas krislelis Visatoje, pilnoje nesuvokiamų jėgų, bet tikslingai Dievo sukurtas ir Išganytojo Jėzaus saugomas asmuo, kuris tikėjimu įsisąmonina: „Be mano dangiškojo Tėvo valios ne tik nė plaukas nuo mano galvos negali nukristi, bet netgi viskas mano palaimai tarnauti turi.“

Žmogus susitinka su Dievu

Reformatų požiūriu, tik Dievas žino, kurie žmonės bus paskirti pražūčiai, kurie – išgelbėjimui. Visi žmonės yra lygūs tarp savęs ir Kūrėjo atžvilgiu: Nėra teisaus, nėra nė vieno (žr. Rom 3, 10; 10, 12). Nėra jokio nusipelniusio žmogaus ar šventos institucijos, kuri galėtų eilinį, o teologiškai – netobulą ir neteisų – žmogų pavaduoti jo asmeniškame susitikime su Dievu. Todėl reformatų tikėjimas ir to tikėjimo drąsa grindžiama asmeniniu pasitikėjimu, kuris kyla iš dviejų asmenų – Dievo ir žmogaus – susitikimo. Reformatų drąsa nėra nei asmeninė – pasitikėti savimi, nei mistinė drąsa – atsisakyti savęs ir susivienyti su Dievu. Reformatų drąsa vienija abu tikėjimo drąsos tipus, nes pasitikėjimo drąsa kyla ne iš pasitikėjimo savimi, o iš pasitikėjimo Dievu. Visi tikintieji turi elgtis taip, tarsi jie būtų išrinkti išgelbėjimui.

Kaip būna iš tikrųjų? Neretai tikėjimo deklaracijos neatitinka tikrovės. Ką iškilmingai deklaruojame ir kas mums iš tiesų rūpi?

Truputis vietinės istorijos interpretacijos krikščioniškai

Prasidėjus Pirmajam pasauliniam karui, nemažai lietuvių tapo karo pabėgėliais Rusijos gilumoje. Lietuvių inteligentija Rusijoje ėmė organizuoti bendrus švietimo ir savišalpos projektus. Reformatai aktyviai dalyvavo šioje veikloje. 1915 m. įvyko M. Yčo berniukų gimnazijos Voroneže atidarymo iškilmės. Šios gimnazijos direktoriumi tapo Jonas Yčas. Centro Komiteto lėšomis šiose patalpose Jonas Yčas įsteigė pirmąjį lietuvių mokytojų institutą ir jam vadovavo. Karo tremtiniais tapo gausus evangelikų reformatų būrys: generalinis superintendentas Vytautas Kurnatauskas, superintendentas Stasys Neimanas, kun. Juozapas Dilys, agronomas Petras Kregždė, mokytojas Konstantinas Kregždė, gydytojas Jokūbas Mikelėnas, mokytojas Jurgis Jakubonis, Petras Variakojis, Petras Čigas, Jokūbas Šernas, Darata Variakojytė, Elena Kraftaitė-Šlekienė, Kostas Burbulys, Mykolas Plepys, Jonas Nastopka, Stasys Nastopka, Jonas Variakojis, Valerijonas Snarskis ir daugelis kitų. Vieni jų dirbo spaustuvėse, kiti mokytojavo, rūpinosi tremtinių šalpa, skaitė paskaitas, ruošė lietuviškus vaidinimus ir vakarėlius.

Būtent tokiu būdu, esant nepalankioms karo tremties sąlygoms, susiformavo aktyvus lietuvių kilmės reformatų elitas, kuris aktyviai veikė kuriant Lietuvos valstybę, palaipsniui perėmė vadovavimą bažnyčiai ir sugebėjo savarankiškai kurti nacionalinę Lietuvos valstybės evangelikų reformatų bažnyčią.

Viena vertus, į nacionalinį Bažnyčios atgimimą įsiliejo veržlūs visuomenininkai, išsilavinę, patyrę ir negandų užgrūdinti lietuviai, kita vertus – galima numanyti, jog kristocentrizmas tarsi liko nuošalėje. Kodėl taip atsitiko? Ko gero, tie jauni ir aktyvūs žmonės įprato bažnyčios problemas spręsti grynai praktiškais būdais. Trūksta giesmynų – išleisk, maldų ir giesmių kalba pasenusi – pakeisk, ir pan.

Antropocentrizmas bažnyčios darbuose ėmė ryškiai dominuoti po spaudos draudimo atšaukimo, kai reikėjo tobulinti reformatų leidinių kalbą, o visai įsigalėjo kuriant nepriklausomą Lietuvą. Maža ir jauna šalis ėmėsi daugelio kultūrinių-politinių darbų. Deja, kristocentriškumui tiek dėmesio nebuvo skirta.

Jis taip ir liko išpažinimo bei bažnytinės tradicijos rėmuose, tačiau nebuvo taip skatinamas, palyginus su nuolatos puoselėjamu antropocentrizmu – tautiniais, kultūriniais ir politiniais uždaviniais. Analizuojant XX a. reformatų leidinių pratarmes, matome, kad nuo spaudos lotyniškomis raidėmis draudimo panaikinimo bažnyčios leidinių pratarmėse vyrauja dvi rūpimos temos: taisyklingos lietuvių kalbos ir bendrosios kultūros reikalai.

Deklaruojame šviesą ir dorybę?

Anuometines tendencijas gana tiksliai apibūdina 1931 m. sukurtos evangelikų reformatų jaunimo organizacijos „Radvila“ šūkis „Švieskis ir dorinkis“. Šviesa ir dorybė yra gražūs pavadinimai, kurie gali reikšti ką tik nori. Šūkis gražus, tačiau  abstraktus, panašus į grynai antropocentrinį lozungą.

Evangelijos pagal Joną 15 skyriaus 5–6 eilutėse Jėzus sako: Aš esu vynmedis, o jūs šakelės. Kas pasilieka manyje ir Aš jame, tas duoda daug vaisių; nes be manęs jūs negalite nieko nuveikti. Kas nepasiliks manyje, bus išmestas laukan ir sudžius kaip šakelė. Paskui surinks šakeles, įmes į ugnį, ir jos sudegs.

Atrodo, kad būnant reformatų bažnytinėje aplinkoje ir nuolat rūpinantis bažnytiniais reikalais neverta kartoti to, kas savaime suprantama. Argi neaišku, jog mes tikime Jėzų Kristų?! Gal ir aišku. Tačiau pakanka ir žmogiškos išminties suprasti, kad nėra jokių „savaime suprantamų“ dalykų, taip pat nėra ir vertybių, dėl kurių nereikėtų kovoti. Pigios malonės nėra.

Jeigu Jėzus prabiltų „moksliškais“ ir moderniais žodžiais, tą mintį Jis turbūt pasakytų taip: „Be manęs, be „kristocentriškumo“ jūsų „antropocentrizmas“, jūsų šviesa ir dorybė, nepaisant jūsų puoselėjamos kultūros, švietimo ir pastangų ieškoti sutartinės visuomeninės dorybės, yra silpni ir negali duoti gerų, ilgalaikių rezultatų.“ Taip ir bažnytinis patriotizmas be Kristaus yra tarsi gražiai užaugusios vynmedžio šakelės, besistiebiančios į šviesą, bet praradusios ryšį su šaknimis, nesubrandinančios net smulkių beverčių uogų. 

Šeima ir tikėjimo (ne)deklaravimas?

Evangelikų tikėjimo drąsa pasireikšdavo įspūdingu krikščionišku antropocentriškumu. Tikėjimas neišvengiamai pakeičia ir taurina žmogų – jis darosi drąsesnis, reiklesnis sau, darbštesnis, kuklesnis ir visuomeniškai aktyvesnis. Tokiu būdu tikėjimas keičia ne tik asmens, bet ir tikėjimo bendruomenės papročius, kultūrą. Taip evangelinio tikėjimo tapatybę lengviau suprasti išoriškai, kultūriškai, nes jai yra būdingas bendruomenės raštingumas, darbštumas, kultūrinis išprusimas, novatyvumas, turtingumas, organizuotumas, savarankiškumas ir panašūs patrauklūs bruožai.

 Prie kultūrišku būdu suvokiamo savo kaip reformato identiteto dar pridėkime aktualius visuomeninius iššūkius ir nenustebkime, kad šeimose apie tikėjimą nelabai šnekama. Nenuostabu, kad aktyvūs bažnyčios žmonės savo šeimose šnekėdavo ir dabar šneka ne tiek apie tikėjimą Kristumi bei kristocentriškumą, kiek apie bažnyčios naujienas, reikalus, kultūringumo ir raštingumo rūpesčius, apie bažnyčių šildymą ir muziką, apie darbą ir darbštumą, dorą ir dorumą. Pasižiūrėjus į pasižymėjusių, iškilių reformatų bei jų giminių sąrašus, jų ainių bažnyčioje mes dažniausiai nebeatrandame. Priežasčių yra ne viena – tragiška Lietuvos istorija, emigracija ir pan. Tačiau svarbiausia iš priežasčių – tyla apie Išganytoją Kristų namie ir šeimoje.

Atrodytų, jog bendruomenės, parapijos, kunigų uždavinys yra skelbti Evangeliją. Tačiau  kultūrinė prieškario krikščionybė, sovietmetis, tikėjimo varžymas, socialinės revoliucijos Vakarų Europoje parodė, kad pasaulis turi efektyvių būdų skelbti visai kitokį antropocentrizmą ir varžyti viešai deklaruojamą krikščionišką tikėjimą. Tačiau privačiame šeimos gyvenime nebūtinas viešumas, nereikia sudėtingų teologinių žodžių. Užtenka paliudyti savo tikėjimą, pasimelsti prie šeimos pietų stalo.

Jau įprantame prie turto, atlyginimo ir interesų deklaravimo, bijodami valstybės baudų. Tačiau neretai užmirštame, jog turime pareigą deklaruoti ir savo tikėjimą, kad vėliau nebūtume surinkti kaip nudžiūvusios nevertingos šakelės, kurias išmes į ugnį.

Bendrinti: