T. Šernas: „Sutarimas yra ženklas, kad Dievo žodis ir Šventoji Dvasia veikia abiejose Bažnyčiose“

Tikėjimo žodžio bendrijos sinodui patvirtinus Evangelinių bažnyčių sutarimą dėl mokymo pagrindų tarp Lietuvos Evangelikų reformatų bažnyčios ir Tikėjimo žodžio bendrijos šis dokumentas oficialiai įsigaliojo. Už išsamų jo pristatymą dėkojame mūsų partneriams iš Evangelikų reformatų bažnyčios ir Sutarimo rengimo grupės nariams kunigui Tomui Šernui ir kunigui Rimui Mikalauskui.

Tikėjimo žodžio bendrijos sinodui patvirtinus Evangelinių bažnyčių sutarimą, jis visiškai įsigaliojo, ir tapo pirmuoju tokiu dokumentu, prabylančiu apie mokymo vienybę tarp tradicinės ir „naujosios“ bažnyčių. Kokia jo reikšmė evangelikų reformatų bažnyčiai ir Lietuvos evangelinei krikščionybei bei apskritai ekumeniniam bendradarbiavimui?

Kun. Tomas Šernas: Man džiugu, kad abiejų bažnyčių Sutarimas įsigaliojo. Manau, kad jo reikšmė abiejų Bažnyčių ateičiai gali būti didelė. Pavyzdžiui, jame išdėstytas išpažinimas Krikšto ir Eucharistijos klausimais aiškiai deklaruoja kitoms krikščionių konfesijoms, kas mes esame. Tai pat, šis Sutarimas yra ženklas, kad Dievo žodis ir Šventoji Dvasia veikia abiejose Bažnyčiose ir daro savo darbus.

Kun. Rimas Mikalauskas: Manyčiau, jog šio 2016 m. Sutarimo reikšmę Lietuvos evangelinei krikščionybei objektyviau įvertinti bus galima po kurio laiko. Pats susitarimo faktas nėra visiškai unikalus, nes tokius sutarimus evangelinės bažnyčios sudarydavo jau nuo XVI amžiaus. Vienas klasikinių pavyzdžių – Ciuricho Sutarimas (Consensus Tigurinus, 1548 m.), kai skirtingu metu gimusios reformuotos Ciuricho ir Berno „cvinglistinės“ bažnyčios paskelbė sutarimą su Ženevos „kalvinistine“ bažnyčia tuo iš esmės pripažindamos, jog yra to paties evangelikų reformatų išpažinimo bažnyčios. Lietuvos ir Lenkijos valstybėje XVI a. taip pat buvo priimtas trijų evangeliškų išpažinimų bažnyčių – reformatų, liuteronų ir čekų brolių (husitų) Sandomiero sutarimas (Consensus Sandomierz, 1570 m.). Šio sutarimo pasekmė: evangelikų reformatų ir čekų brolių bažnyčios laikui bėgant visiškai susivienijo į vieną instituciją, ir nors liuteronai ir liko atskira bažnytinė institucija, tačiau šis susitarimas šiandien yra galiojantis evangelikų reformatų ir liuteronų bažnyčių vienybės pagrindas, joms išlaikant atskirą bažnytinę administraciją ir konfesinius evangelinio tikėjimo išpažinimo ypatumus. Praktiškai jis reiškia tai, kad abiejų bažnyčių (evangelikų reformatų ir evangelikų liuteronų) nariai išlaikydami savo išpažinimą gali visomis teisėmis dalyvauti broliškos konfesijos bažnytiniame gyvenime. Bažnyčios laikosi Dievo stalo (Altoriaus) ir Sakyklos bendrystės. Kaip tokio bendradarbiavimo pavyzdžius galima paminėti tai, kad prieš karą evangelikų reformatų kunigas Petras Dagys kaip evangelikų karo kapelionas tarnavo abiejų minėtų konfesijų tikintiesiems, be to, jis tarnavo Klaipėdos krašte Būtingės evangelikų liuteronų bažnyčioje. Šiomis dienomis evangelikų liuteronų kunigas Romas Pukys patarnauja evangelikams reformatams Šiauliuose, Kelmėje arba Biržuose, o evangelikų liuteronų kunigas Juozas Mišeikis tarnauja evangelikų reformatų įsteigtų vaikų namų kapelionu ir talkina evangelikų reformatų ganytojams Biržų ir Papilio evangelikų reformatų parapijose.

Tai kad šis Sutarimas pasiektas tarp „senosios“ ir „naujosios“ evangelikų bažnyčių, drįsčiau sakyti, yra unikalu Lietuvos Bažnyčios istorijoje. Tokių evangelinių surinkimų bendrystė turi savo žavesį, privalumus ir įtampas bei sunkumus. Būdami nuodėmingi žmonės esame įpratę susipriešinti (žr. Heidelbergo katekizmo 5 kl.), todėl šį Sutarimą laikau Dievo malonės dovana Lietuvai ir pirmiausia mūsų bendruomenėms. Nepamirškime, Dievo dovanos visada yra didelis iššūkis ir atsakomybė… Neabejoju, jog taip krikščionybė Lietuvoje tik sustiprinama.

Šis dokumentas vadinamas ne sutartimi ar susitarimu, o Sutarimu. Sinode buvo paminėta, kad tai ne juridinis, o bažnytinis dokumentas. Kokią teisinę galią jis turi?

Kun. Tomas Šernas: Principinis teologinis sutarimas tarp dviejų Bažnyčių yra būtinas galimų būsimų juridinių sutarčių ir susitarimų pagrindas. Kol kas jis įsigaliojo tik mūsų Bažnyčių bažnytinėje teisėje, tačiau tai daug svarbiau nei bet koks notaro, antstolio ar Europos parlamento įtvirtintas oficialus teisės aktas. Mūsų Bažnyčia mena LDK laikus, todėl puikiai žinome, kad valstybės ir jų teisinės sistemos nuolatos kinta, bet Bažnyčia ir jos mokymas išlieka. Taigi šis teologinis evangelinių Bažnyčių Sutarimas turi gilesnę ir didesnę reikšmę nei juridinė reikšmė.

Kun. Rimas Mikalauskas: Toks evangelinių bažnyčių suartėjimas jau turi istorinį pavadinimą, o lietuviškas žodis „sutarimas“ tiksliai išreiškia jo esmę, t. y., kad abu evangeliniai Surinkimai (ecclesia), nepaisant žmogiškųjų veiksnių – istorinės patirties, dvasinių ligų ir jėgų skirtumo – yra tas pats Kristaus Surinkimas. „Sutartis“ ar „susitarimas“ yra įprastai politikoje ar verslo pasaulyje vartojami žodžiai, kai derasi ir susitaria du lygūs subjektai. Žodis „sutarimas“ geriau atskleidžia teologinę mintį, jog abi pusės gina ne savo „verslo“ interesus, bet klauso abiejų jų Gelbėtojo ir Viešpaties – Kristaus valios ir sutaria. Tai liudija ir pats Sutarimo tekstas, paremtas istoriniais evangelikų tikėjimo išpažinimo tekstais, kurių pagrindą sudaro ne žmonių, bet Dievo išmintis – Šventasis Raštas, Biblija. 

Tai nėra juridinis dokumentas pasaulietinės teisės atžvilgiu, bet išimtinai bažnytinės teisės dokumentas, nes jis patvirtintas abiejų Surinkimų aukščiausiuose valdymo institucijose, kuris įpareigoja mūsų bendrijas ir bendruomenes. Jis pirmiausia skirtas krikščionių bendruomenei – Bažnyčioms, kurios šį Sutarimą priėmė, o kitiems krikščionims ir valstybei jis reikšmingas netiesiogiai, tik žvelgiant į mus iš „išorės“.

Tikėjimo žodžio bendrijos praktikoje toks susitarimas naujas ir pirmasis, o reformatams tai jau šimtmečius skaičiuojančios praktikos išraiška. Ar galėtumėte keliais žodžiais su tuo nesusidūrusiam skaitytojui apibūdinti evangelikų reformatų bažnyčios kanonų teisę ir praktiką?

Kun. Rimas Mikalauskas: Lietuvos Evangelikų reformatų Bažnyčios, kaip evangelinės krikščionių bendrijos, savivaldos santvarka yra presbiterinė-sinodinė. Tokia valdymo tvarka leidžia neribotą laiką ir vieningai veikti dideliam skaičiui vietinių surinkimų (parapijų) ir išlaikyti teologinį bei institucinį vientisumą. Laikui bėgant, keičiasi tikinčiųjų kartos, keičiasi aplinka, kurioje gyvuoja Bažnyčia, todėl būtina taip įforminti Surinkimo priimtus sprendimus, kad ateinanti karta „nebeišradinėtų dviračio“. Taip susidaro krikščioniškos savivaldos teisinis paveldas, kuris nėra muziejinis eksponatas, bet konkrečiam laikui ir aplinkybėms pritaikytas veiklos vadovas. Suprantama, toks teisynas privalo reaguoti į laiko iššūkius, tačiau niekuomet nepaleisti iš akių, kam tarnauja: Valdovui ir valdomiesiems? Valdovas yra Kristus, kuriam priklauso Bažnyčia, kurią Jis valdo savo šventu Žodžiu. Jo pagrindu sudaroma bažnytinė arba kanoninė teisė. Valdomieji – tikintieji, Kristaus kaimenė. Bažnyčios „pareigūnai“ – tarnai (superintendentai, kuratoriai, kunigai ir seniūnai) privalo klausyti ir patarnauti bei saugoti bažnytinę teisę, kaip savo prižiūrėtoją, neišleisdami iš akių Kristaus mokymo.

Ar Lietuvos evangelikų reformatų bažnyčia yra sudariusi tokių partnerystės sutarimų su kitomis evangelinėmis bažnyčiomis? Ar planuojate tokiu būdu įforminti bendradarbiavimą ir su daugiau evangelinių bažnyčių?

Kun. Rimas Mikalauskas: Taip, jau minėtas Sandomiero sutarimas. Turime taip pat sprendimų, kuriais Lietuvos Evangelikų reformatų bažnyčia yra įsipareigojusi tarptautinėse bažnytinėse organizacijose ar su atskiromis užsienio evangelikų reformatų bažnyčiomis. Šiose bendrystėse jų sudarymo metu nebuvo nagrinėjami konfesiniai dalykai, nes jie buvo savaime aiškūs iš tų bendruomenių bažnytinėse teisėse įtvirtintų išpažinimo raštų. Tačiau per paskutinį šimtmetį įvyko daug pokyčių, atsirado evangelikų reformatų bažnyčių, kurios atsisakė savo istorinių išpažinimų ir šiandien jų konfesinis mokymas ir išpažinimai migloti. Visiškai įmanoma, jog šis mūsų Sutarimas gali pasitarnauti ateityje ruošiant naujas tarptautines bažnytines bendrystes arba peržiūrint esamus sutarimus su bendrijomis, kurios atsisako ar iš naujo interpretuoja istorinius evangelinius išpažinimus.

Evangelikų reformatų bažnyčia yra tradicinė bažnyčia, taip įvardyta net Lietuvos Respublikos Konstitucijoje, o Tikėjimo žodžio bendrija dar tik siekia valstybės pripažinimo? Ar šie teisinės padėties skirtumai netaps kliūtimi bendradarbiavimui?

Kun. Tomas Šernas: Nemanau, kad oficialus teisinis statusas gali kliudyti Evangelijai. Dievas kliūtis dažnai paverčia palaiminimais.

Kun. Rimas Mikalauskas: Tradicinių ir kitų bažnyčių apibrėžimas yra Lietuvos Respublikos teisinės praktikos ypatybė. Valstybė turi teisę nustatyti vienokius ar kitokius savo santykius su religinėmis bendruomenėmis. Vienose valstybėse yra valstybinės bažnyčios (pvz., ne taip seniai buvo Švedijoje ar Norvegijoje), kitur bažnyčios gerbiamos, bet bažnytinės ir valstybinės veiklos sritys visai atskirtos (pavyzdžiui, JAV), o dar kitur valstybė pagarbos bažnyčiai neišlaiko ir ją „nuvertina“ iki visuomeninių ar net privačių interesų lygmens (dauguma Europos ir Azijos valstybių). Šiuo atveju krikščionims visada verta prisiminti apaštalo Petro žodžius: Dievo reikia klausyti labiau negu žmonių (Apd 5, 29).

Dievui nėra kliūčių, nėra ir krikščionims, kuomet jie girdi Viešpaties pašaukimą. Šis sutarimas įrodo, jog girdime pašaukimą, yra ir daugiau to pašaukimo vaisių. Sutarimas negimė vakar ar tuomet, kai jis buvo patvirtintas Sinoduose.

Evangelikų reformatų bažnyčios sinodas šį Sutarimą patvirtino jau kiek anksčiau – birželio mėnesį. Ar su Sutarimo tekstu galėjo susipažinti mažesnių miestelių parapijų atstovai, tikintieji?

Kun. Tomas Šernas: Parapijų susirinkimai kasmet išrenka delegatus į Sinodą. Taip Sinode atstovaujami visi aktyvūs evangelikai reformatai. Mėnesį iki Sinodo pradžios vyksta priešsinodinė sesija, kurioje suvažiavę parapijų delegatai patvirtina Sinodo darbotvarkę, susipažįsta su esminiais klausimais. Šis Sutarimas jau gegužės mėnesį buvo išsamiai pristatytas visiems Sinodo nariams. Jau tuomet buvo dėl jo diskutuojama ir svarstoma. Ne tik Sutarimo rengėjai, bet ir kiti Bažnyčios tarnautojai – dvasininkai bei kuratoriai, taip pat išrinkti parapijų delegatai, parapijos turėjo galimybę išsamiai susipažinti su Sutarimo projektu ir visą mėnesį skirti svarstymams, klausimams, net ekumeninėms ekskursijoms.

Kun. Rimas Mikalauskas: Presbiterinė-sinodinė santvarka įpareigoja bažnytinės teisės aktus paruošti iš anksto, juos svarstant įvairiose bažnytinėse institucijose, įskaitant ir vietinius surinkimus. Lietuvos evangelikų reformatų priešsinodinėje sesijoje buvo nutarta, kad šis Sutarimas turi būti pristatytas parapijose. Buvo įvairių nuomonių. Buvo tokių, kurios prieštaravo šiam Sutarimui. Pastarosios buvo paremtos daugiau emocijomis ar „baimėmis“, kurios įprastai yra menkai pagrįstos. Kuo geriau tikintieji vieni kitus pažįsta ir kuo labiau įsitraukia į bendrą tarnavimą konkrečiose srityse, tuo greičiau tokios baimės tirpsta. Kita vertus, vietiniai surinkimai šiuo Sutarimu nėra įpareigoti tiesiogiai bendradarbiauti su kitos bažnyčios vietine bendruomene, tai pačių bendruomenių ir jų ganytojų apsisprendimas, tačiau po Susitarimo patvirtinimo Sinode jis jau oficialiai įmanomas. Bet kokiu atveju duris yra atvertos tikintiesiems iš tiesų pažinti tiesiogiai vieniems kitus ir nešti bendrų tikėjimo vaisių. Iš esmės – tai Šventosios Dvasios darbas, kur Ji panorės, vaisiai bus, kur ne – kad ir kaip besistengtum, jų nebus.

Ar jau esate suplanavę tolesnius praktinio bendradarbiavimo tarp mūsų bažnyčių žingsnius?

Kun. Tomas Šernas: Dar nesame išsamiai planavę ateities, bet jau vyksta intensyvus bendras darbas ruošiantis bendriems 2017 metų, kuriais minėsime 500-ąsias Reformacijos metines, renginiams. Kalbant apie ateitį, norėtųsi bendrų seminarų teologijos, diakonijos klausimais.

Kun. Rimas Mikalauskas: Toliau vykdysime tai, kas jau ir be šio Susitarimo vykdoma. Pavyzdžiui, bendradarbiaujame Vilniaus Krikščioniško darželio veikloje, ruošiamės Reformacijos metų paminėjimui, dirbame leidybos srityje. Viliamės veiklos plėtros įvairių kapelionatų, tikybos mokymo mokyklose ir jaunimo tarnystės srityse. Teologinėje srityje tai atveria kelią diskusijoms Dievo Stalo ir Sakyklos bendrystės susitarimui. 

Dėkojame už išsamius atsakymus.

Kalbėjosi Dalia Janušaitienė

Bendrinti: