.jpg)
Neseniai su vaikais patyrėme stebuklą. Neabejoju, kad kiekvienoje tikinčioje šeimoje tokių stebuklų nutinka ne vienas ir ne du… Kodėl apie tai nepapasakojus? Viešpats, tikiu, stebi mūsų gyvenimą, Jam rūpi mūsų keliai, kasdienybė. Ir kaip gera girdėti liudijimus apie tai, kaip Jis veikia mus nustebindamas! Mes, mylėdami savo vaikus, vis galvojame, kaip padaryti jiems ką nors gražaus, gero, kaip juos pamyluoti, pabučiuoti, palaiminti, apglėbti rūpesčiu ir meile – norime betarpiškai dalyvauti jų gyvenime ir būti šalia. Tikiu, kad ir Viešpats nori dalyvauti mūsų gyvenime: Jis nori mus apglėbti, parodyti savo meilę, dėmesį, atjautą, gerumą… Jis nori, esu tikra, kad mes nuolat matytume, kaip Jis mus myli ir globoja. Juk Jėzus taip ir kalbėjo: Jei jūs, būdami pikti, sugebate vaikams duoti gera, tai juo labiau dangiškas Tėvas duos gera tiems, kurie Jį prašo (Mt 7, 11). Ir, jei Jis nepagailėjo savo Viengimio Sūnaus, kaipgi Jis ir visko nedovanotų kartu su Juo? (Rom 8, 32).
Šiuo metu gyvename užsienyje, netoli Lietuvos. Vieną rytą sugalvojau nuvežti vaikus į spektaklį, vykusį dideliame vieno kurorto (pajūry) teatre. Nežinojau, ar gausiu bilietus prieš pat spektaklį, į kasas neprisiskambinau, tačiau vyliausi ten patekti – juk teatras didžiulis, o pasirodymas vyksta jau trečia diena.
Atvykus ir nubėgus prie kasų sužinojau, kad bilietų nėra – seniai visi parduoti. Stovėjau kaip įbesta ir kelias akimirkas galvojau, ką daryti. Sakau, gal pasitaiko, kad žmonės grąžina bilietus, arba gal prieš pat pasirodymą matysis, kad yra laisvų vietų?.. Tiesiog netikėjau, kad nepakliūsime!
Maloni ponia pabandė padėti ir nusiuntė mane prie kitų durų. Iš ten grįžau nieko nepešusi. Vaikams pasakiau, kokia padėtis, kad bandau gauti bilietus, reikia palaukti… Grįžusi pas kasininkę stebėjau, kaip ji kažkam paskambino… Ir tuomet išgirdau gerą žinią – ateikite su vaikais ten ir ten, jus pasitiks tokia ponia, gausite bilietus.
Kai atėjau su gera žinia, mano šešiametė buvo tiesiog priblokšta. „Mama, ar tu žinai, ką aš dariau, kai pasakei, kad bilietų nėra?“ – paklausė ji. „Taip, dukra, žinau – meldeisi, tiesa?“ Mano dukra buvo tokia patenkinta, kad Dievas jai atsakė!
Pasirodo, mes ne tik gavome bilietus, bet tai buvo pačios geriausios vietos iš maždaug dviejų tūkstančių toje salėje! Ir dar tokia mažytė smulkmena – dieną prieš tai su vyru buvome koncerte toje pačioje salėje, ir sėdėjome labai netoli tų pačių geriausių vietų – tuomet žvilgčiojau į tą pusę ir nejučia pagalvojau – tai bent smagumėlis būtų ten sėdėti. Tuo metu dar nežinojau, kaip stebuklingai kitą dieną su vaikais būsime būtent ten.
Žinoma, tai smulkmena – pamanyk, gauti bilietus, pabūti spektaklyje… Bet visi trys žinojome – tai neabejotinai yra Dievo ranka, Jo atsakymas. Ir, tiesą sakant, šis bilietų gavimo stebuklas pranoko patį spektaklį...
Taip pat menu, kaip prieš gerą mėnesį buvome išvykę į vieną miestelį prie jūros, dalyvavome miesto renginyje. Po jo galėjome vėlai vakare grįžti namo arba kur nors apsistoti ir pasilikti ten dar dienai. Dvejojau, ką daryti… Nenorėjau labai brangiai mokėti už viešbutį, kur kambarių pasiūla nemaža, bet jie itin brangūs. Dukra ir vėl meldėsi. Prašė, kad dar negrįžtume namo, kad pasiliktume. Širdy svarsčiau: jei rastume ką už atitinkamą kainą, pasiliktume, bet jei tokios kainos nebus, grįšime namo. Pakeliui stabtelėjau vienoje vietoje, kitoje – pasirodė, kad visur itin brangu… Jau pasukau vykti namų link, buvo vėlu. Tuo pačiu širdy svarsčiau – juk žinau, kad dukra labai nori pasilikti ir meldėsi, tai kaip čia dabar yra… ar aš esu pernelyg taupi, ir Dievo atsakymas stringa ties mano požiūriu, kiek galime sau leisti išleisti pinigų viešbučiui, ar tiesiog mums laikas namo?
Įsukus į pagrindinį kelią, kuris veda jau namų link, žinojau, kad aplink tik miškas ir jokio viešbučio jau nebus. Mintyse raibuliavo klaustukai… Staiga pamačiau ženklą, kad netoliese, miške, prie pat jūros, yra viešbutis. Nustebusi pasukau prie jo… Dar labiau nustebau, kai sužinojau, jog kaip tik yra nuolaidos ir kaina tokia, kokią buvau numačiusi!
Žinoma, mano dukros džiaugsmui nebuvo ribų! Ji vis kartojo, kad prašė Dievo, jog pasiliktume, ir buvo tokia patenkinta, patyrusi stebuklą. Laiką praleidome puikiai, o kitą dieną aplankėme dar vieną spektaklį vaikams – mano trimečiui tai buvo pirma pažintis su lėlių teatru.
Taip pat menu vieno bičiulio liudijimą, kaip jo paauglei dukrai išvykus mokytis į sostinę reikėjo spręsti, kur ji gyvens. Taip nutiko, kad dalis bendrabučių buvo remontuojami ir ji buvo išbraukta iš tam tikrų sąrašų, pagal kuriuos suteikiama gyvenamoji vieta. Atrodė, kad nėra jokių galimybių… Tačiau per vieną naktį įvyko kažkoks nepaaiškinamas stebuklas – ji vėl atsidūrė sąrašuose ir gavo puikų kambarį. Tikintieji paprastai žino, kas yra tų „nepaaiškinamų stebuklų“ autorius…
Daug nuostabių Jo atsakymų... Ne kartą patyrėme ir išgydymo stebuklą. Pamenu, kaip kartą dukra jau buvo pradėjusi kosėti, ir su vyru nusiteikėme varginančioms naktims – reikės keltis ir girdyti ją arbata... Tačiau tąkart vienas brolis Kristuje sustiprino mano pasitikėjimą Dievu ir paragino melstis dėl dukros išgydymo. Taip ir padariau. Kitą dieną dukra pabudo visiškai sveika, o vyras, prisimenu, vis negalėjo patikėti, kaip tai įmanoma. Tiesą sakant ir aš pati negalėjau, kaip sakoma, atsigauti, kad įvyko toks didelis stebuklas. Kai kurie tėvai labai gerai žino, koks stebuklas yra kosulio išgydymas, nes kosulys kartais linkęs varginti ištisas savaites ar net mėnesius…
Išties belieka konstatuoti, kad Viešpats žino teisiojo kelią (Ps 1). Esu tikra, kad Dievas ne tik rūpinasi mumis, bet Jam ir patinka tai daryti.
Prisiminkime Jo stebuklus, dėkokime už juos, tikėkime jais ir te mūsų širdys visuomet Juo pasitiki – Dievas yra geras!
Daug padarei, Viešpatie, mano Dieve, nuostabių darbų ir nutarimų mūsų labui – nėra Tau lygaus nė vieno, – jei norėčiau juos paskelbti ir išpasakoti, jų būtų daugiau, kaip kad galima suskaičiuoti (Ps 40, 5).
Nuotrauka Yelenos Shumilovos
