Dviejų atlaidžių žmonių sąjunga: Rūta ir Bilis Gremai (II)

Kai Rūta išdrįsdavo taip melstis, Roza atsisakydavo pasakyti „amen“ ir melsdavo: „Viešpatie, neklausyk jos.“ Kai Rūta išgirdo ir sužinojo, kokios bėdos užgriuvo Tibetą, ji ėmė domėtis šia egzotiška šalimi ir nusprendė, kad yra „pašaukta‘ netekėti ir būti misioniere Tibete.

Vidurinės mokyklos žemesniųjų klasių kurso Rūtą ir Rozą kartu su kitais trimis vaikais mokė tėvų samdoma privati mokytoja panelė Liusė Flečer. Mokytis aukštesnėse vidurinės mokyklos klasėse Rūtą išsiuntė į misionierių įsteigtą mokyklą Korėjoje. Ten ji „labai gerai mokėsi visus dalykus, susijusius su Biblija, bet kitose srityse jos pasiekimai buvo nežymūs“. Palikti tėvus ir išvykti į mokyklą jai buvo nelengva. Tėvams taip pat buvo sunku. Tėvas pasakė: „Vienas sunkiausių misionieriams dalykų – būti toli nuo vaikų tais itin svarbiais jiems metais“.

Sulaukusi septyniolikos metų, Rūta išvyko į Ameriką, į Vytono koledžą. Čia ji turėjo studijuoti biblinius dalykus ir dar papildomai dailę. Biblija Rūtai visada buvo svarbi. Jos vyras iki šiol tebemano kad žmona geriau išmano Bibliją nei jis. Vėliau Rūta nusprendė, kad Vytono koledžas nėra jai tinkama dvasinė mokykla, tad norėjo pereiti į Prerijų Biblijos institutą Kanadoje. Tėvas pasakė tiesiai: „Kol už viską moku aš, vyksi ten, kur aš tave siųsiu.“

Ji pasiliko. Tiesą pasakius, kai sutiko Bilą (ji niekada jo nevadino Biliu), Rūta sunerimo, nes atrodė, kad jis per daug rimtas. Jai patiko, jog „jis žino, ko siekia“, bet, atrodė, kad to siekdamas nepatiria džiaugsmo. „Kiekvienas mūsų pasimatymas vyko kokios nors evangelizacijos metu. Jis neturėjo laiko eiti į beisbolo varžybas.“ Pirmasis Bilio pamokslas, kurį ji girdėjo, jai įspūdžio nepadarė. Trikdė pašėlęs jo gestikuliavimas. Taip pat jis pamokslavo labai garsiai. Kaip man reikės tiek laiko išsėdėti? – mąstė Rūta.

Kai jie būdavo kartu, Bilis elgėsi santūriai, mat neseniai Floridoje jį buvo pametusi mergina. Rūta tai suprato kaip šaltumą ar net susidomėjimo stoką. Tačiau ji žinojo, kad Bilis buvo su viena mergina susižadėjęs ir susitikinėjo dar su keliomis. Jai buvo įdomu, ar jų santykiai tęsis ilgiau nei mėnesį ar du. Atsitiktinai Biblijoje atsivertusi Patarlių knygą, ji perskaitė eilutę, sustiprinusią jos būgštavimus: „Nebendrauk su tais, kurie nepastovūs.“

Bet Rūta vis tiek bendravo su Biliu. Didžiausia kliūtimi jų santykiams tapo jos pasižadėjimas sugrįžti į Tibetą kaip misionierei. Ji papasakojo apie tai seseriai Rozai, taip pat studijavusiai Vytone. Roza nuoširdžiai patarė: „Tu manai, kad Viešpats veda tave į Tibetą? Bet galbūt Jis atvedė čia, kad sutiktum Bilį.“ Rūtos tai neįtikino. Net kai 1941 m. vasarą jie susižadėjo, Rūta dvejojo. Ji bandė įtikinti Bilį vykti į Tibetą kartu su ja. Jis pažadėjo dėl to pasimelsti. Vėliau pasakė, jog „nejaučia jokio vedimo vykti į Tibetą“. Galiausiai jis išdėstė: „Jei tiki, kad mus suvedė Dievas, ir tiki, jog vyras yra žmonos galva, tada, jei Viešpats veda mane, tau reikia sekti paskui mane.“

Maždaug tuo metu, kai Rūta jau buvo apsisprendusi, Biliui iškilo problemų. Rūtos tėvas buvo Pietų presbiterijonų bažnyčios, denominacijos, kurią Bilis laikė liberalia, misionierius. Kaip gydytojas Belas gali vykdyti Dievo valią ir likti tokioje denominacijoje? Rūta pyko, kad Bilis abejoja jos tėvo pasišventimu. Jų sužadėtuvėms ir vėl iškilo grėsmė. (Po daugybės metų Bilis pripažino, kad Rūta ir jos tėvas padarė jam didžiausią įtaką, kad jis pradėtų daugiau tarnauti bažnyčioms.) Rūta toliau abejojo, bet galų gale sutiko tuoktis. Bilis prisimena: „Ji pasakė, kad vis dar nėra tikra, jog mane myli, bet jautė, kad tai – Dievo valia jos gyvenimui.“ Bilis ir Rūta susituokė 1943 m. rugpjūtį Montryto presbiterijonų konferencijų centre, Šiaurės Karolinos kalnuose, praėjus dviem mėnesiams po to, kai Bilis baigė koledžą.

Biografas Džonas Polokas vykusiai apibendrina Rūtos indėlį į Bilio tarnavimą: „Rūta labiausiai praplėtė Bilio pasaulėžiūrą. Jai nereikėjo dailinti jo manierų ar įpročių, kaip D. L. Mudžio žmonai. Rūta buvo išsilavinusi, daug apkeliavusi, mėgo dailę ir literatūrą. Ji neleido, kad vyro rimtumas virstų nenatūraliu manieringumu ar užgestų jo jaunatviška energija, ir išsaugojo jame mažo berniuko dalelę. Be to, Rūta ir jos šeima, ištikimi presbiterijonai, paneigė Bilio Gremo įsitikinimą kad didesnėse denominacijose stiprus biblinis tikėjimas negali būti gyvas.“ Kitas biografas Stenlis Hajus rašė: „Būtent jos sveikas protas ir šeimoje susiformavęs sąmojis padėjo Biliui nepasiklysti debesyse, ten užsibuvus. Bebaimis jos nuoširdumas apsaugojo vyrą nuo keistenybių dogmatiškų postringavimų, o labiausiai – nuo išdidumo nuodėmės."

Prisitaikyti prie gyvenimo šeimoje nebuvo lengva nė vienam iš jų. Po daugybės metų žurnale „McCalls" Bilis pripažino: „Mes tikrai išgyvenome sunkų laiką, derindamiesi prie šio naujo gyvenimo ir vienas prie kito.“

Rūtai buvo nelengva nuo gyvenimo studentų miestelyje, kur ji galėjo domėtis literatūra, menu ir studijuoti Bibliją, pereiti prie namų ruošos darbų. Ji neapsimetinėjo, kad yra patyrusi virėja, – jai gaminti sekėsi tik kiniškus patiekalus, kuriems ji naudojo daugybę česnakų, nors Bilis česnakų nemėgo.

Be to, reikėjo dar plauti indus. „Nemėgstu plauti indų. Tai veikla, neturinti jokios perspektyvos, nepaliekanti vietos kūrybingumui“, – sakydavo Rūta. Vidurinėje mokykloje kažkas jai padovanojo lentelę su užrašu: „Šlovink, melskis ir plušėk.“ Ji pakabino ją virš praustuvės – ten ji kabo iki šiol.

Žinoma, pirmaisiais santuokos metais kilo ir kitų problemų. Rūta nesuprato, kodėl Bilis visada palieka rašomąjį stalą labai netvarkingą, arba kodėl jis negali nugalėti įpročio panaudotus rankšluosčius užmesti ant vonios durų.

Tačiau tokių mažų sunkumų patiria kiekviena pora. Bilis pripažįsta: „Mes užaugome skirtingose šeimose, o dabar ir patys sukūrėme šeimą. Buvo sunku, ir ne tik dėl skirtingų mūsų temperamentų.“ Rūta prisimena ankstyvąsias santuokos dienas: „Laimingos santuokos niekada nėra atsitiktinės. Jos – atkaklaus ir sunkaus triūso pasekmė."

Kartais jiems tikrai reikėjo sunkiai dėl to plušėti. Po medaus menesio Gremai grįžo į Vestern Springsą, Ilinojuje, į vakarus nuo Čikagos, nes Bilis priėmė kvietimą tapti vietinės baptistų bažnyčios pastoriumi. Problemų kilo dėl dviejų priežasčių: pirma, Bilis dėl to nepasitarė su Rūta, antra, Rūta buvo presbiterijonė. Jai nepatiko, kad Bilis vienas priėmė sprendimą.

Iš pradžių Biliui buvo nelengva tartis su Rūta dėl sprendimų, bet laikui bėgant jis ėmė vertinti žmonos išmintį. Po penkerių santuokinio gyvenimo metų Bilis retai priimdavo svarbius sprendimus, nepasitaręs su Rūta. Būtent žmona pasiūlė pavadinimą jo radijo programai „Apsisprendimo valanda“. Rūta ragino jį skirti visą laiką evangelistiniam tarnavimui ir daug prisidėjo prie vyro pirmojo bestselerio – knygelės „Ramybė su Dievu“ išleidimo. O kai buvo įsteigta Evangelistinė Bilio Gremo asociacija, Bilis norėjo, kad Rūta būtų viena iš penkių valdybos narių. Ir ji sutiko.

Tačiau didesnė problema Vestern Springse buvo tai, kad naujasis baptistų pamokslininkas turėjo žmoną, kuri buvo presbiterijonė ir atsisakė tapti baptiste. Ji apie tai mąstė, tyrinėjo atitinkamas Šventojo Rašto eilutes, tačiau šios eilutės jos neįtikino, kad jai reikia iš naujo būti pakrikštytai panardinant.

Padėtį išgelbėjo bažnyčios vadovai, pakeitę bažnyčios pavadinimą į „Kaimo bažnyčią“, manydami, kad tai pritrauks daugiau žmonių. Tarp kitų šio sprendimo privalumų buvo ir tai, kad Rūtai nebereikėjo keisti denominacijos.

Pirmaisiais santuokos metais Bilis įgijo daugybę naujų draugų. Ką tik prasidėjo judėjimas „Jaunimas dėl Kristaus" (Youth for Christ), ir Bilis džiaugėsi privilegija būti šio jaudinančio evangelistinio judėjimo epicentre. Dabar iš Bilio bažnyčios buvo transliuojama nauja radijo programa, kuri vadinosi „Vakaro giesmės“. Joje dalyvaudavo ir baritonas Džordžas Beverlis Šy. Rūta padėdavo kurti laidai kassavaitinį scenarijų. Čia jauna šeima vėl susidūrė su problema: Rūtai nepatiko, kad į jos nuomonę neatsižvelgiama, ir ji vyrui tai pasakė.

Judėjimas „Jaunimas dėl Kristaus“ ėmė plisti po visą šalį. Bilio Gremo tarnystė taip pat. Jį visada žavėjo kelionės, o progos laimėti sielas Kristui nebuvo galima atsisakyti. Tačiau tai reiškė, kad tris ketvirtadalius laiko teks praleisti ne namie. Rūtai buvo nelengva gyventi bute Čikagos priemiestyje, toli nuo šeimos, atsiskyrusiai nuo vyro, su kuriuo santuokoje buvo išgyvenusi mažiau nei dvejus metus.

Ji pripažino, jog Dievas davė vyrui evangelisto dovaną, ir suprato, kad dėl to jiems nemažai laiko teks praleisti atskirai. Ji taip pat pripažino, kad Biliui sunku atsisakyti kvietimo pamokslauti. Ir čia ji nieko negalėjo pakeisti.

Nesugebėdama pakeisti vyro situacijos, ji nusprendė pakeisti savąją: „paprasčiausiai susikrovė lagaminus“ ir persikėlė į Šiaurės Karoliną, kurioje gyveno iš Kinijos grįžę jos tėvai. „Suvokiau, kad taip ir bus, – aiškino ji, – didžiąją laiko dalį jo nebus namie. Tokiu atveju kaip mūsiškis, manau, kad šeima yra Viešpaties reikalas, tačiau vyras turi leisti žmonai gyventi ten, kur ji būtų laiminga.“

Gyventi šalia tėvų Rūtai buvo lengviau. Bet merginai, kuri anksčiau troško praleisti visą gyvenimą atokiame Tibete, vienatvė atrodė dieviškojo plano dalis.

Bilis sako: „Ir mano žmonai, ir man teko aukotis, tačiau Rūta turėjo ypatingą pasiaukojimo dovaną.“ Ji patempia lūpą ir stengiasi nepripažinti jokio skausmo – emocinio ar fizinio. Apie dažnus išsiskyrimus su Biliu Rūta sako: „Pripranti. Visada stengiuosi būti užsiėmusi. Tai geriausias dalykas kiekvienam iš mūsų – būti užimtam.“

Kalbėdama apie ankstesnį troškimą tarnauti misioniere Tiibete, žurnale „Namų žurnalas ponioms" (Ladies Home Journal) Rūta rašė: „Manau, kad Viešpats leido man taip intensyviai ilgėtis tikslo, kad suvokčiau Bilio darbų svarbą. Nuo pat pradžių žinojau, kad neužimsiu pirmos vietos jo gyvenime. Pirmenybę turės Kristus. Kai tai suvoki ir priimi, akimirksniu nebelieka daugybės problemų. Tad dabar neapgailestauju, kai jis išvyksta, ir laukiu jo su džiaugsmu."

O būdami kartu namie jie labai brangino vienas kitą ir vienas kitam padėjo.

Gimus vaikams – Virdžinijai (gimusi 1945 m.), Anai (gimusi 1948 m.), Rūtai, kurią vadino „zuikučiu“ (gimusi 1950 m.), Viljamui Franklinui (gimęs 1952 m.) ir Nelsonui Edmanui (gimęs 1958 m.), – Rūtai būdavo sudėtinga dažnai keliauti su vyru net ir tada, kai jo tarnystė pasiekė tokį mastą, jog jie būtų galėję leistis į keliones visi drauge.

Auginti vaikus padėjo seneliai, bet, žinoma, Rūtai trūko Bilio dėl daugelio priežasčių. Vaikų auklėjimu daugiausia rūpinosi ji („Grojau jais kaip ksilofonu“, – sako ji). Jos pečius užgriuvę rūpesčiai dėl vaikų nedavė peno jos aktyviam, guviam protui. „Nėra nieko didžiai įkvepiančio šluostyti varvančias nosis ar valyti purvinus batus, ir purvas, kurį vaikai palieka, neteikia malonumo. Bet kiekviena mama turi suprasti, kad Dievas patikėjo jai šias pareigas.“

Būdama namų šeimininke Montryte (Šiaurės Karolinoje), Rūta tvarkė šeimos finansus, pati atlikdavo smulkius remonto darbus (nors tvirtino, kad jos vyras galėtų įkalti vinį, jei susikauptų) ir net prižiūrėjo naujo namo statybą, kai pirmasis per daug ėmė traukti turistų dėmesį.

Namie garbingiausioje vietoje ant stalo visuomet gulėjo atversta Rūtos Biblija. „Kai Bilis išvykęs, laikau atvertusi Patarlių knygą. Čia daugiau praktinės pagalbos nei gali suteikti dešimt knygų apie vaikų psichologiją.“

Bus daugiau

I dalis

Bendrinti: