.jpg)
Senatvė aplanko savaime, tačiau dauguma to baiminasi. Senyvas amžius kelia daug nerimo: sensta ir vis daugiau serga kūnas, senka jėgos, žmogus (ypač išėjęs į pensiją) jaučiasi nereikalingas, tenka išgyventi draugų ir artimųjų netektis, suvokiama, kad gyvenimas eina į pabaigą ir artėja mirtis, vis dažniau aplanko vienatvė, tolstama nuo vaikų ir anūkų, kurie užsiėmę kitomis veiklomis, dėl sumažėjusių pajamų neretai susiduriama su finansinėmis problemomis...
Deja, Vakarų kultūroje pagyvenę žmonės nėra gerbiami. Mes gyvename egocentriškoje ir pragmatiškoje visuomenėje, tad senyvi žmonės jaunajai kartai dažnai yra našta, o jei jais tenka rūpintis, tuomet – dar ir trukdis, neleidžiantis siekti sėkmės ir džiaugtis malonumais. Taip prieš keletą metų kalbėjo tuometis Kolorado valstijos gubernatorius. Diskusijoje apie išlaidas sveikatos priežiūrai jis teigė, kad mirtinomis ligomis sergantys pagyvenę žmonės turi „pareigą mirti ir pasitraukti iš kelio“. Dauguma žmonių elgiasi mandagiau, tačiau povandeninės srovės yra būtent tokios...
Tačiau, pavyzdžiui, Kinijoje senatvė yra labiausiai gerbiamas gyvenimo laikotarpis. Aštuntame XX amžiaus dešimtmetyje Šanchajuje, viename iš penkių didžiausių pasaulio miestų, buvo tik vieni senelių namai. Senoliais ten rūpinasi šeima.
Tačiau mes gyvename Vakarų kultūroje, tad vertėtų iškelti sau klausimą: „Kaip pasirengti senatvei?“ Galiausiai juk pasensime visi. Jei neugdome savo tikėjimo dabar, neturėsime tikėjimo ir ateityje. Jei dabar esate negatyvus ir nuolat bambate, sendami netapsite linksmuoliu optimistu. Jei dabar neartėjate prie Dievo, vargu ar artimus santykius su Juo turėsite ir ateityje.
71 psalmė yra pagyvenusio žmogaus užrašyta psalmė. Šis žmogus patiria daugybę išbandymų ir problemų, tačiau vis tiek yra linksmas ir, užklupus išbandymams, sutelkia savo dėmesį į Viešpatį. Ši psalmė atskleidžia, kad dieviškas būdas senti – dabar puoselėti bendravimą su Dievu.
Psalmininkas sėkmingai susidoroja su problemomis senatvėje, nes jis nuolat puoselėjo santykius su Dievu. Viešpats jam yra patikimas šaltinis, kuris, silpstant kūnui ir stiprėjant priešų galiai, stiprina jo vidinį žmogų.
Tiksliai nežinoma, kas parašė 71 psalmę. Yra manančių, kad jos autorius yra pranašas Jeremijas. Tačiau aš sutinku su teigiančiais, kad šią psalmę užrašė Dovydas sūnaus Abšalomo maišto metu, galbūt tuomet, kai apsigyveno prie Jordano, laukdamas mūšio pabaigos. Šioje psalmėje cituojamos kitos Dovydo psalmės (22, 31, 35, 40, 109), o nuoroda, kad Dievas šlovinimas arfa ir psalteriu (22 eil.), leidžia manyti, kad jos autorius Dovydas, o 21 eilutė – Tu suteiksi man garbę ir vėl paguosi – greičiausiai kalba apie Dovydo grįžimą į sostą. Aplinkybės, kuriose atsiduria psalmininkas, yra panašios į tas, kuriose buvo atsidūręs Dovydas Abšalomo maišto metu: psalmininkui tenka išgyventi „gėdą“ (1 eil.), piktadarių engimą (4 eil.), jis susiduria su priešais, kurie kalba prieš jį ir nori jį nužudyti (10–11, 13, 24 eil.). Jis patiria daugybę problemų (20 eil.), bet pasitiki Dievu nuo jaunystės (5 ir 17 eil.), o dabar jis yra senas ir pražilęs (9 ir 18 eil.) (tuo metu Dovydui buvo apie 60 metų, o mirė jis būdamas 70-ies).
Galima išskirti tris šios psalmės autoriaus gyvenimo su Dievu aspektus, kuriuos jis puoselėjo metams bėgant ir kurie padėjo jam ištverti išbandymus senatvėje. Tai turėtume ugdyti ir mes.
1. Trokškime vis giliau pažinti Dievą.
71 psalmė persmelkta gilaus asmeninio ir praktinio Dievo pažinimo. Autorius mokėsi iš Dievo nuo pat savo jaunystės (17 eil.) ir pažino Jį kaip teisingą Gelbėtoją (2 eil.) ir saugią priebėgą (7 eil.). Jonas Kalvinas sako, kad Dievo teisumas (čia minimas dažnai – 2, 15, 16, 19, 24 eil.) kalba apie Jo ištikimybę žmonėms vykdant pažadus (Komentarai, 632, 633 p.).
Psalmininkas vadina Dievą savo gyvenimo uola, pilimi ir tvirtove (3 eil.), viltimi ir pasitikėjimu (5 eil.). Jis kalba apie didingus Dievo darbus (16, 19 eil.), Jo stiprybę ir galią (18 eil.). Jis suvokė, kad Dievas leido jam patirti sunkumus, bet yra tikras, kad Viešpats ir išgelbsti, vėl atgaivina (20 eil.). Dievas buvo jo ramybės šaltinis išbandymų metu (21 eil.). Dievas išpirko jo sielą (23 eil.), tad jis sako: Kas yra Tau lygus, Dieve? (19 eil.). Jis liudija, kad iš jo lūpų kyla šlovė Dievui ir nuolat bus kalbama apie Jo teisumą (8 ir 22–24 eil.).
Šis žmogus pažinojo Dievą! Akivaizdu, kad daugybę metų jis siekė pažinti Dievą ir matė Jo ištikimybę įvairiose situacijose. Užklupus sunkumams, jis nesako: „Dieve, jei Tu esi, padėk! Man reikia Tavo pagalbos!“ Pasitikėti Dievu jam nebuvo rizikinga, nes jis pažino Dievą asmeniškai ir praktiškai, jis žinojo, kad Dievas yra patikimas.
Norėčiau paklausti: ar ir jūs taip pažįstate Dievą? Ar stengiatės pažinti Jį per Jo žodį? Ar taikote tą pažinimą savo gyvenime? Vienas svarbiausių dalykų, kurį kiekvienas iš mūsų galime daryti, kad pasirengtume įvairiausioms krizėms, su kuriomis gali tekti susidurti ateityje, tai gilintis į Dievo žodį dabar, stengiantis labiau pažinti Dievą. Skaitydami Dievo žodį, paklauskite savęs: „Ko ši pastraipa ar skyrius moko mane apie Dievą?“ ir bandykite tai pritaikyti, spręsdami kasdienes savo problemas.
Prieš keletą metų pamačiau, kaip panikuodamos iš namų išbėgo dvi mūsų kaimynų dukterys (viena iš jų buvo pradinukė, o kita šiek tiek vyresnė). Iš už jų namo durų veržėsi dūmų kamuoliai. Orkaitėje užsidegė išbėgę riebalai, o mergaičių tėvai buvo išvykę. Įbėgau į virtuvę. Pagalvojau, kad greičiausiai jie neturi gesintuvo arba jis gali būti jau panaudotas, tad bandžiau ugnį gesinti miltais. Deja, man nepavyko. Galiausiai visgi paklausiau: „Gal turite gesintuvą?“ Paaiškėjo, kad jų tuose namuose buvo net trys gesintuvai! Tad vos per kelias sekundes ugnis buvo užgesinta.
Gesintuvas padėjo šią problemą išspręsti labai greitai, tačiau mergaitės nežinojo, kaip juo naudotis, todėl joms iš jo nebuvo jokios naudos. Tam, kad nelaimės atveju galėtume panaudoti gesintuvą, reikia žinoti, kaip jį naudoti. Tai tinka ir kalbant apie Dievą – mums reikia pažinti Dievą ir žinoti, ką Jis gali padaryti, kad galėtume pasinaudoti tais milžiniškais ištekliais, kurie priklauso mums, Jo vaikams. Jei jau dabar studijuosime Raštą ir sieksime Jį pažinti, užklupus sunkumams senatvėje jau žinosime, kad galime Juo pasitikėti.
2. Ugdykime įprotį pasitikėti Dievu, garbinti Jį ir Juo viltis.
Įpročiai ugdomi kurį laiką kartojant tam tikrą veiksmą. Kai tas veiksmas tampa įpročiu, tai darome net nesąmoningai. Mūsų mintys ir emocijos – tai, kaip mes reaguojame į gyvenimo problemas, dažnai tampa įprastu mums reagavimo būdu. Vieni žmonės įpranta kovoti, kiti – skųstis, dar kiti nuolat yra negatyvūs, pesimistiški ir pikti. Tačiau yra ir linksmų, pozityvių žmonių. Sulaukus senatvės, jaunystėje išugdyti įpročiai tik dar labiau išryškėja.
Hebrajų kalbos žodis, aptinkamas 71 psalmės 3, 6 ir 14 eil. (verčiamas kaip „nuolat“, „visada“, „bet kada“), rodo psalmės autoriaus išugdytus įpročius. Šie įpročiai nėra mums natūralūs, juos reikia sąmoningai ugdyti. (Bet) aš vilties nenustosiu, girsiu Tave vis labiau (Ps 71, 14) – rodo tvirtą apsisprendimą. Iš tiesų šie gerieji įpročiai – įprotis pasitikėti (3 eil.); garbinti (6 eil.) ir viltis Dievu (14 eil.) – atsiranda siekiant vis labiau pažinti Dievą.
A. UGDYKIME ĮPROTĮ PASITIKĖTI (Ps 71, 3).
Visa psalmė yra tarsi psalmininko pasitikėjimo Viešpačiu patvirtinimas. Sperdženas vadina tai „kovos ir tvirto tikėjimo išraiška“ (Treasury of David, [Baker], 3:294). Patirdamas sunkumus (daug kas troško jo mirties), psalmininkas kovojo, tačiau jo tikėjimas buvo tvirtas, nes jis žinojo, kuo tiki.
Toks tikėjimas kyla iš Dievo pažinimo. Tikras pažinimas išsklaido abejones ir baimes. Bijome ir nepasitikime tuo, ko nepažįstame, ir atvirkščiai. Dirbant pakrančių apsaugoje, tekdavo vykti į paieškas ir gelbėjimo misijas audros metu, kai bangos siekdavo 5 ar net 10 metrų aukščio. Bijojau, kad stipri banga mus nuskandins, tačiau laivo kapitonas neatrodė įsibaiminęs. Jis jau buvo patyręs tokių audrų ir žinojo, kaip su tuo susidoroti. Jo žinios išsklaidė ir mūsų baimes.
Kadangi psalmės autorius pažinojo Dievą, jis išmoko sunkiu metu Juo pasitikėti (20 eil.) – jis buvo tikras, kad Dievas bus su juo ir ištikus bėdai.
Ar, užklupus gyvenimo sunkumams, stengiatės pasitikėti Dievu? O gal dažnai jaučiate nerimą, abejones ir baimę? Jei jums sunku pasitikėti, siekite geriau pažinti Dievą. Taip pat prisiminkite, ką Dievas jau yra padaręs dėl jūsų. Šioje psalmėje pabrėžiama, ką Dievas padarė (6, 15–20 ir 23 eil.). Tai sustiprina tikėjimą! Ar Dievas išsaugojo jūsų gyvybę? Ar Jis išgelbėjo jus nuo jūsų nuodėmių? Ar Jis išlaikė jus iki dabar? Tuomet, užklupus sunkumams, galite pasitikėti Juo ir dabar, ir ateityje.
B. UGDYKIME ĮPROTĮ JĮ GARBINTI (Ps 71, 6).
Garbinimas nėra prigimtinis įprotis, bent jau man. Iš prigimties aš esu bambeklis, kuris dažnai viskuo skundžiasi, tačiau Dievas nori, kad Jį garbintume. Dievas nori išmokyti mus garbinti Jį, net ir užklupus sunkumams. Psalmininkas sąmoningai ugdė šį įprotį (8, 14, 22–24 eil.).
Kaip išmokti garbinti Dievą, net ir atėjus išbandymams? Atsakymas paprastas: Mokykitės Juo pasitikėti. Tikėjimas kyla iš Dievo pažinimo, o garbinimas – iš pasitikėjimo Dievu.
Tai tinka tiek kalbant apie žmones, tiek apie Dievą. Neįmanoma garbinti to, kurio nepažįsti. Jei manote, kad negalite pasitikėti kokiu žmogumi, Jūs tikrai negirsite jo kitų akivaizdoje. Taip yra ir su Dievu: jei širdies gilumoje abejojate Dievo gerumu ar ištikimybe užklupus išbandymams, vadinasi, nepasitikite Juo. O jei nepasitikite, negalite nuoširdžiai Jo garbinti.
Jei dažnai skundžiatės ir jums nėra lengva išsiugdyti įprotį garbinti, imkitės tų pačių veiksmų, kuriuos minėjau, rašydamas apie pasitikėjimą: pirmiausia, stenkitės pažinti Dievą ir Jo kelius. Šioje psalmėje pabrėžiamas Dievo teisumas (2, 15–16, 19 ir 24 eil.), nes psalmininkas bijojo neteisiųjų elgesio ir norėjo įtvirtinti Dievo, kuriuo jis pasitikėjo, teisumą. Dievas yra geras ir ištikimas, net jei ir leidžia mums patirti tam tikras problemas ar negandas (20 eil.).
Taip pat prisiminkite, ką Dievas jau padarė dėl jūsų. Pagalvokite, kaip gausiai buvote palaiminti. Prisiminkite ir įvardinkite palaiminimus. Dažnai mes pamirštame Jo malonę mums (nepelnytą), todėl Jo negarbiname.
C. UGDYKIME ĮPROTĮ VILTIS DIEVU (Ps 71, 14).
Psalmininkas ugdė įprotį ne tik pasitikėti Dievu, Jį garbinti, bet mokėsi ir viltis Juo. Mes turime suprasti, kad pasaulietiška ir Biblijos teikiama viltis nėra vienas ir tas pats. Abi vilties apraiškos turi lūkesčių dėl ateities, tačiau pasaulietiška viltis nėra patikima, nes jos tikslas yra abejotinas, o Biblijos teikiama viltis yra patikima, nes jos centre – Dievas (5 eil.). Sakydamas, viliuosi, kad mano investicijos atneš 10 procentų pelną, negaliu būti tikras, nes mano vilties objektas (akcijų rinka) nėra stabili, tačiau, jei sakau, kad viliuosi, jog Jėzus Kristus grįš kūne, kalbu apie tai, kas tikra, tik dar neįvyko. Taigi, Biblijos viltis remiasi pasitikėjimu Dievu ir Jo ištikimybe.
Tikinčiųjų viltis turėtų remtis Dievo pažadais. Misijų pradininkas Adoniramas Džadsonas (Adoniram Judson) įkalintas Birmos kalėjime sirgo karštine. Draugas nusiuntė jam laišką, klausdamas: „Adoniramai, kokios perspektyvos?“ Į šį klausimą jis atsakė: „Perspektyvos geros, kaip ir Dievo pažadai.“
Deja, daugelis krikščionių persiima negatyvia pasaulio dvasia, kuri nemato jokios vilties, nes sutelkia savo dėmesį ne į Dievą ir Jo pažadus, bet į problemas. Jei ugdysite tokį įprotį, senatvėje tapsite pikti, o ne geresni.
Tikintieji turėtų viltis Dievu. Psalmininkas, net ir sulaukęs senyvo amžiaus, buvo gerai nusiteikęs – jis pažinojo Dievą ir buvo išsiugdęs puikius įpročius – pasitikėti Dievu, Jį garbinti ir Juo viltis.
3. Psalmės autorius ugdė įprotį tarnauti Dievui.
Nors psalmininkas buvo senyvas ir galėjo nerūpestingai leisti laiką su savo draugais, sakydamas: „Nusipelniau poilsio“, tačiau jis to nedarė. Jis ir toliau tarnavo, liudydamas kitiems apie Dievo ištikimybę ir galią (8, 15–18 ir 24 eil.). Jis norėjo, kol dar kvėpuoja, pasakoti žmonėms apie Dievo didybę ir šlovę.
Į bažnyčią skverbiasi pasaulietiškas požiūris, teigiantis: „Aš visą savaitę dirbau, todėl savaitgaliais galiu daryti tai, ką noriu.“ Tad sekmadienį nuėję į bažnyčią ir paskyrę kelias valandas Dievui, jaučiamės atlikę savo pareigą. Mes nenorime įsipareigoti tarnauti, nes tai neleistų mums savaitgalį pailsėti.
Galbūt pasakysiu per aštriai, bet galite patikrinti Biblijoje, ar aš neklystu: Jei neprisidedate prie jokio tarnavimo, jūs esate per daug susikoncentravę į save, egoistai. Žinau, kad tam tikrais etapais gyvenime turime daugiau atsakomybių šeimoje ar darbe, tačiau jei mes tik ateiname į bažnyčią ir galvojame, kokios naudos man tai teikia, ir nesusimąstome „Kaip aš galiu patarnauti Viešpačiui bažnyčioje?“, mes klystame. Visi Kūno nariai turėtų vienaip ar kitaip tarnauti.
Kalbėdami apie senyvą amžių, turėtume paprieštarauti vakariečių požiūriui į pensinį amžių. Kultūriškai esame linkę manyti, jog tokiame amžiuje galime daryti viską, ką norime, tačiau būdami krikščionys mes niekada neužsitarnausime teisės daryti tai, ką norime! Mes niekada neturėsime teisės gyventi savanaudiškai. Visą gyvenimą turime sekti mūsų Viešpatį Kristų ir Jam tarnauti. Kur Biblijoje randame užrašytą mistinį skaičių „65“? Jei būdami 65-erių išeinate į pensiją, bet sveikata per daug nesiskundžiate, kodėl nepažvelgus į tai, kaip į galimybę savo laiką skirti tarnystei Viešpačiui? Norėčiau, kad daugiau į pensiją išėjusių žmonių grįžtų į Biblijos koledžus, kiek pasimokytų, o tada eitų tarnauti į misijų laukus. Sulaukę 80-ies, galite būti jau dešimtmetį savanoriškai triūsę Viešpaties laukuose!
Atkreipkite dėmesį – psalmininkas norėjo būti išlaisvintas iš problemų ne tam, kad galėtų kasdien žaisti golfą ir žvejoti. Ne, jis norėjo Dievo didybę ir jėgą skelbti ateinančioms kartoms (18 eil.). Jo vizija buvo perduoti estafetę jaunesniems. Ilgas gyvenimas jam buvo galimybė ilgiau tarnauti, o jo tarnavimas rėmėsi Dievo pažinimu ir įpročiais pasitikėti Dievu, Jį garbinti ir Juo viltis – jis suprato, kad gali perduoti jaunesniems kažką vertingo! O kaip tu? Ar ugdai įprotį tarnauti Dievui ir žmonėms, kuris paremtas asmeniniu bendravimu su Dievu? Tai įprasmins ir vėlesnius tavo gyvenimo metus.
Išvados
Vieną sekmadienį, pamokslaujant vyskupui Džonui Rydui, tarnavusiam Sidnėjuje, Australijoje, buvo išgelbėta 75-erių metų moteris Etelė Hetfyld (Ethel Hatfield). Ji net keletą dešimtmečių lankė anglikonų bažnyčią, tačiau pamokslaujama žinia niekada nepalietė jos taip, kaip tą sujaudino dieną. Kitą dieną ji atėjo pasimatyti su vyskupu ir pasakė: „Šią naktį negalėjau užmigti – buvau tokia sujaudinta to, kas įvyko vakar. Tuos kelerius metus, kurie man dar yra likę, noriu tarnauti Dievui. Svarstau, ar aš galėčiau mokyti sekmadieninėje mokykloje?“
Vyskupas pažvelgė į šią 75-erių žilaplaukę senutę ir negalėjo įsivaizduoti, kaip ji galėtų suvaldyti vietoje nenustygstančius trečios ar ketvirtos klasės mokinius, todėl pasakė: „Deja, laisvų darbo vietų sekmadieninėje mokykloje neturime.“ Ji nusiminė. Tada vyskupas jos paklausė: „Jūs norėtumėte kokios nors veiklos? Nežinau, kokį tarnavimą Dievas yra jums numatęs, bet pasimelskime.“ Taigi jie meldėsi, kad Dievas parodytų jai savo valią.
Kitą dieną, kai ši moteris rūpinosi kieme augančiomis rožėmis, pro šalį ėjo studentas iš Taivano. Jis sustojo ir pagyrė jos prižiūrimas rožes. Jie pradėjo kalbėtis. Moteris, pagalvojusi, kad šis studentas atrodo padorus vaikinas, pakvietė jį išgerti arbatos. Jiems geriant arbatą, ji jam liudijo. Studentui pokalbis labai patiko, todėl išeidamas paklausė, ar galėtų dar kada užsukti į svečius ir daugiau pasikalbėti apie Dievą. Moteris sutiko ir pasiūlė atsivesti draugų.
Tas vaikinas grįžo ir atsivedė draugą. Ji vėl pasakojo, kaip patikėjo Kristumi, kaip Dievas jai atleido nuodėmes ir suteikė amžinąjį gyvenimą. Kitą kartą šie studentai atsivedė dar daugiau draugų... Po dviejų savaičių ši moteris jau vedė kassavaitinius Biblijos studijų užsiėmimus 70 kinų studentų, daugelis kurių asmeniškai patikėjo Jėzumi Kristumi. Jos amžių, kuris atrodė kliūtis tarnauti, Dievas panaudojo, kad pasiektų tuos, kurie gerbia senyvo amžiaus žmones!
Viename „Global Prayer Digest“ lankstinuke pasakojama 73-ejų metų kinų evangelisto Jonos (Jonah) istorija – jis nuo 1976 m. keliavo po Kinijos Liaudies Respubliką, skleisdamas Gerąją Žinią apie Jėzų Kristų. „Jis yra kupinas energijos ir gyvena visavertį gyvenimą. Per savaitgalį jis gali 9 valandas važiuoti dviračiu, 40 valandų važiuoti traukiniu ir 8 valandas dardėti autobusu, kad papasakotų žinią apie Jėzų Kristų atokiuose kaimeliuose gyvenantiems žmonėms ar miesto bažnyčioms, kuriose jo klausosi 5 000 žmonių, arba jauniems kareiviams... Jo tvarkaraštyje daugybė įvykių... 73-erių metų Jonas sako: „Pailsėsiu kitame pasaulyje.“
Dievas nori, kad eidami gyvenimo keliu, sendami, daugiau bendrautume su Juo, gilintume asmeninį Dievo pažinimą ir ugdytume įpročius pasitikėti Dievu, Jį garbinti, Juo viltis ir Jam tarnauti. Taip gyvendami, galime, kol kvėpuojame, ateinančioms kartoms pasakoti ir giedoti apie Dievo didybę! Štai koks planas!
vertė Asta Glinskaitė
