89-erių Dž. I. Pakeris: „Netekau regėjimo, bet Kristų matau“

„Po Kalėdų regėjimas taip pablogėjo dėl geltonosios dėmės degeneracijos, kad nebegaliu nei skaityti, nei rašyti“, – atviravo daugiau nei 300 knygų, daugybės straipsnių žurnalams, knygų apžvalgų, nesuskaičiuojamų žodynų įrašų ir įžanginių žodžių autorius Džeimsas I. Pakeris (James Innel Packer). Tai buvo itin liūdna žinia tiek pačiam Pakeriui, tiek daugeliui šio teologo knygas vertinančių krikščionių.

89-erių metų Pakeris daugiau nebegali rašyti, keliauti ar pamokslauti, kaip buvo įpratęs. Geltonosios dėmės degeneracija yra nepagydoma liga, negrįžtamai pažeidžianti regėjimą. Nors Pakerio periferinis regėjimas dar išlikęs, vargu ar kada nors jis dar galės skaityti.

„Dievas žino, ką daro“, – neseniai pasakė Pakeris, duodamas interviu telefonu. Pakeris nepasiduoda baimės ar savigailos paralyžiui ir yra užtikrintas: „Tai – aiškus nurodymas iš „Būstinės“. Ir aš priimu tai iš Jo.“

Nesvarbu, ar jis taip kalba slėpdamas emocijas – kas labai būdinga britams, ar tokios mintys kyla iš dešimtmečius trukusio atsidavimo, Pakeris savo gyvenimu patvirtina tiesą, kuria taip ilgai tikėjo ir skelbė: Dievas yra suverenus ir geras visame kame.

„Dievas žino, ką daro, – sako knygų „Pažinti Dievą“ bei „Evangelizmas ir Dievo suverenumas“ autorius. – Pačiais įvairiausiais būdais esu patyręs Jo gerumą, todėl nė kiek neabejoju ir dėl dabartinių aplinkybių.“ Ir priduria: „Iš to turėtų išeiti kažkas gera, kažkas Jo šlovei.“

Pateiksiu visą mūsų pokalbį su Dž. Pakeriu – tepatarnauja tai jums kaip padrąsinimas ir paraginimas melstis už šį brangų brolį, kuris ne vieną dešimtmetį ištikimai mokė ir gyveno tarnaudamas Evangelijai.

Kaip jaučiatės? Ar sunku prarasti gebėjimą rašyti, skaityti ir pamokslauti? 

Ne, dienomis, kai buvau sveikas ir fiziškai galėjau tai daryti, aš buvau susirūpinęs ir net nerimavau, verždamasis tai daryti. Dabar tai nebeįmanoma, ir aš pripažįstu Dievo suverenumą. Viešpats davė, Viešpats ir atėmė (Job 1, 21). Dabar, kai esu jau beveik 90 metų, Jis tai iš manęs paėmė. Fiziškai stipresnis šiame pasaulyje aš jau nebūsiu. Ir apskritai nežinau, kaip ilgai dar čia pasiliksiu.

Ar tai buvo sunkus emocinis išbandymas?

Emociškai tai manęs neveikia, nes man jau beveik 90 metų. Bet kuriuo atveju greitai man būtų tekę visa tai palikti, nes mano jėgos silpsta. Dievas mums su žmona labai geras – nė vieno iš mūsų neištiko kokia nors demencijos forma, kaip nutinka daugeliui mūsų amžiaus žmonių. Mes abu esame palaimintai laisvi nuo to, ką patiria kiti mūsų pažįstami bendraamžiai. Kai esi apsaugotas nuo kokios bėdos, kurią patiria kiti žmonės, tenka pripažinti, kad tai yra gailestingumas, ir būti dėkingam.

Iš visų Biblijos knygų jūs ypač vertinote Ekleziasto knygą. Per visą gyvenimą sukaupėte  iš jos nemažai išminties. Esate sakęs, kad Ekleziasto knyga išgydė jus nuo jaunatviško cinizmo. Ko ši knyga jus moko šiuo amžiaus laikotarpiu? Ar paskutinis, 12-asis, Ekleziasto knygos skyrius dabar randa didesnį atgarsį širdyje nei, sakykime, prieš 40 metų?

Ekleziasto knygos autorius išmokė mane, jog kvaila manyti, kad galima planuoti ir valdyti savo gyvenimą, o jeigu tai darysi – susižeisi. Privalai pripažinti Dievo suverenumą ir pasitikėti Jo išmintimi.

Ši knyga kalba man dabar tai, ką kalbėjo ir prieš 40 metų, – būtent kad mes susidėvime, fiziškai yrame. Tu sensti, o senti reiškia prarasti jaunystėje turėtus gebėjimus bei jėgas. Taip Dievas ruošia mus palikti šį pasaulį dėl geresnio pasaulio, į kurį Jis mus pasiima. Ekleziasto knygos 12 skyriaus žinia yra tokia: „Susitaikyk su Dievu kuo anksčiau savo gyvenime; prisimink savo Kūrėją jaunystėje (Ekl 12, 1), neatidėliok to ateičiai, kai nebesugebėsi to padaryti.“

Ką šiomis vėlyvosiomis gyvenimo dienomis jums reiškia pašaukimas?

Galiu pasakyti tik tai, kad nykstant proto ir kūno jėgoms, supratimą, ką aš galiu padaryti – privalau padaryti, kad įvykdyčiau savo pašaukimą, turėtų pakeisti kitas: „Daugiau aš nebegaliu to daryti.“ Čia susiduriame su krikščioniškuoju realizmu. Dievas nepašaukė mūsų daryti to, kam mes daugiau nebeturime jėgų.

Kaip mūsų pašaukimą šiame gyvenime paveikia – arba turėtų paveikti dangaus realumas? Ar tiesa, kad kasdien maždaug pusvalandį skiriate apmąstymams apie dangų?

Pozityviąja prasme, amžinybės esmė, kaip aš ją suvokiu, kai ji stovi priešais mane kaip mano tikslas, – tiesiog džiaugtis buvimu kartu su Viešpačiu.

Šiame pasaulyje Jis yra mums paskyręs kai ką nuveikti ir, atlikdami mums patikėtas užduotis, mes patvirtiname savo tapatybę kaip Jo vaikai. Ten bendravimas su Juo yra betarpiškesnis (tokio artumo šiame pasaulyje nesame patyrę). Manau, kad amžinybėje tai bus svarbiausia, ir, būdamas vienas iš tų, kurie esame Dievo rankose ir dabar laukiame eilėje, laukiu, kaip visa tai pasireikš.

Ričardas Baksteris (Richard Baxter), XVII a. gyvenęs puritonas, kasdien po pusę valandos medituodavo ir, atrodo, nepriekaištingai gyveno, kentė skausmą dėl įvairių fizinių negalių, kurių jo dienomis nebuvo įmanoma išgydyti. Tačiau net ir kęsdamas skausmus jis širdyje turėjo ramybę – jo viltis, šlovės viltis buvo stipri.

Ar yra kokia nors ypatinga mintis apie mūsų amžiną ateitį Dievo artume, kuri dabar jums būtų ypač svarbi?

Greičiau turėčiau pasakyti „ne“, užuot sakęs „taip“. Bet kuri Dievo apreiškimo dalis gali man atgyti naujai, tarsi nuoroda ir būtinas mano vilties elementas. Čia apribojimų nėra – Jo apreiškimai gali paveikti bet kuriuo metu. Gyvenant su Dievu būna akimirkų, kai Jis suteikia tau ypatingą pasimėgimą, itin gilų ramybės ir malonumo būti Jo vaiku pojūtį – tai man teko patirti ir, manau, tai patiria visi tikri krikščionys. Tai nėra kažkas ypatinga.

Ar yra koks nors vaizdas, fizinis reginys, kurį būtų sunkiausia prarasti, jei visiškai netektumėte regėjimo?

Čia mano atsakymas ir vėl būtų „ne“. Manau, kad galiu išmokti gyventi be vaizdų, kuriuos man kada nors teko matyti.

Apmąstydamas ir siekdamas įsiminti Dievo žodį jūs praleidote dešimtmečius. Kaip šių dvasinių disciplinų siekimas padeda šiame gyvenimo etape?

Atrandu daugiau galimybių susitelkti į patį Dievą ir Jo planus, tikslus, į Jo veikimą nei kada nors anksčiau. Manau, kad visi šie dalykai dar giliau įsišaknija mano prote ir širdyje. Tikiuosi, jog dabar mažiau paviršutiniškumo nei anksčiau.

Neturiu nieko ypatingo pasakyti: palaipsniui judu, tikiu, prie realybės, apie kurią kalba visa Biblija (turiu omenyje bendrystės su Dievu patyrimą), įsisąmoninimo.

Manau, aš nesu ypatingas asmuo, todėl nemanau, jog tai, kaip aš patyriau Viešpaties malonę, buvo kuo nors ypatinga. Pasakysiu, kad aš nuolatos tai patirdavau, ir dėkoju už tai Dievui.

Kaip vertintumėte jaunų, nerimstančių, reformų siekiančių krikščionių veiklą pastaraisiais metais? Ir kokį padrąsinimo bei paguodos žodį pasakytumėte šiam kylančiam judėjimui?

Prisiminkite, kad Dievas yra numatęs – ir tam pajungta visa malonės ekonomika – ištobulinti Bažnyčią, kuri bus Kristaus nuotaka ir pačia plačiausia prasme – Kristaus atvaizdas. Dievas nepasiduoda individualizmui. Ne visi evangelikai suvokia skirtumą tarp individualizmo ir individualumo. Buvimas krikščionimi brandina ir praplečia tavo individualumą, tačiau individualizmas yra nuodėmės forma, ir, manau, tai vis dar yra pagundymas jauniems, nerimstantiems ir siekiantiems reformuoti bendruomenę žmonėms.

Gyvybingiems reformuotos krikščionybės judėjimams, iš naujo atradusiems malonės doktriną ir gyvenimą malonėje, reikėtų atsisakyti individualizmo, – kas ir įvyks judėjimui bręstant. Į šį judėjimą įsitraukusiems žmonėms reikėtų labai aiškiai suvokti, kad Dievo tikslas yra Jo šlovę švenčianti Bažnyčia. Jei šiuo metu mes skiriame savo laiką ne bažnytiniam ar tarpdenominaciniam judėjimui, tai turėtų būti vertinama kaip žingsnis, nauja veikla bažnyčios, o ne individualizmo link.

Individualizmui – ne. Bažnyčiai – taip.

Ar galėtumėte pasakyti, kad esate padrąsintas?

Taip, bet kuris į Dievą susitelkęs krikščionis visuomet, bet kokiomis aplinkybėmis bus padrąsintas. Neįsivaizduoju, kaip krikščionis gali prarasti drąsą, nes Dievas juk rūpinasi – Dievas žino, ką daro, ir visa išeina į gera tiems, kurie yra pašaukti pagal Jo numatymą (Rom 8, 28), ir mūsų viltis juk yra Kristuje. Šie dalykai nekinta ir būtent į tai mes turėtume žvelgti.

Grįžkime prie bažnyčios svarbos... Aš manau, kad dėmesį bažnyčiai labai pabrėžia puritonai...

Puritonai buvo bažnyčios žmonės iki kaulų smegenų. Jie buvo uolūs ir, manau, kaip atskiri krikščionys jie padarė tiek daug, kiek jokia tikinčiųjų bendruomenė nepadarytų. Tačiau jie buvo bažnyčios žmonės. Jie statydino bažnyčią kaip Kristaus Kūną ir kaip galutinį Dievo malonės tikslą. Manau, jog vis dar turime to mokytis – ir galbūt nors kartą išmokti.

Puritonai suvokė, kad svarbiausias dalykas yra bendravimas su Dievu, kurį jie suprato kaip bendravimą su Tėvu, Sūnumi ir Šventąja Dvasia. Jie nenukrypdavo į „kelkraščius“, į kuriuos taip dažnai nukrypsta šiomis dienomis puritonams prijaučiantieji, – turiu omenyje tai, kad žmonės sutelkia dėmesį į Kristų, bet atmeta Dvasią, arba sutelkia dėmesį į Dvasią, bet atmeta Kristų.

Puritonai, manau, buvo atradę nuostabią pusiausvyrą. Tai liudija ir bręsti padedantys publikuoti jų darbai. Jie puoselėjo tinkamą santykį ir į dievotumo tikslą žiūrėjo kaip į tinkamą mokymą, fizinį lavinimą, kuris padeda žaidėjui siekti geros fizinės formos tai užduočiai, kuriai yra pašauktas, atlikti.

Ką svarbiausia norėtumėte pasakyti Bažnyčiai?

Manau, kad galiu tai pasakyti keliais žodžiais: „Visur ir visada šlovinkite Kristų.“

https://www.thegospelcoalition.org Vertė Lina Tamonytė

Bendrinti: