Ką turėtume pasakyti apie eutanaziją?

Eutanazijos tema itin sudėtinga etikos, medicinos ir teisės požiūriu ir tam tikra prasme ji nėra ypač populiari, nes visų pirma susijusi su vyresnio amžiaus žmonėmis.

Pavyzdžiui, abortų atveju mąstome apie kūdikį, kurio „dar laukia visas gyvenimas", o eutanazijos atveju - apie senyvą ar nepagydoma liga sergantį žmogų, kuriam „nebėra dėl ko gyventi", ir ji gali būti suvokiama kaip gailestinga pabaiga tokio gyvenimo, kurio jau nebegalima pavadinti gyvenimu. Šių dviejų problemų derinys lėmė tai, kad eutanazija susilaukia palyginus nedaug dėmesio mūsų bažnyčiose ir apskritai tarp krikščionių.

Šiai temai nedaug dėmesio skiriama ne tik bažnyčiose. Tai, kad visuomenėje nedaug apie tai mąstoma, rodo, kad atsakydami klausimą: „Ar sutinkate, kad žmonės, kurie nepagydomai serga, turėtų turėti teisę nuspręsti, ar jie nori mirti, ir prašyti gydytojų pagalbos padėti jiems numirti, jeigu patys nepajėgia nutraukti savo gyvenimo?", aštuoniasdešimt septyni procentai Jungtinės Karalystės respondentų pritarė teiginiui: „Šie žmonės turėtų turėti tokią teisę".[1]  Kultūroje, kuri jau yra atsiskyrusi nuo savo krikščioniškojo paveldo ir kurioje viešpatauja asmeninė nepriklausomybė, paviršutinis - ir „gailestingas" - atsakas visada bus eutanazijos naudai.

Nagrinėdami Šventąjį Raštą turime pripažinti, kad apie eutanaziją (panašiai kaip ir abortą) Naujajame Testamente tiesiogiai nekalbama, o Senajame Testamente aprašyti tik netiesiogiai su šiais klausimais susiję įvykiai (pavyzdžiui, Samsono ir Sauliaus mirtys). Tačiau Biblijos kanono pasaulyje eutanazija (panašiai kaip ir abortas) yra paprasčiausiai nesvarstomas dalykas - bibliniu požiūriu ji tiesiog nesuvokiama. Tad šį klausimą dera panagrinėti plačiau.

Dievo atvaizdas

Žmogaus orumas slypi tame, kad mes esame sukurti pagal Dievo atvaizdą, kaip tai aprašyta Pradžios 1, 27: „Dievas sukūrė žmogų pagal savo paveikslą, pagal savo paveikslą sukūrė jį; kaip vyrą ir moterį sukūrė juos." Tai suteikia žmogui orumą ir vertę ir ne dėl jo paties, o dėl To, pagal kurio atvaizdą žmogus buvo sukurtas. Kėsinimasis į atvaizdą - tai kėsinimasis į Kūrėją.

Šventajame Rašte taip pat teigiama, kad Dievas savo valia sprendžia dėl mūsų gyvenimo trukmės. Pvz., „Į tavo knygą buvo įrašytos visos man skirtos dienos, kai nė viena jų dar nebuvo prasidėjusi." (Ps 139, 16), „Aš žinau, VIEŠPATIE, kad ne žmogus sau kelią nulemia", „Gyvenimo kelio žmogus negali nei pasirinkti, nei gyvenime savuosius žingsnius pakreipti" (Jer 10, 23) ir kt. Iš šių eilučių matome aiškų biblinį principą, kad žmogaus gyvenimas pavaldus suvereniai Dievo valdžiai. Taigi nutraukdami gyvybę be aiškaus Dievo nurodymo peržengtume mums nustatytas ribas.

Šventajame Rašte nenumatyta „teisė į savo gyvenimą". Gyvenimas yra Dievo dovana. Taigi Dievo akivaizdoje negalime reikšti teisių į savo gyvenimus ir, atitinkamai, neturime teisės nutraukti kito asmens gyvybės. K. Barthas apie tai kalba šiais žodžiais: „Svarbiausia įžvalga iš šio problemų komplekso yra tai, kad gyvenimas skirtas Dievui, ir tik vienas Dievas gali nutraukti žmogaus gyvenimą, o žmogus gali prisidėti tik tuo atveju, jei yra gavęs konkretų ir aiškų Dievo nurodymą... Mirtis, ne mažiau kaip ir gyvenimas, gali būti palaiminimas tik tam žmogui, kuriam ji ateina iš Dievo ir kuris ją priima iš Dievo" [2]

Tie, kurie nepažįsta Dievo, mirtimi nebus palaiminti! Nesvarbu, ar jie mirtų natūralia mirtimi, ar dėl eutanazijos. Mirtis turi likti Dievo rankose, o ne būti perduota į gydytojų rankas. Mes turime palikti laiko malonei. Mes nesiekiame „atsivertimų mirties patale", tačiau iš Dievo malonės jie kartais įvyksta.

Kančia ir nugalėta mirtis

Dėl žmogaus kritimo kentėjimai tapo neišvengiami. Klasikinis krikščionio atsakas į kentėjimą - žvelgti į kančią kaip į pašventinimo priemonę. Būdingiausia tai patvirtinanti eilutė yra Jobo 1, 21: „Nuogas išėjau iš motinos įsčių, nuogas sugrįšiu ten; VIEŠPATS davė, VIEŠPATS ir atėmė! Tebūna pašlovintas VIEŠPATIES vardas!"

Nurodymai, išdėstyti Rom 5, 3-4, Jok 1, 2-4 ir 1 Pt 2, 21 taip pat drąsina tikinčiuosius ištverti kentėjimus, siekiant didesnio atlygio. Taigi pastangos nutraukti kentėjimus priešlaikine mirtimi gali būti vertinamos kaip galimybė prarasti didesnius Dievo palaiminimus. Ganytojiška patirtis moko mus, kad kartkartėmis tie, kurie patiria didžiausias kūno kančias, gali patirti ir daugiausia malonės. Mes turime rasti vidurio kelią tarp mūsų kultūros (ir kai kurių krikščioniškų judėjimų), kuri apskritai nepajėgia įžvelgti jokios kančios dorybės, ir mazochistinės „krikščionybės", kuri nesistengia išvengti jokios kančios.

Kristuje esanti viltis yra pakankama, kad galėtume pasipriešinti mirčiai ir ją įveikti žinodami, kad Kristus jau ją nugalėjo Jn 11, 25-26: „Aš esu prisikėlimas ir gyvenimas. Kas tiki mane, - nors ir numirtų, bus gyvas. Ir kiekvienas, kuris gyvena ir tiki mane, neragaus mirties per amžius".

Krikščionis - tai asmuo, kuris mirtį gali panaudoti kaip ginklą šėtonui nugalėti: „Bet jie nugalėjo jį Avinėlio krauju ir savo liudijimo žodžiu. Jie nebrangino savo gyvybės ir nebijojo mirti." (Apr 12, 11). Tačiau mirti kankinio mirtimi tai visiškai kas kita nei savižudybė. Kankinystė - tai trokštama ir teisi gyvenimo kelio pabaiga, tarnaujant Dievui ir Jo žmonėms, o savižudybė - neteisėtas gyvybės nutraukimas. Savižudybė įrodo nepakankamą tikėjimą. Kankinio mirtis tikėjimą patvirtina. [4]

„Teisė mirti" - tai pasikėsinimas į kitų asmenų laisvę

Taigi teologinis mūsų išeities taškas, kad mes neturime teisės disponuoti savo gyvenimu ir neturime teisės nutraukti gyvybę, pastato mus į visai priešingą padėtį, nei šio amžiaus dvasia, kai net aštuoniasdešimt septyni procentai žmonių sutinka, kad jie turėtų „turėti teisę nuspręsti, kada norėtų mirti." Žmogaus teisių klausimas ypač svarbus, kalbant apie abortus, ir jo svarba vis didėja, svarstant eutanaziją kaip atskiro žmogaus asmeninį sprendimą, tarsi jis neturėtų sąveikos ar įtakos platesnei bendruomenei.

Tačiau sprendimo nutraukti gyvybę pasekmės visada bendruomeninės. Jis paliečia ir šeimos narius bei draugus, ir medicinos specialistus, kurie raginami padėti, nutraukiant gyvybę. Šis asmeninės teisės įgyvendinimas, be abejonės, pažeidžia kitų asmenų teises. Nėra tokio dalyko kaip visiška autonomija.

Jeigu norime pateikti išsamų krikščioniško požiūrio, kuriuo prieštaraujama eutanazijai, pagrindimą, turime savo gyvenimo būdu ir savo sprendimais atskleisti, kad privatumo teisė yra ribota, kai kalbama apie gyvenimą ir mirtį.

Galbūt didžiausias iššūkis bažnyčiai XXI a. - ir pranašiškas mūsų uždavinys - atkurti tikrą bendruomeninį gyvenimą, suderinamą su bendruomeniniais sprendimais, kuriame tikrai būtų regima Kritimo, Sutaikinimo ir Atkūrimo istorija. Privalome tapti misionieriais savo kultūrai.

Trys kultūros problemos senyvų žmonių atžvilgiu

1. Mus įkvėpia rinka

Mes gyvename visuomenėje, veikiančioje kapitalizmo principais. Pagal šiuos principus sukurtame veiksmingame ekonomikos modelyje esminė yra naudos sąvoka. Jeigu kas nors yra neproduktyvus, mūsų kultūroje siekiama tai sumenkinti. Senyvi žmonės, ligoniai (ir embrionai) yra neproduktyvūs, taigi eutanazija (senų ir ligotų žmonių pašalinimas) - racionali kapitalizmo principų tąsa.

Nors tik nedaugelis drįsta išreikšti paramą eutanazijai tokiais aštriais terminais, už jų slypinti logika be abejonės atitinka mūsų kultūros kontekstą. Mums itin svarbu, kad ta pati logika veikia ir mūsų bažnyčiose. Mes pabrėžiame misijas, kurių tikslas - augimas, plėtra, naujų teritorijų užėmimas. Ir tai kur kas labiau atitinka rinkos, o ne Šventojo Rašto dėsnius. Neretai bažnyčios vadovai sako: „Mums tikrai reikėtų kelių tvirtų porų ar šeimų." Kodėl? Nes šie žmonės yra naudingi! Jei atneša finansinius išteklius, patirtį ir energiją. Visiškai neįprasta būtų girdėti ganytoją sakant: „Mums reikia dar kelių trapių, į devintą dešimtį įžengusių senukų." Šis požiūris visiškai suprantamas. Jeigu steigiame naujas bažnyčias arba auginame esamas, mus reikia produktyvių žmonių, kurie tai atliktų. Tačiau tikras iššūkis slypi Kristaus požiūryje ir apaštalų laiškuose išdėstytame mokyme, kurie esame raginami labiau gerbti silpnuosius nei stipriuosius. Jeigu pagal Dievo karalystės etiką pirmieji bus paskutiniai, argi mums tenkantis uždavinys nėra sąmoningai labiau vertinti senus ir silpnuosius, nei jaunus ir produktyvius žmones? [3]

Tačiau tuo pat metu turime pripažinti, kad jeigu norime pakeisti mūsų kultūra, turime pasiekti jaunus žmones, ypač jaunus vyrus, nes jie yra ta visuomenės grupė, kuri kultūros pokyčius įgyvendina . Taigi turime išlaikyti pusiausvyrą tarp šių prieštaringų poreikių.

2. Mūsuose gyvuoja jaunystės kultas

Ironiška, bet šiuo metu, kai Jungtinės Karalystės gyventojai sensta, ir pirmą kartą istorijoje mūsų šalyje vyresnių nei 60 metų žmonių gyvena daugiau negu jaunesnių nei 16 metų, mumyse gyvuoja jaunystės kultas. Žili plaukai nelaikomi „garbės vainiku" (Pat 16, 31), bet dažniausiai nusprendžiama juos nudažyti. Atrodo, kad rinką (o ir bažnyčią) pirmyn stumia jaunuolių užgaidos, o ne senųjų išmintis.

Vis ilgėjanti gyvenimo trukmė ir galimybė vis daugiau laiko bei lėšų skirti laisvalaikio užsiėmimams lėmė svarbų kultūros poslinkį, pakeitusį senėjimo supratimą. Aiškiai atpažįstami mūsų gyvenimo etapai - paauglystė, vidutinis amžius, senatvė - pailgėjo dešimčia-dvidešimčia metų. Mokymasis trunka ilgiau ir baigiasi vėliau nei ankstesnėse kartose. Dabar labiau įprasta, kad tuokiasi ir vaikus gimdo į ketvirtąją, o ne į trečiąją dešimtį įžengę asmenys. Paaugliškas elgesys būdingas net trisdešimtmečiams (aprangos stilius, laisvalaikio užsiėmimai pan.), o peržengę šeštąją dešimtį asmenys pageidauja būti laikomi vidutinio amžiaus, o ne senais žmonėmis. Vyraujanti kultūrinė nuostata yra tai, kad senatvė - tai kažkas, ko reikia bijoti ir gėdytis, o ne gerbti ir mielai priimti.

3. Senyvi žmonės yra nepatrauklūs

Senyvi žmonės atrodo nepatrauklūs, nes jie yra neproduktyvūs, o mes išpažįstame jaunystės kultą. Senyvas amžius apima visus dalykus, kurių žmonės nepageidauja. Tai dar sustiprina faktas, kad mirtis dabar tapo paslėpta. Mes retai akis į akį susiduriame su tikra mirtimi (o ne televizoriaus ekrane), tad ji tampa dar labiau šokiruojanti ir bauginanti. Mes nematome mirties savo maiste, kaip tai darė ankstesnės kartos. Mes nematome, kaip miršta senoliai, nes jie miršta ligoninėse. Mes nenaudojame atvirų karstų.

Kadangi mes vertiname produktyvumą ir išpažįstame jaunystės kultą, susižavėjimo nusipelno tik tie vyresni žmonės, kurie pajėgė sustabdyti senėjimo poveikį. Bažnyčioje pagyrimo žodžiai taip pat skiriami tiems į aštuntąją dešimtį įžengusiems žmonėms, kurie vis dar keliauja po pasaulį ir gali išspręsti „Telegraph" kryžiažodį, nors, aš, kaip ganytojas, galiu susierzinti, kad jie ne itin produktyvūs - jie pernelyg užsiėmę pasipriešinimu senatvei ir kelionėmis po pasaulį, kad padėtų mums darbe su senyvais žmonėmis!

Drauge paimti šie trys kultūros veiksniai reiškia, kad mes stumiame į šoną senyvus žmonės, kurie yra neproduktyvūs, nejaunatviški ir nepatrauklūs. Tai - bažnyčios gyvenimo problema, o platesnėje visuomenėje ji sukuria eutanazijos propagavimui puikiai tinkantį klimatą.

Biblinis požiūris į senėjimą ir mirtį

1. Senolių mokymas

„Žili plaukai yra garbės vainikas" tik tada, jeigu jis „laimėtas doru gyvenimu" (Pat 16, 31). Mūsų kultūroje senyvas žmogus automatiškai nepelno pagarbos vien tik todėl, kad yra senas. Ankstesnėse kartose senų žmonių buvo labai nedaug, ir tai automatiškai garantavo jiems tam tikrą ypatingą padėtį. Jie buvo laikomi išminties šaltiniais ir kultūros tradicijų saugotojais. Dabar mirti sulaukus septyniasdešimties laikoma pernelyg anksti, sulaukus aštuoniasdešimties - įprasta, o sulaukti devyniasdešimties nebėra išimtis. Senyvas amžius tapo įprastas, ir tai sumenkino jo vertę. Nors mes kartkartėmis galime dejuoti dėl tokių kultūros pokyčių (ir tikrai yra kai kurie dalykai, kuriuos turime spręsti, kurdami bibliniais principais veikiančias bendruomenes), mes (ir senyvi žmonės) turime juos pripažinti. Tam, kad seni žmonės būtų laikomi vertais pagarbos, jie turi nugyventi pagarbos vertus gyvenimus. Ir jeigu mes viliamės, kad būsime gerbiami net ir apimti senatvinės silpnaprotystės, turime gerbtinai gyventi šiandien! Tai pagrindžia ir Pauliaus nurodymai 1 Tim 5, 9-10: „Į našlių sąrašą įtrauk tokią našlę, kuriai sukako bent šešiasdešimt metų, kuri teturėjo vieną vyrą, jeigu ji pasižymėjo gerais darbais, jei išauklėjo vaikus, jei buvo svetinga, jei plaudavo šventiesiems kojas, jei pagelbėdavo vargstantiems, jei stengdavosi dirbti visokį gerą darbą."

2. Šeimos ir bendruomenės atsakomybė

Nurodymuose Timotiejui Paulius ne tik apibrėžė, kokio elgesio tikimasi iš senyvų žmonių, bet ir nustatė aiškius standartus krikščionių šeimoms: „Jeigu kas nesirūpina savaisiais, ypač namiškiais, tas yra užsigynęs tikėjimo ir blogesnis už netikintį! (1 Tim 5, 8)."

Mūsų kultūra paneigia šią mūsų, kaip šeimos narių, atsakomybę, nes tada, kai koks nors asmuo tampa silpnas ar ligotas, atsakomybė už jį perkeliama „tinkamai valdžiai" - socialinėms tarnyboms ir pan. Šioje vietoje prasideda ir judėjimas už eutanaziją. Mes verčiami perduoti rūpestį senyvais ir ligotais žmonėmis tinkamoms globoms institucijoms, nes jos turi patirties palaikyti ir pratęsti gyvenimą geriau, nei tai galime padaryti savo namuose. Bet šis gyvenimo pratęsimas daugelį pripildo senatvės baime ir kuria palankią dirvą eutanazijai. Daugelis senelių globos namų ir geriatrijos padalinių yra slegiančios ir žlugdančios vietos. Tai nėra tos vietos, kuriose norėtume pasitikti mirtį, prižiūrimi prastai apmokamų ir aplaidžių globos darbuotojų.

Savanoriška eutanazija daro įspūdį, kad ji leidžia drąsiai pasitikti - ir tam tikra prasme paniekinti - mirtį. Ji atmeta ir aplaidumą, ir pernelyg didelę priežiūrą. Ji atmeta niūrią slaugos namuose slenkančio gyvenimo pabaigą ar mirtį ligoninės lovoje. Ji teigia esanti „padori" ir „humaniška".

Kad vis daugiau žmonių nenorėtų „oriai" nutraukti gyvenimo, privalome ieškoti būdų, leidžiančių taip pat oriai sutikti ir natūralią mirtį. Slaugos ligoninių judėjimas tapo sveikintina alternatyva eutanazijai, ir ypatingai svarbu, kad mirtis taptų visai bendruomenei rūpimu reiškiniu [4].

„Laisvas ir racionalus" sprendimas pasirinkti eutanaziją gali būti visai ne toks jau laisvas ir racionalus. Tokius sprendimus gali lemti visuomenė, kurioje autonomija vertinama labiau už socialinę globą ir bendruomeniškumą. Mūsų uždavinys - kurti bažnyčias, kuriose būtų labiausiai pabrėžiama socialinė globa ir bendruomeniškumas.

3. Nebijokite...

Tie, kurie tarnauja Dievo Žodžiu, privalo raginti savo bendruomenes žvelgti į gyvenimą iš amžinybės perspektyvos ir padėti tikintiesiems nugalėti trikdančią kultūros įpirštą senėjimo ir mirties baimę. Mūsų mokymas turi taip parengti šventuosius, kad jų gyvenimai būtų veiksmingi šiame pasaulyje, ir padėti suprasti, kad šis pasaulis - tai tik preliudija, o vėliau bus pakelta uždanga ir regėsime, kaip yra iš tikrųjų. Šiuo požiūriu mūsų poziciją gali pagrįsti ir formuoti Jėzaus žodžiai Jonui (Apr 1, 18): „Nebijok! Aš esu Pirmasis ir Paskutinysis, ir Gyvasis. Aš buvau numiręs, bet štai esu gyvas per amžių amžius ir turiu mirties ir mirusiųjų pasaulio raktus."

Teisingai suprasti šie žodžiai padės krikščionims gerbti gyvenimą, kuris yra Dievo dovana, bet tuo pat metu pernelyg nesusitelkti į savo gyvenimus. Šis supratimas padeda suvokti kančios malonę ir atmesti savižudybę. Mes galime mesti iššūkį mirčiai tik žinodami, kad ji iš tiesų nugalėta. Mirdami turime išpažinti savo viltį Kristuje.

Ką turėtume pasakyti?

Mūsų bažnyčiose yra daug žmonių, kurie aiškiai neišreiškia pasipriešinimo eutanazijai, ir yra daug daugiau tokių, kurie galbūt pasakytų „Ne", bet negali suformuluoti, kodėl. Šis teiginys grindžiamas neseniai Jungtinėse Amerikos Valstijose atlikta „Gallup" apklausa, kurioje buvo atskleista, kad ir JAV, ir Junginėje Karalystėje eutanaziją palaiko panašus apklaustųjų skaičius (septyniasdešimt penki procentai pasisakė už eutanaziją nepagydomai sergantiems), tačiau taip pat buvo nustatyta, kad ją palaiko net šešiasdešimt vienas procentas krikščionių-evangelikų [5]. Kaip jau buvo paminėta pradžioje, dažnai paprasčiau eutanazijai pasakyti „Taip", tad toliau pateikti keli argumentai prieš eutanaziją.

Medicininiai argumentai

1. „Savanoriškos eutanazijos arba savižudybės su gydytojo pagalba įteisinimas pakeistų pacientų pasitikėjimą gydytojais bei medicinos pagalba ir sumenkintų pažeidžiamų, senyvų, neįgalių ar sunkiai sergančių pacientų pasitikėjimą medicinos sistema. Taip pat tai sukeltų įtampą visiems sunkiai sergantiems žmonėms ir verstų juos svarstyti gyvybės nutraukimo klausimą, nors kitu atveju jiems nekiltų net tokia mintis". [6]

2. „Tai iš esmės pakeistų medicininės slaugos ir gydytojo profesijos etosą. Pacientai būtų verčiami pasirinkti eutanaziją, o ne kitas slaugos galimybes, kad nesijaustų našta kitiems, arba, pavyzdžiui, rūpindamiesi, kokias finansines pasekmes jų ilga mirtina liga turės jų artimiesiems." [7]

Tiesa, šie argumentai esmės nepagrindžia prieštaravimo eutanazijai. Be to, Olandijoje ir JAV Oregono valstijoje surinkti įrodymai dažnai naudojami jiems paneigti. Jeigu kas nors paklaus: „O kodėl eutanazijos įteisinimas turėtų lemti tokios rezultatus?" arba „Kodėl sunkiai sergantis žmogus neturėtų svarstyti eutanazijos galimybės, jeigu tai - lengvesnis sprendimas ir jam, ir jo artimiesiems?", arba „Dauguma mylimų šeimos augintinių baigia gyvenimą nuo veterinaro adatos, bet jų savininkai nesibaimina vežti savo augintinių pas veterinarą, jeigu prireikia veterinarinio gydymo. Kodėl šiuo atveju turėtų pasikeisti paciento ir gydytojo santykiai?", mums gali būti sunku atsakyti.

Teisiniai argumentai

1. Šiuo metu mūsų visuomenėje aiškiai draudžiamas sąmoningas nužudymas. Peržengti šią ribą įteisinant eutanaziją (arba bet kurią jos formą) būtų reikšmingas ir nepageidautinas teisinės sistemos pakeitimas. „Būtų neįmanoma sukurti pakankamai patikimos kontrolės sistemos, kuri sudarytų gydytojams galimybę tokiu atveju gydyti kitaip, ir didžiausias pavojus kiltų labiausiai pažeidžiamiems visuomenės nariams - senyvo amžiaus žmonėms, nepagydomai sergantiems arba psichiškai neįgaliems." [8]

2. Eutanazija nėra tiesiog dar viena atskiro asmens teisė. Eutanazijos atveju reikalingas trečiųjų šalių, ypač gydytojų įsikišimas, ir šios trečiosios šalys patenka į nepavydėtiną padėtį.

Teologiniai argumentai

1. Paciento noras būti nužudytam, eutanazijai būtinas, tačiau jo nepakanka. Taip pat turi būti parodyta, kad žudyti leidžiama, tačiau Biblijoje toks leidimas nenumatytas.

2. „Rūpinimasis ligoniais turi būti laikomas aukštesniu ir svarbesniu už kitus dalykus, kad jiems tikrai galėtų būti patarnauta kaip Kristui." [9] Mes, Kristaus mokiniai, privalome parodyti ypatingą gailestingumą ir rūpestį labiausiai pažeidžiamais žmonėmis, ypač tais, kurie yra gyvenimo kelio pradžioje arba jį baigia. Tokiame rūpestyje, savaime suprantama, nėra vietos jokiam sąmoningam gyvybės nutraukimui.

3. Mūsų požiūris turėtų būti „gerbti, saugoti, mylėti gyvenimą ir jam tarnauti - kiekvieno žmogaus gyvenimą! Tik judėdami šia kryptimi rasite teisumą, tobulėjimą, tikrąją laisvę, ramybę ir laimę!" [10]. „Mirties kultūra", kurios pavyzdžiai yra abortai ir eutanazija, paneigia žmogaus laisvę ir laimę.

4. Dievas nesuteikė mums „teisės" disponuoti savo gyvenimu. Gyvybė egzistuoja, nes taip nurodė Dievas. Užuot reikalavę teisės nutraukti savo gyvenimą, turėtume patikėti jį Tam, kuris yra Pradžia ir Pabaiga, kuris prisikėlė iš mirties ir ją nugalėjo, ir kuris sako mums: „Nebijokite".

Gailestingumo argumentai

1. Gailestingumas ragina plėsti slaugos ligoninių judėjimą, o eutanazija šį spaudimą panaikina.

2. Slaugos ligoninių plėtra bei medicinos priemonės, leidžiančios žmonėms mirti namuose, užtikrintų „gerą" mirtį daug didesniam skaičiui žmonių. Jie galėtų sutikti mirtį apsupti šeimos ir bendruomenės narių. Tai taip pat pašalintų kaltės pojūtį giminaičiams, kurie arba davė sutikimą eutanazijai, arba atsisakė leisti atlikti eutanaziją ir matė, kaip jų giminaitis sunkiai miršta abejingoje aplinkoje.

3. Eutanazijos atsisakymas, aiškiai pabrėžiama silpnųjų ir senyvų žmonių svarba bei daugiau lėšų, skirtų tam, kad būtų užtikrinta gera „mirtis", lemtų tai, kad daugiau medicinos darbuotojų specializuotųsi paliatyviosios medicinos ir geriatrijos srityse. Sparčiai senėjanti visuomenė turėtų mąstyti apie šią perspektyvą su didesniu pasitikėjimu nei apie tai, kad ateityje jie turės sutikti mirtį nuo gydytojo adatos varganoje ligoninės lovoje.

Kultūra, kurią mes, kaip bažnyčia, siekiame sukurti, aprašyta Zacharijo 8, 3-6:
Taip kalbėjo VIEŠPATS: „Sugrįšiu į Zioną, gyvensiu Jeruzalėje. Jeruzalė bus vadinama ištikimuoju miestu, o Galybių VIEŠPATIES kalnas bus vadinamas šventuoju kalnu."
Taip kalbėjo Galybių VIEŠPATS: „Senukai ir senutės, kiekvienas dėl žilos senatvės su lazda rankoje,vėl sėdės Jeruzalės gatvėse. Miestas bus pilnas berniukų ir mergaičių, žaidžiančių jo gatvėse."
Taip kalbėjo Galybių VIEŠPATS: „Nors šiomis dienomis tai ir atrodo neįmanoma šios tautos likučiui, argi tai turi atrodyti ir man neįmanoma?" - tai Galybių VIEŠPATIES žodis.


__________________________
[1] „YouGov" apklausa, „Daily Telegraph", 2005 m. rugpjūčio 29 d.
[2] Barth, 425 p.
[3] „(Egzistuoja) klaidinga prielaida, kad gyvenimą lemia tik naudingumas visuomenei. Neatsižvelgiama į tai, kad Dievo sukurtas ir saugomas gyvenimas yra prigimtinė teisė, kuri visiškai nepriklauso nuo jo naudingumo visuomenei." Bonhoeffer, 162 p.
[4] Nacionalinės statistikos įstaigos duomenimis 2003 m. 25 proc. žmonių mirė nuo vėžio bei 44 proc. žmonių mirė nuo širdies, kvėpavimo sistemos ligų ir insulto. Nacionalinės paliatyviosios slaugos tarybos duomenimis nors 95 proc. pacientų, kuriems buvo taikoma paliatyvioji slauga, sirgo vėžiu, 300000 žmonių, sirgusių kitomis ligomis, kurie galėjo pasinaudoti šia slauga, ja nepasinaudojo dėl savo būklės.
[5] Leadership, Summer 2005, 9 p.
[6] CARE Supporters Briefing, 4 p.
[7] CARE Supporters Briefing, 4 p.
[8] CARE Supporters Briefing, 3 p.
[9] Benedikto taisyklė, 36:1
[10] John Paul II, Evangelium Vitae, 8

NAUDOTA LITERATŪRA
Banner, M. Christian Ethics and Contemporary Moral Problems. 1999. Cambridge: Cambridge University Press
Barth, K. Church Dogmatics III.4. Trans. A.T. Mackay, et al, 1961. 2000. Edinburgh: T&T Clark
Bonhoeffer, D. Ethics. Trans. N.H. Smith, 1949. 1995. New York: Touchstone
Cameron, N.M. de S. ‘Euthanasia', in New Dictionary of Christian Ethics and Pastoral
Theology. Ed. D.J. Atkinson & D.H. Field. 1995. Leicester: IVP
CARE Supporter Briefing. Euthanasia/Assisted Dying for the Terminally Ill Bill. CARE Public Policy Unit. August 2005
Hays, R.B. The Moral Vision of the New Testament. 1996. London & New York: T&T Clark
John Paul II Evangelium Vitae www.Vatican.va/holy_father/john_paul-ii/encylicals/documents
Nietzsche, F. Twilight of the Idols and The Anti-Christ. Trans. R.J. Hollingdale, 1968. 2003. London: Penguin
The Rule of St. Benedict in English. Trans. T. Fry. 1982. Collegeville, Minnesota: The Liturgical Press
Vere, D.W. ‘Brain Death', in New Dictionary of Christian Ethics and Pastoral
Theology. Ed. D.J. Atkinson & D.H. Field. 1995. Leicester: IVP
Westminster Hall debate, 19th July 2005. End-of-life Care. www.parliament.the-stationeryoffice.co.uk/pa/cm200506/cmhansrd/cm050719/halltext/50719h01.htm
Wood, T. ‘Euthanasia', in A New Dictionary of Christian Ethics. Ed. J. Macquarrie & J. Childress. 1986. London: SCM Press

Parengė Dalia Janušaitienė pagal http://www.newfrontierstogether.org

Bendrinti: