.jpg)
Atsimink tą ilgą kelią, kuriuo tave vedė Viešpats, tavo Dievas, per tuos keturiasdešimt metų dykumoje. <...> Per tuos keturiasdešimt metų drabužiai ant tavo nugaros nenusinešiojo, ir tavo kojos nesutino... (Įst 8, 4) – taip Mozė kvietė tautą šitaip dar kartą permąstyti savo praeitį ir joje pamatyti rūpestingą Dievo meilę jiems. Taip elgėsi ir Jokūbas, kuris laimindamas Juozapo sūnus sakė: Dievas, kurio keliais ėjo mano protėviai Abraomas ir Izaokas, Dievas, kuris buvo mano ganytojas nuo mano gimimo iki šios dienos, angelas, kuris išgelbėjo mane iš visų pavojų, telaimina šiuos jaunuolius! (Pr 48, 15). Ir Jėzus kvietė mokinius prisiminti, kas jau įvykę: „Ar jums ko nors trūko, kai aš jus buvau išsiuntęs be piniginės, be krepšio ir be kurpių?“ Jie atsakė: „Nieko“ (Lk 22, 35).
Tai, ką mes vadiname „žvelgti atgal“, izraelitams reiškia „žvelgti į priekį“. Taip logiškiau suvokiamas laikas, nes praeitis, kurią jau išgyvenome, mums pažįstama, ji – mums lyg ant delno, priešais akis, o ateitis mums dar nepažįstama, tarsi už nugaros: Dar paslėpti dalykai priklauso Viešpačiui, mūsų Dievui, bet apreikšti dalykai yra amžinai mums ir mūsų vaikams (Įst 29, 28). Prisimenu senąsias dienas, pergalvoju visus tavo darbus, – sako psalmininkas (Ps 143, 5). Tad tikintysis yra kaip keliautojas, kuris eina į ateitį atbulas: jis narsiai žengia į tai, ko nepažįsta, kliaudamasis Dievo ištikimybe, patirta per visą praėjusį gyvenimą.
Polinkis nuolat prisiminti praeitį, toks būdingas vyresniems žmonėms, gali pripildyti mus dėkingumo arba virsti „nekrofilišku“ įpročiu, grąžinančiu mums praeitį kaip nuoskaudas, skundus ir priekaištus. Toks polinkis gali pastūmėti mus išpūsti ir idealizuoti praeitį, nepastebint, ką naujo ir nuostabaus mums atneša šiandiena. Negalime savo praeitimi įkyrėti mus supantiems jauniems žmonėms, versdami juos gyventi nuolat persisukusius, vis žvelgiant atgal: jie turi žvelgti į priekį, o mes – būti šalia jų, skatinti ir palaikyti, kur tik galime.
Jei šis polinkis vis prisiminti praeitį mus migdo, stabdo ir klampina, turime atkreipti dėmesį į kitą priesaką: Daugiau nebesiremkite tuo, kas buvo, nebemąstykite apie tai, kas seniai praėjo. Štai aš kuriu naują dalyką! Jis dabar jau reiškiasi, negi nematote? (Iz 43, 18–19). Ateitis yra tai, kas dar turi įvykti (Iz 41, 22; 44, 7), tai – nauji dalykai (Iz 42, 9), prie kurių mus veda Dievas kūrėjas, trokšdamas užbaigti darbą, kurį jau yra pradėjęs mumyse, bet dar nebaigęs. Tas, kuris jumyse pradėjo šį gerą darbą, jį ir užbaigs, – primena Paulius filipiečiams (Fil 1, 6). Jis nėra pratęs atmesti savo rankų darbo (Ps 138, 8).
Tema diskusijai: „Maniau, kad mano kelionė jau eina į pabaigą, kad visa mano galia jau sunaudota, kad jau sudeginau visą savo energiją, kad atėjo laikas pasislėpti tyloje ir tamsoje... Tačiau suvokiau, jog mano Kūrėjo darbas manyje niekada nesibaigia. Ir kai maniau, kad jau nieko naujo negaliu pasakyti ar padaryti, mano širdyje suskambo naujos melodijos – ten, kur nyko senieji takai, atsivėrė kita nuostabi žemė.“
Remdamiesi šiais R. Tagorės žodžiais galime pasidalyti, kur, mūsų manymu, krypsta mumyse šis darbas, kurį kiekviename iš mūsų yra įpusėjęs Kūrėjas...
Dabar daug kalbama apie konsultuojamąjį ugdymą (koučingą) – procesą, kurio metu vienas asmuo (globėjas, patarėjas ar treneris) padeda kitam geriau įveikti įvairias asmenines, socialines ar profesinėje srityje kylančias problemas. Galime pažaisti ir paeiliui pabūti vienas kitam treneriu, padėti rasti atsakymą, pavyzdžiui, į tokias problemas: „Kaip nebūsiu prislėgtas, jei vos sulaukus pensinio amžiaus prasidėjo ir artrozė, ir katarakta...“; „Nors kaip tik dabar mano paskaitos geriausios, mane nušalina ir pristato sudaryti bibliotekos katalogą...“; „Jau planavau pradėti siuvinėti, bet kaip tik dabar dėl tos nelemtos parkinsono ligos man pradėjo drebėti rankos...“; „Tiek laiko svajojau pakeliauti, pamatyti pasaulį, o mane surietė nugaros skausmai...“
Nebijok
Kai jos gimdymo skausmai buvo nebepakeliami, pribuvėja jai tarė: ‚Nebijok, nes dabar turėsi kitą sūnų‘ (Pr 35, 17), – šiais žodžiais pribuvėja guodė Rachelę, kančiose gimdančią antrąjį sūnų. Visgi Rachelė miršta, tad galime pagalvoti, kad skatinimas nebijoti buvo melaginga paguoda. Tačiau taip nėra: jai gimė sūnus Benjaminas – „mano dešinės, mano dalios sūnus“, – kurio vardas tarsi tikėjimo išpažinimas skelbė gyvybės pergalę prieš mirtį.
Tie, kurie jau matome artinantis senatvę, imame nerimauti ir būgštauti dėl senatvę dažnai lydinčių negalių. Taip yra, nors jau tiek kartų įsitikinome, kad tikrovė retai būna tokia, kokią ją įsivaizdavome. Gyvenimas dažnai nustebina, ir mus užklumpa tai, ko nesitikime. Galime išsekinti neuronus, mintyse vis sukdami bedantės, ligų suriestos senatvės vaizdus, bet mirti staiga, ir vienintelė mus kamavusi negalia tebus lengvas kelio skausmelis...
Aplink mus sukiojasi tūkstančiai vaiduoklių, kurie mums pranašauja netektis, vienatvę, įvairiausias karšaties negalias, nesuskaičiuojamus skausmus, ir apimti baimės pamirštame, kad turime jėgų tik šiai dienai, o kaip atsakas į visa kita mums pateikiami tik šie keturi žodžiai: Gana tau mano malonės (2 Kor 12, 9). Užuot dauginę būgštavimus ir bandę numatyti situacijas, kurios greičiausiai bus visiškai kitokios nei įsivaizduojame, gal geriau pamąstykime apie tikėjimą ir vis didesnį pasitikėjimą Tuo, kurio pažadu tikime? Klausykitės manęs, Jokūbo namai, ir jūs, kas likote iš Izraelio namų. Nuo pat gimimo esate mano našta, išlaikiau jus nuo pat vaikystės. Liksiu vis tas pats, kai jūs pasensite; kai jūs pražilsite, nešiosiu ir tada. Aš – tas, kuris nešiojau, aš – tas, kuris nešios, aš – tas, kuris jus neš ir išgelbės (Iz 46, 3–4).
Kodėl mums neleidus, kad įsitikinimas „Aš pasitikiu Tavimi, Viešpatie. Tavo rankose – mano likimas“ (Ps 31, 15–16) nutildytų mūsų nerimą ir taptų mūsų širdies šnabždesiu? Kodėl neturėtume pagaliau įsidrąsinti (jau seniai laikas), mesti į šalį maniją viską kontroliuoti ir pasinaudoti šiuo paskutinio mūsų gyvenimo etapo netikrumu tam, kad įžengtume į pienu ir medumi tekančią atsidavimo į kito rankas žemę. Kaip ir 23 psalmės autorius žingsniuojame supami tamsos gilią naktį, bet, kaip ir jis, galime pasiguosti įsiklausydami, kaip šiame nepažįstamame slėnyje, kuriuo einame pirmą kartą, stuksi Piemens, rodančio mums kelią, lazda.
Tema diskusijai: Iš tamsiausių kampelių galime ištraukti savo senatvės baimes, prisiminti vieną kitą atvejį, kai suklydome numatydami ateities situacijas, ir taip pat pasidalyti, iš kur semiamės narsos pasitikėti ir taip išbaidyti savo baimes. Ir pakomentuokime šį nuostabų Konstantinopolio patriarcho Atenagoro liudijimą: „Daugelį metų gyvenau kovodamas su savimi, ir tai buvo baisu, bet dabar esu nuginkluotas. Jau nieko nebebijau, nes meilė išstumia baimę. Esu nuginkluotas: netrokštu būti teisus ir save pateisinti kitų sąskaita. Jau negyvenu budrus, pavydžiai sergėdamas tai, ką turiu. Priimu ir dalinuosi. Neįsikimbu nei savo idėjų, nei planų: jei man pasiūlo geresnių, ir netgi ne geresnių, o tiesiog gerų idėjų ar planų, su jais be problemų sutinku. Atsisakiau lyginti, ir tai, kas yra gera, teisinga ir tikra, mano akyse visuomet yra geriausia. Todėl jau nebebijau, nes kai nieko neturi, tai ir nebijai. Jei esame nuginkluoti ir apiplėšti, jei atsiveriame Dievui Žmogui, kuris visa daro nauja, tuomet Jis išdildo visus neigiamus praeities dalykus, ir sugrąžina mums naują laiką, kuriame viskas yra įmanoma.“
Rinkis
Šiandien šaukiu žemę ir dangų liudyti prieš tave: padėjau prieš tave gyvenimą ir mirtį, palaiminimus ir prakeikimus. Rinkis gyvenimą! (Įst 30, 19).
„Vienas žmogus iš Negua miestelio, Kolumbijos pakrantėje, – pasakoja Eduardo Galeano, – užlipo iki dangaus. O grįžęs papasakojo, kad iš viršaus matė žmonių gyvenimą. Sakė, kad esame liepsnelių jūra – kiekvienas asmuo žiba tarp kitų tarsi liepsnelė. Nėra dviejų vienodų liepsnelių. Yra didelių liepsnų ir mažų liepsnelių, jos įvairiausių spalvų. Yra žmonių, kurių liepsnelė rami, jos tarsi nė nepaliečia vėjas, o kitų žmonių liepsnelės padūkusios, taškosi kibirkštimis. Kai kurios liepsnelės – kaip pelkių ugnys – nei šviečia, nei degina; o kitos degina gyvenimą su tokiu įkarščiu, kad negali į jas žiūrėti nemirksėdamas, ir kas prie jų prisiartina, užsiliepsnoja.“
„Deginti gyvenimą su įkarščiu“ – nuostabi metafora apie tai, ką reiškia Pakartoto Įstatymo knygos patarimas „rinktis gyvenimą“. Taip mes pirmiausia kviečiami pažadinti apsnūdusias savo sritis ir būti iniciatyvūs, neabejingi. „Nesimelsk (galime pridurti – nesenk) kambaryje be langų“, – pataria Talmudas. Domėkimės (ir įžvalgiai rinkimės gerus informacijos šaltinius), aistringai stebėkime, kas darosi mūsų konvulsijų tampomame pasaulyje. Aplankykime vietas, kuriose gal niekada nesame buvę: sinagogą, mečetę, laboratoriją ar vargingą mūsų miesto rajoną. Pasikalbėkime su mėgstančiais kūno auskarus, tatuiruotes ar techno muziką. Pasiklausykime kokios šiuo metu itin populiarios muzikos įrašų ir pasistenkime suprasti jaunus žmones.
Nepulkime fanatiškai, bet išbandykime kokį patarimą, kurie šiandien taip klesti (dar niekada nebuvo tiek patarinėjama pensinio amžiaus žmonėms), apie tai, kaip naudinga vaikščioti ar praktikuoti kokią fizinio sporto rūšį, kad išliktume kiek galima geresnės formos, miklūs, sveiki, ir per daug neįkyrėtume.
Megzkime ryšius su žmonėmis, kurie rūpinasi kaliniais, benamiais, emigrantais, sunkiai sergančiais ligoniais, narkomanų reabilitacija... Gal dirbantiems kurioje nors iš šių sričių ar kokioje nevyriausybinėje organizacijoje labai praverstų mūsų, nors ir kukli pagalba? Bet koku atveju tokie ryšiai praplės mūsų akiratį ir neleis per greitai pasenti. Ir svarbiausia – visi tie žmonės „apsigyvens mūsų maldoje“ ir leis mums toliau girdėti, kaip plaka Dievo širdis pasaulyje.
Tačiau kvietimas rinktis gyvenimą turi dar vieną ypatybę, kurią priimti sunkiau: esame kviečiami savanoriškai „rinktis“ tai, ką mums parenka gyvenimas, o per jį – gyvenimo Dievas. Metams bėgant, pamažu prieiname prie, regis, tokios akivaizdžios išvados, kurią stebėtinai sunku suvokti: „Viskas iš karto yra neįmanoma.“ Svajonė apie visagalybę išnyksta labai pamažu, kaip ir jos „pusseserė“ – apgaulinga iliuzija, kad prieš mus visiems laikams yra išskleista didžiulė galimybių įvairovė. Visgi tenka susitaikyti, jog kai kurioms galimybėms – o greičiausiai daugumai jų – jau nebeturime laiko... Kaip nepažįstamas prašalaitis į mūsų duris pasibeldžia žodžiai „Jau niekada“. Pavyzdžiui, aš vis ketinau išmokti vairuoti, „kai turėsiu laiko“, kol staiga suvokiau, kad jau nebe tas amžius. Daugelį metų puoselėjau mintį gerai kalbėti angliškai, tačiau realistiškas žvilgsnis privertė mane šios svajonės atsisakyti: juk po šitiek pastangų anglakalbiai mane supranta tik tuomet, kai sakau elementarias frazes, tokias kaip „I have a dog“ arba „My tailor is rich“, kurios paprastai juos nelabai domina.
Taip atsiveria galimybė lavintis sutelkti dėmesį – sutelkto dėmesio naudą suvokė jau Jonas Avilietis XVI amžiuje: „Kaltinkime patys save, kad, norėdami žiūrėti į visas puses, nenukreipiame žvilgsnio į Dievą ir nenorime užmerkti į kūrinius žvelgiančios akies, kad visomis savo mintimis žiūrėtume tik į Jį. Lankininkas užmerkia vieną akį, kad antrąja geriau matytų ir pataikytų į taikinį, tai nejaugi mes neužsimerksime viskam, kas mus žaloja, kad geriau pataikytume, pagautume ir „sumedžiotume“ Viešpatį? Tie, kas norite pasiekti Dievą, imkite ir surinkite savo meilę, įtvirtinkite ją Dieve.“
Tik tarp mūsų ir lankininko yra vienas skirtumas: viena yra savanoriškai užmerkti vieną akį ir kas kita, kai akis (galimybės, pasirinkimai, perspektyvos...) „užsiveria“ be tavo valios, kai vieną rytą atsibundi tapęs „vienaakiu lankininku“, kuris nesvarsto sau laisvai, ar užmerkti vieną akį, nes tiesiog nebegali jos atmerkti. Tokią akimirką galime reaguoti dvejopai: be galo, be krašto skųstis dėl prarasto regėjimo arba pasinaudoti šia aplinkybe ir sutelkti dėmesį į „taikinį“, kuris galiausiai mums pasirodo kaip „vienintelis būtinas“.
François Mauriacas sakė, kad laiko bėgsmas sukėlė jam absoliutų abejingumą viskam, kas jį blaškė ir atitraukė nuo vienintelės minties. Svarbiausia yra pasirinkti teisingą „taikinį“, į kurį sukaupsime visą savo dėmesį: jei „vienintelė mintis“ yra Viešpats ir Jo Karalystė, galime svetingai atverti duris viskam, kas apriboja mūsų būties horizontą, nes tai, kas iš pirmo žvilgsnio mus riboja, iš tikrųjų daro mums didžiulę paslaugą: „surenka ir įtvirtina mūsų meilę“.
Tačiau tam turime išsiugdyti įsitikinimą, kurį turėjo Jėzus (ir kurį taip pabrėžia šv. Ignacas Lojola), kad Dievas nuolat dirba mumyse (Jn 5, 17) ir kad „ne mūsų nosiai“ Jam nurodinėti, kaip tą daryti. Kaip molis nereikalauja, kad puodžius jam atsiskaitytų dėl suteikiamos formos, ir nenurodinėja, kada šis turi užbaigti darbą (plg. Iz 45, 9–11).
Paskutinis mūsų gyvenimo etapas gali būti kupinas jaudinamų įspūdžių, jei leisime, kad Dievas mus lipdytų per šį „pasyvumą dėl sumenkimo“. Taip galime pažinti savo pačių būtį – taip pat ir kūniškumą – ir tą slėpinį, kad Dievas mus praturtina kaip tik per neturtą (plg. 2 Kor 8, 9). Ir jei įsigudriname suartėti su vargšais, jie gali tapti geriausiais mūsų mokytojais.
Tema diskusijai. Papasakokime, kaip priimame savo svetainėje poną Jau Niekada ir ponią Anksčiau Aš... Nes jų pasitikti galime išleisti ponią Nostalgiją ir poną Kartėlį, tuomet ši viešnagė prisipildys atodūsių, kaltinimų ir skundų. Tačiau turime ir kitokių galimybių, pavyzdžiui, išleisti šaunuolį Humoro jausmą, kuris išlekia vizgindamas uodegą bei lyžčiodamas svečius ir primena, kad jau nuo Atapuercos laikų žmonės sensta, ir nieko čia tokio, tik miršta, ir tiek. (Atapuerca – ola Ispanijos šiaurėje, kurioje rasti seniausi Europoje gyvenusių žmonių protėvių palaikai – 1,2 mln. metų senumo, – vert. past.).
Gali būti, kad „Atapuercos argumentas“ įtikins ne visus. Tad galima paskaityti ir pakomentuoti šį nuostabų Teilhardo de Chardino tekstą: „Mano Dieve, padaryk taip, kad, atradęs džiaugsmą, kaip panaudoti visą augimą, leisčiau Tau augti manyje, ramus įžengčiau į šį paskutinį bendrystės etapą, kuriame Tave laimėsiu, sumažėdamas Tavyje. Po to, kai atradau, kad Tu esi Tas, kuris yra daugiau nei aš pats, padaryk taip, kad mano valandai išmušus, atpažinčiau Tave kiekvienoje galioje, svetimoje ir priešiškoje, regis, norinčioje mane sunaikinti ir pakeisti kitu. Kai mano kūne (ir dar labiau mano dvasioje) ims ryškėti susidėvėjimas dėl amžiaus; kai užgrius iš išorės arba man iš vidaus gims mus sumenkinanti ar nusinešanti negalia, tą skausmingą akimirką, kai staiga suvoksiu, jog esu ligotas ir senstu, ir svarbiausia – tą akimirką, kai pajusiu, kad sprūstu iš savęs paties ir esu pasyvus didžių ir nepažįstamų mane suformavusių galių rankose, Viešpatie, šiomis tamsos akimirkomis padaryk taip, kad suprasčiau: tai Tu (ir tebus mano tikėjimas pakankamai stiprus) skausmingai praskiri mano būties skaidulas, kad prasiskverbtum iki pat mano kaulų smegenų esmės ir nusineštum mane su savimi. Mano Viešpaties energija, neatremiama gyva galia, Tu esi stipresnioji iš mūsų dviejų, tad Tau priklauso dovana sudeginti mane vienybėje, kuri mus turi sujungti draugėn. Duok man tai, kas pranoksta malonę, kurios meldžia visi tikintieji. Negana, kad mirčiau priimdamas Komuniją. Išmokyk mane priimti Komuniją mirštant.“
Lauk manęs
Pasiruošk rytojaus rytui, o ryto metą užkopk į Sinajaus kalną ir lauk manęs. <...> Viešpats, nužengęs debesyje, buvo ten su juo ir ištarė savo vardą „Viešpats“ (Iš 34, 2. 5).
Paskirtas asmeninis pasimatymas paverčia gyvenimą laukimu – panašiai veikia ir daugybė kitų biblinių įvaizdžių, kuriais stengiamasi pažadinti mums viltį. Bet tam turime save įtikinti, jog Biblijos veikėjų istorija yra ir mūsų istorija, ir kad ten, kur kalbama apie jų laukimą, galvoje turimas ir mūsų laukimas. Jei mumyse gyvas šis tikėjimas, jausimės kaip Mozė – lipantys į kalną susitikti su Dievu. Būsime tie pakviestieji į svečius, kurie puošiasi puotai pas Karalių, ar tas valstietis, kuris nekantriai laukia derliaus nuėmimo valandos, ar moteris, narsiai kenčianti gimdymo skausmus, iš anksto mėgaudamasi džiaugsmu rankose laikyti savo kūdikį. Mes liksime budrūs, įsmeigę akis į nakties tamsą kaip merginos, laukiančios pasigirstant ateinančio sužadėtinio žingsnių, arba džiūgaudami grįšime į lauką, dėl kurio pardavėme viską, ir kuriame mūsų laukia paslėptas lobis.
„Dangaus karalystė, – galėjo pasakyti Jėzus, – yra kaip po ilgos kelionės po svetimus kraštus grįžtantis į savo šalį žmogus, kuris iškeičia visus savo pinigus į vienintelę nuo šiol galiosiančią valiutą.“ Pauliui nekyla jokių abejonių dėl to, kokia tai bus valiuta: Taigi dabar pasilieka tikėjimas, viltis ir meilė – šis trejetas, bet didžiausia jame yra meilė (1 Kor 13, 13).
Vienas pasakojimas iš Dykumos Tėvų gyvenimo byloja, kaip kartą abba pasiuntė jauną mokinį aplankyti kito brolio, turinčio daržą Sinajuje. Atėjęs pas daržo savininką, jaunasis mokinys paprašė: „Tėve, gal turi daržovių, kurias galėčiau nunešti savo mokytojui?“ – „Žinoma, sūnau, imk, kiek tik nori.“ Jaunasis mokinys pridūrė: „O gal čia yra ir šiek tiek gailestingumo, Tėve?“ – „Ką sakai, mano sūnau?“ Jaunuolis pakartojo: „Klausiu, ar čia yra šiek tiek gailestingumo, Tėve...“ Net tris kartus pakartojo jaunuolis tą patį klausimą, bet daržo savininkas nežinojo, ką atsakyti. Galiausiai sumurmėjo „Tepadeda tau Dievas, mano sūnau!“, ir, pasiėmęs ryšulėlį, paliko daržą – išėjo į dykumą, sakydamas: „Einam Dievo gailestingumo ieškoti. Jei negalėjau duoti atsakymo jaunam broliui, ką darysiu, kai pats Dievas mane klausinės?“
„Šiek tiek gailestingumo“ – tai ir yra ta drachma, kurios Dievas, kaip namus šlavusi moteris, ieškos kiekviename mūsų kampelyje. Tai ir yra tas talentas, kurį skubėsime leisti į apyvartą, kol dar negrįžo iš kelionės Šeimininkas ir nepareikalavo jo grąžinti. Tai – ir vienintelė išmintinga investicija, tokia kaip investicija ano administratoriaus, mokėjusio įsiteikti turėsiantiems jį priimti, ir taip pelniusio savo Pono padėką.
Tačiau tam reikia, kad teologinis gyvenimas suteiktų mūsų šlubuojančiam ritmui „kreiserio greitį“ ir mes išmoktume gyventi kaip dangaus piliečiai, kurie laukia Išgelbėtojo, Viešpaties Jėzaus Kristaus (Fil 3, 20). Nes viltis, mažiausioji iš trijų, bet palaikanti kitas dvi, anot Péguy, mus kantriai moko naujo veikimo būdo, kurio esmė yra būti ir laukti.
Nežinau, kas nutiks kitapus,
kai visa, kas mano, pasvirs
amžinybės link.
Vien tikiu,
vienintelis dalykas, kuriuo tikiu,
tai, kad manęs laukia meilė.
Prašau, nekalbėkit man apie šlovę,
nei apie palaimintųjų garbinimą,
nei apie angelus.
Vienintelis dalykas, kurį galiu daryti, tai – tikėti,
užsispyrusi tikėti,
kad manęs laukia meilė.
Šie žodžiai, bylodami mums apie tą tikrumą, kad Dievas, kuris laukia mūsų, pranoks visus mūsų lūkesčius, pakreipia mūsų troškimą ir mūsų laukimą kita vaga.
Pasiruošk rytojaus rytui, o ryto metą užkopk į Sinajaus kalną ir lauk manęs. <...>Viešpats, nužengęs debesyje, buvo ten su juo ir ištarė savo vardą „Viešpats“ (Iš 34, 2. 5). Gali būti sunku kopti aukštyn į kalną ir laukti viršūnėje, nežinant, kiek dar užtruks nenumatomas Dievas, ir dar sunkiau sutikti įžengti į Jo debesį.
Tačiau Viešpats ateis į pasimatymą – juk tai Jis jį ir paskyrė – ir pasiliks su mumis. Mes ištarsime Jo vardą, o Jis ištars mūsiškį.
Iš ispanų kalbos vertė Jūratė Micevičiūtė
