Krikščioniškas požiūris į senatvę ir senėjimą (I)

Nors šiandien senėjimo bei rūpinimosi pagyvenusiais žmonėmis klausimai Vakaruose plačiai aptariami, Naujajame Testamente apie tai pasakyta stebėtinai mažai. Galbūt iš dalies tokį tylėjimą galima paaiškinti socialinio ir kultūrinio gyvenimo skirtumais: Naujojo Testamento laikais nedaug žmonių sulaukdavo garbaus amžiaus [1], tačiau tie, kurie išgyvendavo iki senatvės, visuomenėje būdavo labai gerbiami. Kita vertus, pirmieji krikščionys senėjimo nelaikė problema, kuriai reiktų kokio nors dvasinio sprendimo. Taigi Naujojo Testamento knygose nerasime išsamaus atsakymo į klausimus, kurie gali būti susiję su šiandieninėmis mūsų problemomis, pavyzdžiui, kaip lengvinti fizinius senėjimo požymius, kaip padengti ilgalaikės senyvų žmonių slaugos išlaidas ir ar atsižvelgti į mirštančių pacientų pageidavimus. Kitaip nei Naujajame Testamente, Senajame Testamente yra daugiau pasakojimų apie žilos senatvės sulaukusius žmones, tokius kaip Metušaelis, Dovydas ir pan. Bet vėlgi, kultūrinis kontekstas, kuriame kalbama senėjimą, taip smarkiai skiriasi nuo mūsų dienų, kad mūsų laikų ir biblinių laikų problemų praktiškai neįmanoma sugretinti. Ar tai reiškia, kad Biblija nedaug tegali mums pagelbėti teologiškai mąstant apie tai, kaip krikščionys turi vertinti senėjimą ir į jį reaguoti? Priešingai, kadangi Šventojo Rašto ištraukos kalba apie kitokį senėjimo suvokimą, jos gali paraginti mus stabtelėti bei pamąstyti apie mūsų požiūrį į šiuos dalykus.

Nors šiame straipsnyje apžvelgiama Naujojo Testamento medžiaga, neturėtume pamiršti, kad Šventąjį Raštą sudaro ir Senasis, ir Naujasis Testamentai. Naujojo Testamento tekstai – tai ilgos Dievo ir Izraelio santykių istorijos dalis, kuri jau anksčiau buvo užrašyta Senojo Testamento puslapiuose. Naujojo Testamento autoriai tęsia šią istoriją ir atskleidžia ją naujoje šviesoje. Taigi šiame straipsnyje pateiktos mintys apie senėjimą, nors ir grindžiamos Naujuoju Testamentu, apims platesnį biblinį kontekstą.

Senėjimo klausimas bus nagrinėjamas keturiais etapais. Pirmiausia apžvelgsime žodžius, kurie Naujajame Testamente reiškė sąvokas „senas“ ir „senėjimas“. Vėliau išnagrinėsime, kas Naujajame Testamente rašoma apie vyresnius žmones, ir teologiškai apžvelgsime šiuos pasakojimus. Trečioje dalyje atkreipsime dėmesį, kad Jėzus, kuris yra ištikimybės Dievui pavyzdys Naujajame Testamente, buvo nukryžiuotas jaunas, dar nesulaukęs garbingo amžiaus. Ar tai svarbu teologiškai nagrinėjant senėjimą? Galiausiai mes iškelsime prielaidą, kad Biblijos autorius labiau domino ne pats senėjimo procesas, o tai, kur link jis neišvengiamai veda, – t. y. mirtis (telos). Biblinis požiūris į senėjimą kreipia mūsų žvilgsnius į mirtį, kaip į pabaigą, į kurią visi einame, ir kaip į paskutinį priešą, kurį nugalėjo Dievo Atpirkimo jėga.

Biblinės senėjimo sąvokos

Naujajame Testamente, nors ir nedažnai, aptinkame kelis su senėjimu arba vyresnio amžiaus žmonėmis susijusius terminus. Tris kartus vartojamas žodis presbytēs (senyvas, pagyvenęs žmogus). Du kartus taip save vadina Zacharijas (Lk 1, 18) ir Paulius (Fm 9). Trečiuoju atveju šis terminas reiškia bažnyčios vyresniuosius Kretoje, kuriems Pauliaus pasiųstas Titas turėjo duoti nurodymus (Tit 2, 2). Šiame kontekste atsiranda ir moteriškosios giminės daiktavardis presbytis (pagyvenusios moterys) (Tit 2, 3), kuris Naujajame Testamente vartojamas šį vienintelį kartą. Pagal prasmę artimas terminas presbyteros (vyresnieji) susijęs su sinagogos (pvz., Mt 21, 23; Lk 7, 3; Apd 25, 15) arba bažnyčios vyresniaisiais (pvz., Apd 15, 2; 1 Tim 5, 17; Tit 1, 5; Jok 5, 14). Taigi šis termino vartojimas atskleidžia, kad vadovavimas bendruomenėje susijęs su vyresniu amžiumi. Kita vertus, kartkartėmis žodis presbyteros (kurio atitikmuo gali būti „seniūnas“) vartojamas tiesiog kalbant apie vyresnio amžiaus žmones ir neminint jokios vadovaujančios pozicijos, pavyzdžiui, Apd 2, 17; 1 Tim 5, 1 (taip pat, moteriškosios giminės daugiskaita presbyteras 1 Tim 5, 2) ir, galbūt, 1 Pt 5, 5.

Daiktavardis gerōn („senas žmogus“, iš kurio kilęs tarptautinis žodis „gerontologija“), pavartotas vieną kartą – Nikodemo klausime Jėzui (Jn 3, 4). Išvestiniai jo terminai – geras („senatvė“, Lk 1, 36) ir veiksmažodis geraskō („pasenti“, Jn 21, 18; Žyd 8, 13). Šios sąvokos susijusios tik su amžiumi, ir kitaip nei presbytēs ir presbyteroi nesiejamos su aukšta padėtimi.

Ir, galiausiai, būdvardis palaios (iš kurio kilę tokie terminai kaip „paleontologija“), reiškia „senovinis, esantis ilgą laiką“, ir dažnai vartojamas prasmėmis „pasenęs, sudėvėtas“.[2] Šis žodis vartojamas kalbant apie senus, sudriskusius drabužius arba seną nepatvarų vynmaišį (Mk 2, 21–22 ir kt.), seną raugą, kuris turi būti išmestas, ruošiantis Paschai (1 Kor 5, 7), Senąjį Testamentą, kuris buvo skaitomas sinagogoje (2 Kor 3, 14; plg. Rom 7, 6), senąjį, neatgimusį žmogų, skirtą mirčiai (Rom 6, 6), arba nuodėmingą gyvenimo būdą, kurį žmogus nusimeta kaip sudėvėtą drabužį, kad apsirengtų Kristumi (Ef 4, 22; Kol 3, 9). Retais atvejais žodis palaios vartojamas kalbant apie mokymą, kuris buvo gerbiamas dėl savo senumo (Mt 13, 52; 1 Jn 2, 7). Svarbu pažymėti, kad sąvoka palaios niekada nevartojama tiesiog apibūdinti senyvo amžiaus žmogų.

Pagyvenusių žmonių portretai Naujajame Testamente

Pagyvenusiems žmonėms tenka svarbus vaidmuo pirmuosiuose Evangelijos pagal Luką skyriuose. Pirmieji Luko pasakojimo dalyviai buvo kunigas Zacharijas ir jo žmona Elžbieta, abu „sulaukę senyvo amžiaus“ (Lk 1, 7). Ir nors „jie abu buvo teisūs Dievo akyse ir nepriekaištingai vykdė visus Viešpaties įsakymus bei nuostatus“, deja, sutuoktiniai neturėjo vaikų (Lk 1, 6–7). Kai mes skaitome, kad angelas Gabrielius pasirodė Zacharijui šventykloje ir pažadėjo, kad Elžbieta pagimdys sūnų, kuris eis Elijo dvasia ir jėga ir ragins Izraelį atgailauti (Lk 1, 13–17), prieš akis iškyla Senojo Testamento istorijos apie Abraomą ir Sarą (Pr 18, 1–15; 21, 1–7), Oną ir jos vyrą Elkaną (1 Sam 1, 1–20). Visose šiose istorijose Dievo malonė buvo apreikšta per pažadą ir vaiko gimimą anksčiau nevaisingai porai. Abraomo ir Saros istorija yra ypač įspūdinga, nes jie buvo itin garbingo amžiaus. Nuostabi galimybė pagimdyti sulaukus vyresnio amžiaus atskleidžia Dievo jėgą ir visavaldystę: „Ar yra kas nors Viešpačiui neįmanoma?“ (Pr 18, 14; plg. Lk 1, 37).

Tačiau, kaip ir Sara, kuri į Dievo pažadą atsakė skeptišku juoku, Zacharijas irgi manė, kad pažado išsipildymas menkai tikėtinas, todėl angelas laikinai jį padarė nebyliu (Lk 1, 18–23). Beveik iš karto po to Lukas pasakoja apie pažadėtos gerosios naujienos išsipildymą: „Praslinkus kiek laiko, jo žmona Elžbieta pastojo“ (Lk 1, 24). Siužetui vystantis sutinkame vis pasikartojančias užuominas apie garbingą „jaunųjų tėvų“ amžių. Pranešdamas gerąją naujieną Marijai, angelas Gabrielius jai atveria: „Tavo giminaitė Elžbieta, kuri buvo laikoma nevaisinga, pradėjo sūnų senatvėje“ (Lk 1, 36).

Nepaisant pradžioje kilusių abejonių, ir Zacharijas, ir jo žmona Elžbieta tapo naujosios eros pradžią atpažinusiais pranašais. Tai pirmieji du Luko pasakojimo veikėjai, apie kuriuos pasakyta, kad jie prisipildė Šventosios Dvasios (Lk 1, 41–67). Elžbieta vadina Mariją „palaiminta tarp moterų“ ir pranašiškai kalba apie ją kaip apie „mano Viešpaties motiną“, taip pirmoji pavadindama Jėzų Viešpačiu – kyrios (Lk 1, 42–43). Savo ruožtu Zacharijas, gimus Jonui, vėl galėjo kalbėti ir pranašavo, apibendrindamas epinį Biblijos pasakojimų mastą ir teigdamas, kad dabar pildosi Dievo pažadai atpirkti Izraelį (Lk 1, 67–79). Taigi, kruopščiai sutvarkytame Luko pasakojime šie pagyvenę veikėjai, Elžbieta ir Zacharijas, tampa Dievo tikslo išsipildymo įrankiais ir pirmaisiais Dievo gelbstinčių veiksmų aiškintojais.

Toliau vystantis Luko pasakojimui apie Jėzaus ginimą ir vaikystę, sutinkame dar du pranašus. Simeonas ir Ona – tai duetas pranašų, kurie sveikino kūdikėlį Jėzų apvalymo šventykloje proga (Lk 2, 22–38). Senoliui Simenonui, „kuris laukė Izraelio paguodos“ (t. y. jo išlaisvinimo iš romėnų), Dvasia „buvo apreikšta, kad jis nemirsiąs, kol pamatysiąs Viešpaties Kristų“. Pamatęs kūdikėlį Jėzų, jis pripažino Jį išrinktu Dievo ir jaudinančiai paskelbė: „Dabar, Valdove, leidi, kaip žadėjai, savo tarnui ramiai iškeliauti, nes mano akys išvydo Tavo išgelbėjimą, kurį paruošei visų tautų akivaizdoje: šviesą pagonims apšviesti ir Tavo Izraelio tautos šlovę“ (Lk 2, 29–32). Toliau kalbėdamas Dvasios įkvėpime, jis eilėmis skelbia Marijai liūdną pranašystę apie kentėjimus, pranašaudamas ir jos kančią, ir jos Sūnaus vaidmenį, kuris „skirtas daugelio Izraelyje nupuolimui ir atsikėlimui“ (Lk 2, 34). Panašiai ir Ona, aštuoniasdešimt ketverių metų sulaukusi pranašė, kuri „nesitraukdavo nuo šventyklos, tarnaudama Dievui per dienas ir naktis pasninkais bei maldomis“, pažino Jėzų, pašlovino Dievą ir skelbė apie jį „visiems, kurie laukė Jeruzalės atpirkimo“ (Lk 2, 38).

Taigi, Luko pasakojame matome du pagyvenusius liudytojus – vyrą ir moterį – kurie harmoningai papildė vienas kitą, skelbdami Jėzaus, kaip Mesijo, pašaukimą ir konfliktą, kurį sukels Jo misija. Garbingas Simeono ir Onos amžius liudija apie laiko patikrintą išmintį, tačiau tu pat metu simbolizuoja ir ilgais kentėjimais sutvirtintą Izraelio išvadavimo siekį. Šie du senyvi veikėjai taip pat sufleruoja, kad visišką atvirumą atperkančiai Dievo jėgai galima rasti būtent tarp vyresnių žmonių.

Evangelijoje pagal Joną skaitome apie kitą pagyvenusį žmogų, kuris iliustruoja nevienareikšmį Izraelyje buvusį požiūrį į Jėzų. Nikodemas, žydų vyresnysis, atėjo pas Jėzų naktį ir uždavė Jam klausimą (Jn 3, 1–21). Mes nežinome Nikodemo amžiaus, tačiau jo reakcija į paslaptingus Jėzaus žodžius apie tai, kad būtina gimti iš naujo, rodo, kad jis buvo toli gražu ne jaunuolis: „Bet kaip gali gimti žmogus, būdamas senas? Argi jis gali antrą kartą įeiti į savo motinos įsčias ir gimti?“ (Jn 3, 4). Jėzaus atsakymas atskleidžia, kad Nikodemo neturėtų stebinti būtinybė gimti iš aukšto netgi sulaukus garbingo amžiaus, nes naujas gimimas – tai Šventosios Dvasios, kuri pučia, kur nori, darbas.

Šiame pasakojime, kitaip negu istorijoje apie Simeoną ir Oną, amžius neliudija apie ypatingą išmintį ar įžvalgumą. Tiesą sakant, atrodo, kad Nikodemo, kaip autoritetingo „Izraelio mokytojo“ padėtis, trukdė jam suprasti Jėzuje įsikūnijusį Dievo žodį, o jo apsilankymas naktį simboliškai dera su Jėzaus mintimi, kad „žmonės labiau pamilo tamsą nei šviesą, nes jų darbai buvo pikti“ (Jn 3, 19). Trečiajame Evangelijos pagal Joną skyriuje Nikodemas dingsta iš akiračio, ir mes nežinome, kaip jis reagavo į Jėzaus žodžius. Jo paskutiniai Evangelijoje pagal Joną užrašyti žodžiai atkleidžia, jog jis nusiteikęs skeptiškai ir suglumęs: „Kaip tai gali būti?“ (Jn 3, 9). Kita vertus, skaitydami šią istoriją viso kanono kontekste, pastebime, kad Nikodemo atsakymas panašus į Marijos žodžius, kuriais ji atsakė į angelo Gabrieliaus pažadą, kad ji pagimdys Sūnų, kuris taps nauju karaliumi iš Dovydo giminės: „Kaip tai įvyks, jeigu aš nepažįstu vyro?“ (Lk 1, 34). Galbūt Nikodemo klausimas (kaip ir Marijos klausimas) nesusijęs su galutiniu jo sprendimu. Iš tiesų, dvi vėlesnės užuominos parodo, kad Nikodemas liko bent jau slaptas Jėzaus sekėjas – jis, nors ir ne atvirai, gynė Jėzų prieš aukštuosius kunigus ir fariziejus (Jn 7, 45–52) ir kartu su Juozapu iš Arimatėjos rengė Jėzaus kūną laidotuvėms (Jn 19, 38–42).

[1] Apie gyvenimo trukmę senovėje Viduržemio jūros regione žr. Tim G. Parkin, Roman Demography and Society (Baltimore: Johns Hopkins University Press, 1992). G. Parkinas apskaičiavo, kad tikėtina vidutinė gyvenimo trukmė buvo vos 25 metai, tai daugiausia lėmė didelis kūdikių mirtingumas, o „Romos visuomenėje vyresnių negu 60 metų žmonių dalis sudarė vos 5–10 proc. visų gyventojų (134 psl.). Roger Bagnall ir Bruce Frier (The Demography of Roman Egypt [Cambridge: Cambridge University Press, 1994]) apskaičiavo, kad Romos laikų Egipte vidutinė moters gyvenimo trukmė sudarė 20–25 metus, tačiau jei ji sulaukdavo 10 metų, tai buvo didelė tikimybė, kad ji išgyvens dar 34,5–37,5 metų. Tai liudija, kad moterys vidutiniškai mirdavo sulaukusios 44–47 metų (90 psl.). Tyrime Enelyne Patlagean, Pauvreté économique et pauvreté social á Byzance, 4e-7e siècles (Paris: Mouton,1977), 95-101 psl. paskaičiuota, kad pusė gyventojų mirdavo nesulaukę 44 metų. Palyginimui, numatoma, kad 1998 m. gimusių JAV piliečių vidutinė gyvenimo trukmė sieks 76,7 metus (National Center for Health Statistics, Health, United States 2000 with Adolescent Health Chartbook [Hyattsville, Md.: FIFARS, 2000], стр. 4). Be to, 2000 metais 13 proc. JAV gyventojų buvo 65 metų ir vyresni (Federal Interagency Forum on Aging Related Statistics [FIFARS], Older Americans 2000: Key Indicators of Well-Being [Hyattsville, Md.: FIFARS, 2000], p. 2). Taigi mergaitės, kurioms 1998 metais sukako 10 metų, gali tikėtis išgyventi dar bent 60,2 metų, o JAV gyventojų amžiaus mediana siekia 80 metų (Centers for Disease Control: National Vital Statistics Report 48:18, pp. 2, 4).

[2] F. W. Danker, A Greek-English Lexicon of the New Testament and Other Early Christian Literature, third ed. (Chicago: University of Chicago Press, 2000), p. 751.

Bus daugiau

Iš Richard and Judith Hays „The Christian Practice of Growing Old“ vertė D. J.

Bendrinti: