Krikščioniškas požiūris į senatvę ir senėjimą (II)

Paskutiniame Evangelijos pagal Joną skyriuje, kuriame pasakojama apie Petrą ir mylimą mokinį, aptinkame svarbius liudijimus, padedančius iš arčiau pažvelgti į pagyvenusius Naujojo Testamento veikėjus. Prisikėlęs Jėzus pranašauja apie Petro mirtį jam esant garbingo amžiaus: Iš tiesų, iš tiesų sakau tau: kai buvai jaunas, pats susijuosdavai ir vaikščiojai, kur norėjai. O pasenęs tu ištiesi rankas, ir kitas tave perjuos ir ves, kur tu nenori (Jn 21, 18). Ši pranašystė apie kankinio mirtį esant garbaus amžiaus paskatino Petrą pasidomėti ir „mokinio, kurį Jėzus mylėjo“, likimu. Neaiškus Jėzaus atsakymas pasakotojui suteikia progą pakomentuoti, kad, priešingai kai kuriems gandams, Jėzus nepranašavo, kad Jo mylimas mokinys nemirs (Jn 21, 23). Panašu, kad šis evangelijos autoriaus komentaras atspindi situaciją, kuri susiklostė pirmojo amžiaus pabaigoje, kai mylimas mokinys po ilgų liudijimo ir tarnavimo metų (Jn 21, 24) visgi mirė. Tokiu būdu ši istorija leidžia numanyti, kad ir Petras, ir mylimas mokinys, nežiūrint skirtingos jų mirties, ir sulaukę garbaus amžiaus aktyviai liudijo Evangeliją ir buvo krikščionių bažnyčios lyderiai.

Apaštalo Pauliaus laiškuose randame vos keletą eilučių, kalbančių apie senus žmones. Svarbiausios iš jų – ketvirtame Laiško romiečiams skyriuje Pauliaus perpasakota Abraomo ir Saros istorija. Pristatydamas Abraomo tikėjimą, Paulius pabrėžia garbų jo amžių: Jis nepavargo tikėti ir nelaikė savo kūno apmirusiu (nors jam buvo apie šimtą metų) ir Saros įsčių apmirusiomis (Rom 4, 19). Nežiūrint šių, atrodytų, beviltiškų aplinkybių, Abraomas toliau tikėjo, kad ką Jis pažadėjo, įstengs ir įvykdyti. Todėl jam tai buvo įskaityta teisumu (Rom 4, 21–22). Tokiu būdu Paulius Abraomą rodo kaip tikėjimo pavyzdį ne tik pagyvenusiems žmonėms, bet ir visiems tikintiesiems.

Paulius probėgšmais vadina save senyvu žmogumi, kuris šiuo metu ir Jėzaus kalinys (Fil 9). Galbūt šiuos dalykus jis paminėjo tam, kad sužadintų laiško adresatų, kuriuos jis stengėsi įkalbėti elgtis gailestingai su vergu Onesimu, pagarbą. Kituose tekstuose Paulius užsimena apie save kaip apie per jį atsivertusių žmonių tėvą, ir tai tarnauja panašiam tikslui – kviečiama elgtis su juo pagarbiai kaip su tėvu (pvz., 1 Kor 4, 14–16; 2 Kor 6, 13; Gal 4, 19–20; 1 Tes 2, 11–12), nors Paulius čia atkreipia dėmesį ne į savo garbų amžių, o į metaforinę „tėvystę“: jis – tas, kuris nukreipė juos pas Jėzų.

Pagarba garbingam visuomenės narių amžiui pabrėžiama laiškuose Timotiejui ir Titui. Pavyzdžiui: Senesnio žmogaus aštriai nebark, bet ragink kaip tėvą (1 Tim 5, 1). Čia taip pat randame konkrečius nurodymus, kad bendruomenė turi padėti našlėms, kurios vyresnės negu 60 metų, ir kad moterys, bažnyčios pripažintos našlėmis, visas jėgas turėtų skirti maldai, būti svetingos ir tarnauti kenčiantiems (1 Tim 5, 3–16). Laiške Titui raginama, kad pagyvenusios moterys elgtųsi garbingai, nebūtų apkalbinėtojos, besaikės vyno gėrėjos ir kad jos mokytų jaunas moteris atlikti savo pareigas, kad nebūtų šmeižiamas Dievo žodis (Tit 2, 3–5). Pagyvenusiems vyrams duoti bendresni nurodymai: kad pagyvenę vyrai būtų blaivūs, rimti, santūrūs, sveiki tikėjimu, meile, kantrybe (Tit 2, 2). Toks dorinis mokymas pagyvenusiems – tai didelio rūpesčio Pauliaus laiškuose dėl to, kad bažnyčios bendruomenė būtų gerbiama visuomenės akyse, dalis, bet jis mažai padeda atskleisti konkretų klausimą apie krikščionišką etinį požiūrį į senėjimo problemas.

Ar nagrinėdami atskiras Naujojo Testamento nuorodas apie senstančius žmones galime padaryti kokias nors bendras pastabas arba išskirti kokias būdingas temas?

Pirma, Naujojo Testamento autoriai pagyvenusius žmones laiko vertais pagarbos ir ypatingo rūpesčio. Jeigu pagyvenę žmonės vieniši ir turi poreikių, bažnyčios bendruomenė raginama jais rūpintis, o tie, kurie nesirūpina pagyvenusiais savo šeimos nariais, griežtai smerkiami: Jeigu kas neaprūpina savųjų, ir ypač savo namiškių, tas yra paneigęs tikėjimą ir blogesnis už netikintį! (1 Tim 5, 8). Jokūbas savo laiške rašo, kad tyras ir nesuteptas pamaldumas pasišvenčia rūpintis našlėmis ir našlaičiais (Jok 1, 27). Vienas iš griežčiausių Jėzaus pasmerkimų, ištartų Įstatymo žinovams ir fariziejams, susijęs su jų išvedžiojimais, kuriais jie pagrįsdavo atsisakymą rūpintis savo nusenusiais tėvais (Mk 7, 9–13). Net būdamas ant kryžiaus Jėzus rūpinosi savo motina Marija – perdavė jos globą savo mylimam mokiniui, kuris pasiėmė ją pas save (Jn 19, 26–27).

Savo ruožtu, pagyvenę žmonės turi ypatingą atsakomybę. Jie turi būti tikėjimo įsikūnijimas, rimtumo ir pagarbos pavyzdys (Tit 2, 2–5). Jie turėtų vadovauti bendruomenei, ypač mokymo ir sielovados srityje. Jiems gali tekti patirti kentėjimus ir net kankinystę. Ir nors jie gali taip ir nepamatyti savo gyvenime išsipildančių Dievo pažadų, visgi jų tikėjimas, nugalintis mirtį, yra rodomas kaip pavyzdys paskesnėms kartoms (Hbr 11).

Tokį sekimo vertą tikėjimą įkūnija Luko pasakojime apie Jėzaus gimimą ir Pauliaus pasakojime apie Abraomą ir Sarą minimi pagyvenę žmonės – jie išmoko būti dėmesingi Dievo žodžiams. Lygiai taip pat kaip ir žmonės, kurie per daugelį metų rėmėsi Dievo pažadais, jie įkūnija kantrumo ir tikėjimo tuo, kad Dievas lieka ištikimas savo tautai, dorybes. Jie taip pat yra tikėjimo ir vilties pavyzdys, net kai aplinkybės atrodo beviltiškos.

Ir galiausiai pagyvenę Biblijos veikėjai liudija apie senyvame amžiuje atsiveriančias dideles galimybes: Zacharijas ir Elžbieta, Abraomas ir Sara, galbūt ir Nikodemas atskleidžia gebėjimą keistis, pradėti naują gyvenimą ir gyvenimo pabaigoje įgyvendinti savo svajones. Pasitikintieji Dievu nesutelkė dėmesio nei į savo praeitį, nei į tradicinius socialinius vaidmenis, nei į išmintus kelius, pasirinktus gyvenime anksčiau. Priešingai, jie lieka atviri, kad priimtų tai, ką Dievas nori duoti, atviri šviežiam, nuostabiam Dievo Dvasios veikimui, kaip pasakyta Joelio pranašystėje, kurią pacitavo Petras pamoksle Sekminių dieną: Jūsų jaunuoliai matys regėjimus, o senieji sapnuos sapnus (Apd 2, 17; cit. Jl 2, 28). [1] Priešingai, nei senas kunigas Elis (1 Sam 3, 1–9), pagyvenę veikėjai, apie kuriuos skaitome Naujajame Testamente, lieka atviri Dievo balsui ir atsiliepia į tai, ką išgirsta. Jie yra tie teisūs žmonės, apie kuriuos kalbama 92 psalmėje:

Teisusis klestės kaip palmė, augs kaip Libano kedras,

Viešpaties namuose pasodinti, jie žydės Dievo kiemuose,

neš vaisių senatvėje, bus sultingi ir žali, kad skelbtų Viešpaties teisumą.

Jis yra mano uola ir Jame nėra neteisybės (Ps 92, 12–15).

Šventajame Rašte randame pasakojimų, kaip Dievas įeina į atskirų pagyvenusių žmonių gyvenimą, kad suteiktų jiems ypatingą dovaną ar pašaukimą.

Turbūt ne mažiau svarbu ir tai, kas apie pagyvenusius žmones Naujajame Testamente nepasakyta. Niekur kanoninėse Šventojo Rašto knygose neskaitome, kad kiti jų gailėjo, su jais elgėsi niekinančiai ar į juos žvelgė iš aukšto. Pats senėjimas niekur neaprašomas kaip problema. Pagyvenę žmonės niekur nėra apibūdinami kaip pasigailėjimo verti, neadekvatūs arba kaip beverčiai – neaktyvūs ir nenaudingi. Jie niekur nevaizduojami juokingai, kaip daugelyje šiuolaikinių vakarietiškų apsakymų ir dramų. Priešingai, dėl jų amžiaus į juos žvelgiama kaip į tuos, kurie perduoda išmintį.

Mirtis laikoma priešu, kurį ateityje nugalės Kristus (pvz., 1 Kor 15, 24–26), tačiau, atrodo, Naujojo Testamento autoriams niekada net į galvą neatėjo patį senėjimo procesą apibūdinti kaip blogį, kurį reikia įveikti. Tokiu būdu Naujasis Testamentas siūlo alternatyvų supratimą, kurio kontekste šiuolaikinė, populiari nuomonė apie senėjimą kaip apie problemą gali atrodyti nesuprantama ir žalinga.

[1] Ši eilutė judėjų tekste ir Septuagintoje  pažymėta kaip Jl 3, 1. Lukas, cituodamas šį tekstą Apd 2, 17, pakeičia sakinį, pabrėždamas žodį „senieji“.

Bus daugiau

Pirma dalis

Iš knygos „The Christian Practice of Growing Old“

vertė Jūratė Budko

Nuotrauka Gintauto Tumulio

Bendrinti: