.jpg)
Tam, kad senėjimo kelias klostytųsi sėkmingai, toliau vartome „šeimos albumą“ – Bibliją, kurioje randame kitų gyvenimo istorijų, suteikiančių mums įkvėpimo ir išminties. Nė viena iš šių istorijų neduos nei galutinių atsakymų, nei visų maršrutų, tačiau galbūt pasiūlys šviesą ar netikėtą požiūrį tarsi „plytą“, kuri galėtų padėti spręsti mūsų užduotį – nesiliauti statyti bokštą, tą nepabaigiamą mūsų gyvenimą.
Didžiulė paguoda yra tai, kad mūsų bendražygiai parodomi su trūkumais ir silpnybėmis. Vyrai ir moterys Biblijoje nėra tobuli, jų reakcijos ir veiksmai taip panašūs į mūsų, galime atpažinti mūsų kovas, pasipriešinimą, klaidas ir ieškojimą. O iš malonės patirti jų pasikeitimai suteikia vilties, kad taip pat nutiks ir mums.
Sara, kvatoklė
Sara, sena ir nevaisinga, gali pasitarnauti kaip veidrodis, jei senatvė grasina įkurdinti mus kartėlyje ir skepticizme. Kai ji sėdėjo prie palapinės angos Mamrės ąžuolyne, išgirdo apreiškimą, kad turės sūnų. Abraomas ir Sara buvo seni, sulaukę žilos senatvės. Sarai nebebūdavo to, kas būna moterims. Todėl Sara savyje juokėsi: „Būdama pasenusi ir mano viešpačiui esant senam, argi dar turėsiu malonumą?“ Viešpats tarė Abraomui: „Kodėl Sara juokėsi, sakydama: ‘Ar aš iš tikrųjų gimdysiu, būdama pasenusi?’ Ar yra kas nors Viešpačiui neįmanoma? Kitais metais, numatytu laiku, Aš sugrįšiu pas tave, ir Sara turės sūnų!“ Sara gynėsi, sakydama: „Aš nesijuokiau“, nes išsigando. O Jis tarė: „Ne! Tu juokeisi!“ (Pr 18, 11–15).
Atsakymas yra skirtas ne tiek jos juokui, kiek atskleidžia tai, kad Saros juokas atspindi jos netikėjimą ir realizmą, kuris negali peržengti savo ribų. Klausimas: „Argi yra Dievui negalimų dalykų?“ kalba ne apie Saros galimybes, o apie Dievo, ir jo nuolatinis gyvavimas mintyse palaiko energiją, galinčią prikelti užgesusias viltis, kviesdamas keisti perspektyvas ir prasmę: nevaisingumas prarado savo mirties galią, jau nebesugeba užverti ateities, taip virsdamas proga įsiveržti Dievo, gyvybės ir vaisingumo davėjo, galiai. Dievas vėl atsiskleidžia kaip visokio neįgalumo, neįmanomumo ar ribotumo nugalėtojas, nes, kai tai pripažįstame, priimame ir padarome išvadas, o ne uždarome aptvare be išėjimo, tikėjimas virsta langu, per kurį įeina Dvasios kūrybinė galia.
Mums labai pasisekė, nes galime pasiekti ribą, kai jau neįmanoma nieko padaryti, – norint peržengti bejėgystės slenkstį visų pirma reikia tai pripažinti ir į tai atsižvelgti. ŽODIS gali sugriauti varginančio pesimizmo sienas: išdžiūvusios Saros įsčios, kaip ir mūsų, galės priimti gyvenimą; tuštuma ir skurdas, kaip ir pirmapradis chaosas, suteikia Dievui galimybę kurti nauja; kai mes sakome „nepalanku“, „niekada“, „neįmanoma“, Jis sako: „galimybė“, „dabar“, „esu Aš, kuris tai daro.“
Dievas visada stebina mus, visada viršija siaurus mūsų lūkesčius, pradėdamas savo kelią nuo ribų, kurias patys užsibrėžiame.
Barzilajas, išmintingasis
Tai Dovydo grįžimo į Jeruzalę po to, kai jis buvo persekiojamas Abšalomo kaip bėglys (2 Sam 19, 32–38), veikėjas. Pasakotojas mus informuoja apie Barzilajaus senyvą amžių ir gerą socialinę-ekonominę padėtį: Gileadietis Barzilajas atėjo iš Rogelimo palydėti karalių per Jordaną. Jis buvo labai senas žmogus, aštuoniasdešimties metų amžiaus. Karaliui gyvenant Mahanaime, jis aprūpino karalių maistu, nes Barzilajas buvo labai turtingas. Dovydas išvyksta atgauti sosto, atsidėkodamas už Barzilajaus ištikimybę ir paslaugas, nori apdovanoti jį ir taria: Eime su manimi į Jeruzalę, ten aš tave viskuo aprūpinsiu (Sam 2, 31–34).
Barzilajas reaguoja protingai ir pavyzdingai, atskleisdamas pavydėtinai sveiką protą ir išmintį: pradeda realistiškai primindamas savo amžių ir su humoru nupasakoja skonio ir klausos praradimą: Barzilajas atsakė karaliui: „Kiek man beliko gyventi, kad aš eičiau su karaliumi į Jeruzalę? „Man šiandien jau aštuoniasdešimt metų. Ar aš atskirsiu, kas gera ir kas bloga? Ar pajusiu tavo valgių ir gėrimų skonį? Ar beišgirsiu dainuojančių vyrų ar moterų balsus?“
Barzilajas turi pakankamai sveikos nuovokos, kad suprastų, jog eiti į Jeruzalę jam per sunki užduotis, kad jis būtų tik trukdis karaliui, o ne pagalbininkas. Vienintelis jo noras yra grįžti į pažįstamas vietas ir ilsėtis šalia savo protėvių. Jis nenori jokio atlygio: Tavo tarnas tik truputį palydės tave už Jordano. Kodėl tad karalius turėtų man taip atsilyginti? Prašau, leisk man grįžti į savo miestą, kad galėčiau mirti ten, kur mano tėvo ir motinos kapas.
Barzilajas jaučia, jog jo asmenį pratęs sūnus, ir su didžiausiu nuolankumu prašo, kad pasiūlymas, kurio jis priverstas atsisakyti, būtų perleistas sūnui: Tegul tavo tarnas Kimhamas eina su tavimi, karaliau, ir jam daryk tai, kas tau atrodys tinkama.
Barzilajas, sukaupęs paskutines jėgas, pademonstruoja lojalumą ir pereina Jordaną su Dovydu, ten atsisveikina su savo sūnumi ir savo karaliumi, ir, net jei grįžta vienas į savo miestą, grįžta apkabintas ir palaimintas: Visi žmonės ir karalius persikėlė per Jordaną. Karalius pabučiavo Barzilają ir jį palaimino. Barzilajas sugrįžo į savo namus.
Tas, kuris iš pradžių pasirodė scenoje kaip „davėjas“, išnyksta kaip „gavėjas“, iš tiekėjo virsta „aprūpinamuoju paslaugomis“; tas, kuris lydėjo karalių, užleidžia postą savo sūnui ir iškeičia karališkųjų rūmų garbę į gimtojo miesto paprastumą.
Pats tikriausias „senatvės spindesio“ pavyzdys.
Ona, pranašė
Palyginti su dvidešimt penkiomis eilutėmis, kurias Lukas skiria senoliui Simeonui, Onai skiriamos tik trys, ir jose aprašoma, kad ji buvo pranašė, senolė, turinti prasmingą vardą: Ona kilo iš veiksmažodžio Chanana, kas hebrajų kalba reiškia „malonė“, „palaikymas“, ir pasirodo susijusi su praeitimi, pažymėta palaimintais vardais: Ten buvo ir pranašė Ona, Fanuelio duktė iš Asero giminės. Ji buvo visiškai susenusi. Po mergystės ji išgyveno septynerius metus su vyru, o paskui našlaudama sulaukė aštuoniasdešimt ketverių metų (Lk 2, 36–38).
Vėliau pasirodo susijusi su šventykla ir atsidavusi stropiai tarnaujanti Dievui – aštuoniasdešimt ketverius metus! Neišėjo iš šventyklos, tarnavo Dievui pasninkais, maldomis dieną ir naktį.
Netikėtai jos gyvenime įvyko lūžis, kai ji prisiartino prie kito senolio, Simeono, kaip tik tuo momentu, kai šis paėmė ant rankų vargšų nepažįstamų galijiečių vaiką, vadindamas jį „išgelbėtoju“, „šviesa“ ir „šlove“. Kartu su piemenimis iš Betliejaus Ona viena iš pirmųjų sužino naujienas apie Jėzaus egzistavimą, ir jos vardo reikšmė, „Malonė“, kurį turėjo tik kaip pažadą, virsta tikrove, ir nuo tos akimirkos, atsinaujinusi visa savo esybe, akimis, pilnomis šviesos: dėkojo Dievui ir kalbėjo apie jį visiems, kurie Jeruzalėje laukė atpirkimo.
Galbūt tą rytą ji nusprendė baigti pasninkauti, atgailauti ir budėti.
Paulius, sportininkas
Kai Paulius rašė antrąjį Laišką korintiečiams, jam buvo maždaug šešiasdešimt metų, ir, kaip sakoma, garsiai galvojo apie savo paties mirtį, išgyvendamas dėl kūno nusilpimo: „mūsų išorėje“, tačiau taip pat sąmoningai supranta naujoves, įsitvirtinančias „viduje“: Todėl ir nenuleidžiame rankų. Atvirkščiai, jei mūsų išorinis žmogus vis nyksta, tai vidinis diena iš dienos atsinaujina. O lengvas dabartinis mūsų vargas ruošia mums neapsakomą, viską pranokstančią amžinąją garbę. Mes nežiūrime to, kas regima, bet kas neregima, nes regimieji dalykai laikini, o neregimieji amžini (2 Kor 4, 16–18).
Supriešindamas sielvartą ir šlovę, tai, kas laikina ir kas amžina, Paulius išdrįsta paskelbti, kad antrosios vertybės turi didžiulę įtaką, kuri, nors ir nematoma, yra pajėgi palaikyti jo dvasią ir įkvėpti jį drąsiai paskelbti: „Todėl ir nenuleidžiame rankų.“ Jis jaučiasi vienu metu veikiamas dviejų jėgų: viena – naikinanti, užvaldo jo kūną (galbūt jo ūgis sumažėjo, jaučiasi labiau pavargęs, labiau ribotas, kartais dingsta atmintis, atrodo, kad kiti kalba vis tyliau). Griebiasi būsto ir aprangos simbolių, skaudžius aspektus, kuriuos išgyvena, atskleidžia kaip įmanoma grafiškiau: žlugimas ir nuogumas – tai priverčia jį „dūsauti iš širdgėlos“. Pripažįsta savo troškimą pereiti iš vieno gyvenimo į kitą neprarasdamas nieko, ką „dėvi“, gauti nauja kaip tuniką, kuri pridengtų viską, ką turi, ir vietoj to, kad būtų visiškai išrengtas, nori būti dvigubai aprengtas. Tačiau jo tikėjimo įsitikinimai užgožia bet kurį kitą jausmą ir leidžia pakartoti net du kartus kai ką taip neįprasta kaip: „Mes visada drąsūs.“
Paulius sako Laiške filipiečiams rašo: Tik viena tikra: pamiršęs, kas už manęs, aš veržiuosi pirmyn, į tikslą, siekiu laimikio aukštybėse, prie kurio Dievas kviečia Kristuje Jėzuje (Fil 3, 13–14).
Šis „Pauliaus judėjimo“ įvaizdis duoda pagrindą Izaijo žodžiams: Daugiau nebesiremkite tuo, kas buvo. Nebemąstykite apie tai, kas seniai praėjo. Štai, aš kuriu naują dalyką! Jis jau dabar reiškiasi, argi to nematote?
Ateitis yra „tai, kas ateina“, „nauja“ – tai, ko link mus veda kūrėjas Dievas, pasiryžęs išpildyti darbą, kurį pradėjo mumyse ir kuris dar nebaigtas: „Tas, kuris jumyse pradėjo šį gerą darbą, jį ir užbaigs“, – priminė Paulius filipiečiams (Fil 1, 6), ir yra „įpratęs nepalikti savo rankų darbų“.
Bernardinai.lt
