Vakaro vartai: senatvė pagal Bibliją (I)

Jūsų dėmesiui siūlome dar vieną žymios teologės Dolores Alexaindre straipsnį senatvės tema. Autorė gegužės mėnesį viešėjo Lietuvoje. Į Panevėžį viešnią pakvietė Juozo Miltinio dramos teatro inicijuotas socialinis-kultūrinis projektas „Panevėžys vienija, ir taškas“. Gegužės mėnesio renginių ciklas buvo skirtas senatvės ir jaunystės sankirtai. Dėkojame organizatoriams už galimybę publikuoti Aleixandre tekstą. Skaitytojų dėmesiui – pirmoji autorės minčių dalis.

Šį teksto pavadinimą esu pasiskolinusi iš psalmės, kurioje oratorius skelbia: „Žemės pakraščių gyventojai bijosi Tavo ženklų, rytus ir vakarus pripildai džaugsmo“ (Ps 65, 8). Suprantu, kad „būti pilnam džiaugsmo“ senatvėje yra rizikingas pasiūlymas, mat senatvė paprastai susijusi su tokiais žodžiais kaip liūdesys, nuvertėjimas, nuosmukis.

Senėjimo perspektyva sukelia begalinį nerimą ir rūpesčių: nebereikalingumo darbe baimę, socialinės svarbos praradimo, priklausomybės, sveikatos ar kūno įvaizdžio pablogėjimo, vienatvės baimę, baimę prarasti savarankiškumą ir socialinę pagarbą, nerimą dėl trumpalaikiškumo, baigtinumo ir mirties perspektyvos atmetimą.

Virš senatvės tvyro laiko sugrąžinimo, praradimų ir neveiklumo, lūkesčių, negrįžtamai apsigyvenusių kartumo ir ilgesio „bausmė“. Bet prieš šį socialinį įsivaizdavimą, kurį bandome suvokti ir prie kurio pratinamės, išnyra Biblijos kalba, iškeldama augimo ir vaisingumo iššūkį: „Viešpaties namuose pasodinti, jie žydės Dievo kiemuose, neš vaisių senatvėje, bus sultingi ir žali“ (Ps 92, 13–14).

Biblija kviečia mus peržengti dominuojančius kultūrinius modelius ir sukurti krikščioniškąjį senėjimo būdą. Evangelija turi galingą potencialą, sugebantį praplėsti mūsų perspektyvas ir pakviesti mus į giedrą džlaugsmą, suderinamą su tuo, ką Paulius tikroviškai įvardijo: „Mūsų išorinis žmogus vis nyksta“ (2 Kor 4, 16).

Biblija kviečia mus išreikšti tikėjimą, viltį ir meilę iki galo ir tikėti, kad jei Jėzus žada „gyvenimą pilnatvėje“, jo pažadas taip pat apima „senatvę pilnatvėje“. Mūsų užduotis yra išnaudoti šį biblinį potencialą, galintį sukurti tą „senatvę pilnatvėje“ Dievo akivaizdoje, kuri privers mus „prisipildyti džiaugsmu“ prie Saulėlydžio Vartų.

Man būtų labai įdomu tai išbandyti.

Štai keletas Biblijos įsitikinimų, kuriais mes galėtume remtis: galime veikti pasitikėdami ir pilni dėkingimo. Biblija suteikia kitą požiūrį į laiko tėkmę, tai nėra suvokiama kaip nuosmukis ir kelias į mirtį, priešingai, laiko tėkmė suvokiama kaip aukštyn pilnatvės link kylantis procesas. Taigi, diena prasideda vakare, tęsiasi naktį ir baigiasi vidurdienio spindesyje: „tai buvo vakaras ir rytas“, – parašyta Pradžios knygoje.

Ir tai, ką mes vadiname „atsigręžimu“, izraeliečiams yra „žiūrėjimas į priekį“, logiškesnis būdas suvokti laiką, nes gyvenome praeityje, ją pažįstame, ji yra prieš mus, tuo tarpu ateitis – nepažįstama, ji yra už mūsų nugaros: „Kas paslėpta (ateitis), priklauso Viešpačiui, mūsų Dievui, o kas apreikšta (praeitis) – mums ir mūsų vaikams, kad per amžius vykdytume visus šito įstatymo žodžius“ (Įst. 29, 29).

„Aš prisimenu praėjusias dienas, mąstau apie Tavo darbus“ (Ps 143, 5).

„Praėjusios dienos“ yra praeitis, ir dėl to tikintysis yra kaip keliautojas, keliaujantis į ateitį atbulomis, žengiantis be baimės į tai, kas dar nėra žinoma, remdamasis Dievo ištikimybe, kurią patyrė savo praeityje, kuri jau yra prieš keliautojo akis. Todėl psalmistai gali skelbti: „Nors eičiau per mirties šešėlio slėnį, nebijosiu jokio pikto, nes Tu su manimi. Tavo lazda bei Tavo ramstis nuramina mane“ (Ps 23, 4). „Aš nuolatos statau Viešpatį prieš save, Jis mano dešinėje – aš nesvyruosiu“ (Ps 16, 8).

GYVENIMAS – ILGAS PROCESAS

Ilgas gyvenimas – didžiulė dovana, vienas iš jo lobių yra suteikti laiko pasiekti gyvenimo pilnatvę. Du bibliniai personažai, vienas – iš Senojo Testamento, kitas – iš Naujojo Testamento, rodo mums pavyzdį savo gyvenimais.

Jokūbas

Izaoko ir Rebekos sūnus, Ezavo dvynys. Jo istorija paženklinta konkurencingumo ir kovos dėl pirmavimo prieš brolį. Apsakymuose apie Jokūbą jį matome visada kovojantį ir apgaudinėjantį. Visa tai tam, kad gautų palaiminimą, skirtą jo vyresniajam broliui. Jis visada siekia pirmauti, būti vyresnis ir viršesnis. Taciau savo gyvenimo pabaigoje, jau pasenes, Jokubas pagaliau sutinka su Dievu: „Po šių įvykių Juozapas sužinojo, kad jo tėvas serga. Jis pasiėmė su savimi abu  sūnus – Manasą ir Efraimą, ir Izraelis (t.y. Jokūbas) sukaupė savo jėgas ir atsisėdo lovoje. <...> Izraelis, pamatęs Juozapo sūnus, klausė: „Kas šitie?“ Juozapas atsakė savo tėvui: „Jie yra mano sūnūs, kuriuos Dievas man čia davė.“

Jis sakė: „Atvesk juos prie manęs, kad juos palaiminčiau.“ Izraelio akys buvo aptemusios dėl senatvės, jis vos matė. Privedus juos prie jo, jis apkabinęs juos pabučiavo. <...> Po to Juozapas paėmė savo dešine Efraimą ties Izraelio kaire ir savo kairiąja Manasą ties Izraelio dešine – ir juos privedė prie jo. Izraelis ištiesęs savo dešinę,uždėjo ant Efraimo galvos, nors jis buvo jaunesnysis, ir savo kairę ant pirmagimio Manaso galvos, taip padarydamas sąmoningai. <...> Juozapas, pamatęs tėvą laikant dešinę ranką ant Efraimo galvos, buvo nepatenkintas. Jis paėmė savo tėvo ranką, norėdamas ją perkelti nuo Efraimo galvos ant Manaso galvos, ir tarė: „Ne taip, tėve! Šitas yra pirmagimis! Padėk savo dešinę ranką ant jo galvos.“ Bet jo tėvas nesutiko ir sakė: „Aš žinau, mano sūnau, aš žinau. Jis irgi taps tauta ir bus didis. Tačiau jo jaunesnysis brolis bus didesnis už jį, ir jo palikuonys taps daugybe tautų.“ Jis juos laimino: „Tavo vardu bus laiminama Izraelyje, kur sakys: ‚ Dievas tepadaro tave kaip Efraimą ir Manasą‘ “. Taip jis pastatė Efraimą pirma Manaso“ (Pr 48, 2–20).

Jokūbui prireikė ištiso gyvenimo susitapatinti su Dievo pageidavimais, galų gale jis pasiekė pažiūrų giminingumą su Juo. Labai ilgas prieštaravimų ir nesutarimų egzistavimas, kuris baigiasi jau spontanišku susitapatinimu su Dievu ir Jo keliais.

Nikodemas

Šis pesonažas pasirodo tik trijuose Evangelijos pagal Joną epizoduose: pirmame nuvyko aplankyti Jėzaus naktį, pradeda dialogą su juo ir atrodo sumišęs ir santūrus (Jn 3, 1–21); vėliau apgina Jėzų, nors ir nedrąsiai, prieš fariziejus (Jn 7, 47–53); vėl pasirodo Golgotoje (Kaukolės vieta), galutinai pakerėtas Nukryžiuotojo, nešinas kvepalais Jėzaus patepimui (Jn 19, 38–42).

Pirmame pasirodyme Nikodemas ateina pas Jėzų naktį, nenori, kad kiti pastebėtų jo susidomėjimą Jėzumi, nes tai gali pakenkti jo, kaip fariziejaus, padėčiai. Jo pokalbis su Jėzumi pilnas nesusipratimų ir pertraukinėjimų: Jėzus kviečia jį „gimti iš naujo“, Nikodemas supranta tai kaip grįžimą į savo motinos įsčias ir reaguoja skeptiškai, atrodo taip ir nesupratęs Jėzaus pasiūlymo. Taip, kaip kartais ir šachmatų partijoje, viskas baigiasi „lygiosiomis“.

Antrame epizode Nikodemas žengia dar vieną žingsnį Jėzaus link ir droviai gina jį prieš Sanedrioną (23 teisėjų komisija senovės Izraelyje): „Argi mūsų Įstatymas teisia  žmogų, jeigu jis pirmiau neišklausytas ir nežinoma, ką jis padaręs?“ (Jn 7, 51)

Trečiąjį ir paskutinį žingsnį Nikodemas žengia, atvykdamas kartu su Juozapu iš Arimatėjos pas Pilotą prašyti Jėzaus kūno (Jn, 19, 38–39). Jis prisimena, kad „yra tas pats, kuris iš pradžių atėjo pas Jėzų nakčia“. Dabar Nikodemas jau visiškai išėjo iš „nakties“. Jo širdyje pats vidurdienis, ir jis šio proceso kulminacijoje atvyksta į Golgotą, nešinas šimtu svarų kvepalų. Tai didžiulis kiekis, lygus trisdešimt dviem kilogramams, 100 kartų didesnis nei Betanijos Marijos nardo kvepalai, kurių užteko pripildyti visą namą. Švaistymas, kuris papiktino kai kuriuos iš esančiųjų (Jn 12, 3).

Kol Jėzus buvo žavingas ir prieštaringas veikėjas, Nikodemas bijojo tapatintis su juo, tačiau dabar, kai Jėzus visiškai diskredituotas, Nikodemas pamiršta savo baimes ir viešai rodo palankumą jam: tai, ko jame negalėjo atlikti Jėzaus doktrinos grožis ir ženklai, kurie šią lydėjo, dabar atliks Jo mirtis ant kryžiaus. Išsipildo Jėzaus pranašystė: „O Aš, kai būsiu pakeltas nuo žemės, visus patrauksiu prie savęs“ (Jn 12, 32). Jėzus universalią trauką skleidžia būtent nuo kryžiaus, kuris yra magnetas, galingai traukiantis Nikodemą prie Jo. Šios traukos galutinis šaltinis yra Tėvas.“ Niekas negali ateiti pas mane, jei mane siuntęs Tėvas jo nepatraukia“ (Jn 6, 44).

Tai taip pat įgyvendinama ir per apaštališkąsias užduotis. Betraukdami tinklą, pilną žuvų link Jėzaus, kuris yra ant kranto (Jn 21,6–11), mokiniai tampa tos patrauklios jėgos tarpininkais.

Šioje baigiamojoje scenoje, gyvybiškame Jėzaus ir Nikodemo pokalbyje, jau nelikę žodžių, tik pirmojo tylioji trauka ir antrojo absoliutaus atsidavimo ir prisijungimo atsakas. Nikodemas pasiekė gyvenimo pilnatvę.

Bus daugiau

Bernardinai.lt

Bendrinti: