.jpg)
Mano tėvelis daug rūkė ir mažai kalbėjo. Dar mažiau jis manimi domėjosi ir visai nesižavėjo. Aš taip labai jo bijojau ir nekenčiau, jog visa vaikiška širdele troškau jo mirties... Kai tėtis grįždavo iš darbo, namuose tvyrodavo nepakeliama įtampa. Lindėdavau kamputyje, kad tik nepasipainiočiau jam po kojomis. Kartą žiūrėjau vaikišką filmuką ir garsiai iš širdies nusijuokiau. Mano galvą pasiekė stiprus smūgis ir griežtas nurodymas: „Tylėk, trizne!“
Man sunku įsivaizduoti, koks būna jausmas, kai prisiglaudi prie tėvelio, taršai jam plaukus ir nerūpestingai čiauški. Lygiai taip pat sunku įsivaizduoti tėčio bučinius į rausvą skruostelį ar jo palinkusią galvą, linkint labos nakties.
Gali pasirodyti, kad mano tėtis buvo beširdis, žiaurus žmogus. Kai kas tikrai apie jį taip ir galvojo. Tėčio mokiniai iš baimės praminė jį piratu. Tačiau mano tėvelis turėjo jautrią širdį. Jis mylėjo šunis ir gamtą, verkdavo žiūrėdamas filmus. Manau, kad jis verkdavo ir kiekvieną lapkričio 17-ąją. Per mano gimtadienį tėtis būdavo itin tylus, užsisklendęs. Daug vėliau sužinojau, kad jis išsitraukdavo vienintelį apčiuopiamą savo mylimos žmonos palikimą – jos plaukų sruogą. Storą ilgą geltoną kasą mama nusikirpo prieš pat gimdymą. Tėčio skausmas ir ašaros, kurioms nebuvo galo, skalavo mamytės plaukus. Verkė tėtis ir tą naktį, kai už visas padarytas skriaudas ir patirtas neteisybes aš kaltinau jį taip, kaip Jobas kaltino Dievą. Tą naktį mano tėtis nesigynė ir nesiteisino. Jis pripažino, jog visus trisdešimt aštuonerius metus kaltino mane dėl žmonos netekties. Nebuvo dienos, kad nebūtų pagalvojęs: „Jei ne ta Rosana...“
Taip, Rosana buvo didžiausias jo sopulys, didžioji žaizda, taip ir nenustojusi kraujuoti. Skaudėjo taip smarkiai, kad suaugęs vyras neįstengė pastebėti mažos būtybės, kuri taip pat kentėjo ir gedėjo mamos, kuri ilgėjosi tėčio. Praradimo gelmėje žmogus negalėjo pastebėti, kaip dukrelė visomis jėgomis stengiasi pelnyti jo meilę, įrodyti savo vertę ir užsitarnauti teisę į gyvenimą. Gyvenimą, kuris turėjo būti dovana.
Tiesa, labai aiškiai pamenu dieną, kai jaučiausi tėčio mylima. Vaikščiojau apsvaigusi iš laimės ir netilpau savyje, nes tėtis iš Maskvos parvežė man dovaną. Tai buvo spalvotas polietileninis maišelis. Šviečiant saulei, o gal ji švietė tik mano širdyje, aš vaikščiojau su tuščiu krepšeliu po parką ir negalėjau patikėti tuo, kad tėtis pagalvojo ir apie mane. Jis apie mane galvoja, aš jam esu brangi! Verkiau iš džiaugsmo, nuoširdžiai verkiau.
Jau nuo lopšio buvau išmokusi įsiteikti ir pelnyti dėmesį. Visada šypsodavausi, sunkiai dirbdavau, tenkindavau kitų poreikius ir niekada neišreiškiau savųjų. Tokia moteris įžengiau į savo šeimą. Gyvenau dėl kito, dėl kitų, negalvodama apie save. Visada galiu padėti, slaugyti, dovanoti, rūpintis, globoti. Tai lengva. Aš tai puikiai moku. Tačiau išsigąstu, kai su manimi gražiai bendrauja. Baisu, kai man dovanoja dovanas, pagiria, rodo rūpestį ar tiesiog mandagiai elgiasi. Suakmenėju.
Stengiuosi neprisileisti malonaus elgesio prie savo širdies – negaliu priklausyti nuo kito malonės. Tik pati galiu pasirūpinti savimi ir tik kitiems galiu suteikti malonę. Kartą studijuodama šeimotyrą perskaičiau vadovėlyje žodžius apie palietimą-lytinį aktą „<...> moteris priima vyrą savo kūne, o vyras įeina į jos kūną. Kalbant ne tik apie kūną, moters asmeninis vyro priėmimas yra unikalus, jis yra priimančiojo pobūdžio ir yra neatsiejamas nuo vyriškojo savęs davimo jai“(Narbekovas, Obelenienė, Pukelis. Lytiškumo ugdymo etika, VDU, 2008, p. 124.). Vyras save dovanoja moteriai, o moteris priima vyrą kaip dovaną. Visada maniau, kad aš turiu dovanoti save vyrui, įsiteikdama ir tenkindama tik jo poreikius. Daugelį metų klydau, manydama, kad esu priemonė, galinti kitą paversti laimingą, priemonė užsitarnauti kito palankumą. Dalijau save nesuvokdama, kad ne tik KITAS turi būti mano tikslas, bet ir AŠ esu kitam tikslas.
To nesuvokiau ir prieš dvidešimt metų atėjusi į Tėvo namus – bažnyčią. Tarnavau Jam nuo pirmos įtikėjimo dienos.
Mirus tėčiui, nutrūko mano giesmė ir tarnystė. Dvejus metus negalėjau Dievui atverti savo lūpų ir širdies. Įrodyti savo vertę ir užsitarnauti buvimo nebebuvo prasmės, o tiesiog BŪTI aš nemokėjau. Būti dar tik mokausi.
Išsisklaidžius tėvelio pypkės dūmams, išalkusi ir ištroškusi artumo, esu pakviesta į Dievo puotos namus, kuriuose virš manęs plevėsuoja Jo vėliava – meilė (pgl. Giesmių giesmę 2, 4).
Šiandien išgyvenu naują laiką dangiško Tėvo glėbyje. Mano širdis rimsta, gyja. Nebesijaučiu našlaite. Priimu savo poreikį būti Jo matoma, išgirsta.Matau, kaip man svarbu išgyventi, jog dangiškasis Tėvas žavisi manimi ir tai kasdien patvirtina. Būtinas Jo viliojimas. Dangaus Tėvas žino, kaip prieiti prie mano širdies, žino, kas iki ašarų mane sujaudina,– siunčia margaspalvius kėkštus į mano kiemą, išplauna iš jūros širdies formos man skirtą akmenėlį, kalba per žydinčią žemuogę. Tai mano ir Tėvo asmeniška meilės puota. Mokausi priimti visas Jo dovanas. Laukiu jų. Leidžiuosi būti mylima.
