.jpg)
Kviečiame susipažinti su lakios vaizduotės kūrybinga asmenybe Greta Kukeniene, kuri ankstyvoje vaikystėje nemėgusi lėlių ir mieliau žaisdavusi su traktoriais ir mašinytėmis, vėliau pati pradėjo siūti judančias lėles – įvairių pasakų ir filmų personažus. Greta su vyru Tomu augina du vaikus, dirba anglų kalbos mokytoja – moko darželinukus, pradinukus ir mokinius iki 8 klasės. Savo siūtas lėles ji naudoja dirbdama su vaikais.
Man dar vaikystėje atrodė, kad lėlės būtinai turi judėti. Pamenu, kaip kartą teta grįžusi iš ekskursijos atvežė mums suvenyrą – mergaitė ir berniukas tautiniais drabužiais šoka su klumpėmis. Bet tos figūrėlės buvo pritvirtintos prie medinio pagrindo. Aš viską nulupau, išardžiau, išrengiau, tas metalines vielytes apsiuvau, aprengiau figūrėles taip, kaip noriu, ir pasidariau sėdinčias lėles. Net darželio auklėtojos ateidavo pasižiūrėti: „Gretos lėlė sėdi, koją ant kojos užsikėlusi!“
Kai buvau kokių 9–10 metų mergaitė, skaičiau iš anglų kalbos verstą knygelę apie skudurinę Onutę – labai susižavėjau. Tai matydama mama pasiuvo man skudurinę Onutę, o aš jai batelius, basutes siūdavau... Kiek vėliau siūdavau ir dovanodavau įvairius žaislus mažesniems vaikams. Siūti lėles man labai patikdavo: pasiimdavau tuo metu ėjusį laikraštį „Kauno diena“ ir pagal tą dydį susikirpdavau medžiagas. Nemokėjau pasidaryti lekalų, bet darydavau taip, kaip man atrodė. Kažkada lankiau keramikos būrelį – lipdydavome iš molio, tai ir lėles aš siuvu tarsi sulipdydama atskiras dalis – kitaip nei visi...
Šis robotas – pirmoji didelė mano lėlė. Kai dirbau estetinio-etinio lavinimo mokyklėlėje, radau puikią anglišką knygutę, kurios pagrindinis herojus buvo robotukas. Tad ir sugalvojau jį pasiūti. Šią lėlę siūti padėjo vyras Tomas. Jis apskaičiavo, kaip kas turi būti, kokia turi būti forma, – jis kitaip mąsto nei aš. Aš tiesiog po dalį „lipdau“.
Lėlės nėra tik šiaip lėlės – jos veikia. Pavyzdžiui, robotukas didelis, tad dažnai jis padeda man vesti šventes. Jį galima 
„užprogramuoti“, jis gali sau leisti nieko nežinoti, gali tiesiog nuleidęs galvą burgzti – tada mes su vaikais ieškome būdų, kaip jį „suremontuoti“: gal reikia ką instaliuoti, perprogramuoti, gal kas „išsimagnetino“, o vaikai oho kokių idėjų pasiūlo... Jie girdi, kaip tėvai kalba, kai jų telefonai ar kompiuteriai nustoja veikti...
Kartais robotą mes užprogramuojame mandagumui – Thank you very much. Juk kaip robotą išmokysi, taip turėsi: jei tu būsi piktas, tai ir robotas bus piktas – jis juk robotas! Tai vaikai labai gražiai su juo elgiasi, nes nori, kad robotas būtų geras.
Kitą kartą užprogramavome robotą, kad jis mokėtų mankštintis ir žinotų angliškus gyvūnėlių pavadinimus. Jau džiaugėmės, kad įjungsime ir robotas kalbės, bet staiga – įjungiame ir... tyla. Aš spaudau mygtukus, liečiu ekraną – matyt, aš „matau“, ir vaikai tai „mato“, – bet vis tiek tyla. (Vienas kompiuterių specialistas sakė, kad galima šiam robotui įdėti liečiamąjį ekraną, tada bus galima tikrai jį užprogramuoti.) Tada mes su vaikais iš naujo robotą perprogramuojame – vaikai prisimena, ką jie ten buvo užprogramavę... Būna linksma ir vaikams, ir man.
Robotai man patinka nuo vaikystės. Buvau padariusi judantį robotą iš plastilino ir dėžučių. Jis galėdavo eiti, atsidarydavo jo pilvas – ten galėdavau ką nors susidėti... Robotai ir dabar mane žavi. Apie šį robotą esu sukūrusi ir pasaką: robotukas nuolatos barška, tad jam reikia pasakyti „Stop, please. Be quiet, please“ (Prašau liautis. Tylos, prašau). Kaip ir mes kartais kalbame, čiauškame nesustodami, o tam, kad girdėtum, turi nusiraminti... Tad ir tas robotukas kartais per pamokėles barškėdavo ir nieko negirdėdavo, o mes su vaikais jį „gydydavome“.
Neseniai darželyje rengėme šventę. Žinoma, buvo visko: kartais vaikai pradėdavo išdykauti, bet tada aš kreipiausi į robotuką, priminiau, kad vyksta šventė, – vaikai susiprato ir grįžo prie šventės temos... Kartais lėlės pradėdavo negražiai elgtis, tada jau vaikai ramino, drausmino jas, nes juk šventė, susirinkę tėveliai...
Šiam robotukui Zokui yra 19 metų. Bet jis vis dar naudingas ir kelia džiaugsmą. Jis man pačiai labai patinka, tai turbūt todėl patinka ir vaikams... Kartais robotas „užmiega“, tada ieškome būdų, kaip jį pažadinti. Kai kurie vaikai siūlo piktumu pažadinti, bet dažniausiai žadiname švelniai, sakydami „Hello, good morning...“ (Sveikas, labas rytas!). Kartais robotas nekalba, sako tik „aha“, tada mokome, kad negražu tik taip niurnėti, reikia gražiai atsakinėti. Bet kartais robotui net viską išaiškinus ir paklausus, ar suprato, jis ir vėl atsako „Uhu...“ Vaikai leipsta juokais...
Kartais tiesiog kyla minčių konkrečioje situacijoje. Šiaip tokio scenarijaus nesugalvotum, bet iškilus tam tikrai situacijai kyla minčių, kaip į tai reaguoti, kaip elgtis. Kartais grįžusi namo net užsirašau... Bet ne visada išeina panašią situaciją pakartoti – kartais tai tiesiog vaikų laukimo vaisius.
Vienam berniukui labai reikėjo transformerio, tai pasakiau, kad šis robotukas yra transformerio pusbrolis. Jis suprato, tik paklausė dar, kada šis mašina tampa. Atsakiau, kad mašina pavirsta sapnuose... Tada berniukas dar pasitikslino, ar tampa ta mašina mėlyna, su tokiomis dalimis. Atsakiau – taip. Berniukas liko patenkintas.
***
Lėlės labai padeda susipažinti su vaikais. Tik susipažinimui naudoju mažas lėles, nes vaikui priimti didelę lėlę yra iššūkis. Maža jam suprantamesnė, priimtinesnė.
Štai čia katinas, kurį pasisiuvau, kai pati mokiausi 4 klasėje. Tik neseniai atnaujinau snukutį. Tad šiai lėlei jau daugiau nei 30 metų. Bet dar tada, vaikystėje, pasiuvau judantį katiną ir pamenu, kaip sėdėdama balkone jį dažiau. Pati pasidariau galvos formą ir visa kita.
Varlę pasiuvau gal būdama 7-okė.
Šį krokodilą pasisiuvau vėliau, taip pat dirbdama pagal anglišką anglų kalbos programėlę, kurioje buvo herojus krokodilas Krokis.
Skruzdėliuką Fliką siuvome vienai vasaros stovyklai, kurios tema buvo „Iš vabalų gyvenimo“, pagal filmuką vaikams. Tada ir „sulipdžiau“ šį skruzdėliuką. Aš nesu profesionali siuvėja, bet kurpiu, lipdau, kol išgaunu norimą formą.
Yra dar ir kirmėlė, tik ji sunkiai naudojama, nes jos vidų pasiuvau iš burinio audinio. Taip, ji tvirta, ilgai laikys, bet nepagalvojau, kad ją bus sunku valdyti... net pavargsti...
Turiu dar vieną lėlę – pelytę Mimi-Apči. Ją numezgė vienos mergaitės, lankiusios estetinio-etinio lavinimo mokyklėlę, mama. Ji pamatė, kad aš su lėlėmis dirbu, ir numezgė pelytę. Mes ją šiek tiek patobulinome – uždėjome skrybėlaitę.
Pamokėlės metu pelytė prisistatė: „Hello, my name is Mimi“ (Sveiki, mano vardas Mimi) ir nusičiaudėjo: „Apči...“ taip ir liko pelytė Mimi-Apči. Šiaip nebūčiau taip sugalvojusi... Pamenu, kai dirbau minėtoje mokyklėlėje, ją lankė mergytė, kuri visuomet būdavo atsiskyrusi, viena. Ji krito man į širdį... Tada sukūriau ir pasakėlę, kaip vieniša mergaitė susidraugavo su pelyte. Pati vaidindama verkdavau, atsitūpusi po stalu...
Prisiminiau situaciją, kurioje labai patarnavo ši pelytė. Tai tikras atvejis. Vienais metais mokyklėlę lankė mergytė, kuri per visas pamokėles tylėdavo: ji kalbėdavo su savo namiškiais, bet su kitais suaugusiais – ne. O su pelyte ta mergytė kalbėjo!!! Mergaitės mama tai pamačiusi apsiverkė: „Oi, mano mergaitė su jumis kalba!“ Bet aš atsakiau, kad ji kalba ne su manimi, o su pelyte.
Supranti, kad ir tokie metodai labai naudingi. Aš galvoju, kad pasakų pasaulis – kaip alternatyvi medicina. Geros pasakos gydo – tai pripažįsta ir gydytojai.
Lėlės padeda ir vaikus kitaip pamatyti. Jie juk gyvena suaugusiųjų pasaulyje – reikalavimų, standartizuotų testų pasaulyje... Bet mano ir apskritai ankstyvojo ugdymo tikslas yra ne egzaminams antroje klasėje paruošti, bet sudominti. O jei sudominsi, „užsuksi tą varikliuką“, tai po to ir „važiuos“. Tad smagu sudominti vaikus, suteikti jiems džiaugsmo. Juk dažnai vaikai girdi tik barimą, reikalavimus. Ir aš barčiau, nes kartais tikrai išsenka jėgos, išsenka kantrybė – aš nesu geresnė už kitus, bet vaiką paveikti galima ne tik barimu. Galima to paties ar net geresnio rezultato pasiekti pasitelkiant kitas priemones, pavyzdžiui, lėles – man tai labai priimtina priemonė.
Kartais pamokose pasiimu lėlę, kai labai pavargstu... Aš pasiimu draugą, kuris mane nuramina, gali atskleisti kitą mano pusę: kuri tą akimirką linksma, gal ir mylėti ką nors norėtų... Į tą lėlę aš sudedu viską – ir savo, ir vaikų emocijas. Tas personažas gali ir pasijuokti, ir šiek tiek pasierzinti, ko mokytojas negali sau leisti. Ir vaikams įdomu, ir man šiokia tokia atgaivos valandėlė...
***
Paprastai lėles naudoju žodžių mokymuisi, kartojimui, bet svarbiausia – draugystės ryšiams užmegzti ir puoselėti. Lėlės padeda su 
vaikais susidraugauti. O kai susidraugauji, jie yra tavo, o tu – jų. Kai kurie dabartiniai vaikai yra visko pertekę – pertekliaus vaikai, bet ir jiems patinka pakalikas Kevinas.
Man atrodo, jog visų svarbiausia, kad mokytoja būtų besišypsanti ir laiminga, visi naudojami metodai visų pirma turi džiuginti patį mokytoją. Nes jeigu mokytojas nelaimingas, tai ir metodai bus neveiksmingi. O kiekvienas žmogus turi talentų, stipriųjų pusių, tad reikia tai ir pasitelkti į pagalbą. Tada visas svoris ir krenta tam talentui.
Kartais per pamokas lentoje piešiu – tikrai nesu gera piešėja, bet aš nebijau piešti, ir eilėraščius mokau piešdama – juk turintiems vaizdinę atmintį taip daug lengviau įsiminti. O ir vaikus mano piešiniai labai pralinksmina.
Vedant pamoką kartu su lėle niekada nesuklysi – nes jei ir suklysti, suklysti ne tu. Lėlė gali pamiršti, gali „pakosėti, pačiaudėti“, o aš per tą laiką kiek pailsiu – Viešpats duoda tomis minutėmis vaikus pamatyti iš kitos pusės. Nes, manau, visi kontroliniai, testai, patikros ir vaikams sukelia kažkokį ežio efektą, jie natūraliai ima priešintis. Aš suprantu, kad negali viskas būti tik linksmybės, bet negali būti ir vieni reikalavimai...
Man labai gera turėti per pamoką linksmą draugą-lėlę, ir vaikams tada anglų kalba asocijuojasi ne su pikta mokytoja, bet su įdomiomis lėlėmis. Žinoma, yra tam tikros taisyklės, kurių vaikai turi laikytis – jie negali bet kada lėlių imti, jų tampyti. Pavyzdžiui, krokodilas Krokis nėra kamuolys, kurį būtų galima mėtyti, jis yra Krokis, kurį mes gerbiame, jis turi savo vietą. O kartais, pavyzdžiui, Krokį ištinka sloga... Aš pati tai matau ir vaikai mato – tai yra alternatyvaus pasaulio, kuris tikrai egzistuoja, matymas. Juk mes visi pašaukti geriems darbams, ir kartais aš pamąstau, kas tie geri darbai mano konkrečioje situacijoje...
***
Anksčiau nemėgau nei lėlių, nei vaikų, o dabar pati auginu dukrą ir sūnų ir dirbu su vaikais. Ir šis darbas man ne prievolė, bet džiaugsmas – suprantu, kad tai yra mano pašaukimas. Kad ir kaip būtų sunku, kokios būtų programos ar administracijos nuotaikos, aš žinau, kad dirbti su vaikais man patinka, mane tai džiugina.
Žinoma, būna sunkių akimirkų, tada pripažįstu Dievui: „Man nelabai patinka tas ar anas vaikas, bet žinau, kad Tau jie patinka. Tad gal galėčiau ir aš pamatyti, kodėl jie Tau patinka?“ Prisimenu istoriją apie vieną jaunuolį, kuris Motinos Teresės paklausė, kaip tapti tokiam kaip ji. Motina Teresė atsakė: „Reikia rasti savo Kalkutą.“ Tu turi būti kažkur įsodintas – darysi tai, ką turi daryti, ir tau seksis. Anksčiau bijodavau, kad kas nors gali nepasisekti, bet prisimenu vienos mokyklėlės direktorės žodžius: Mes ateiname ne pasirodyti, ne įtikti, bet vaikams patarnauti. Gal tas vaikas piktas ir susisukęs, nes neturi draugystės ryšių, jam trūksta asmeninių pokalbių... Ir tu turi atrasti būdą, kaip pasiekti tą vaiką, ir tam galima naudoti pačias įvairiausias priemones – aš naudoju lėles.
Parengė Žaneta Lazauskaitė
