Tylos oazė

Tu ir aš esame nematomos realybės, kurių neįmanoma pažinti iš išorės. Asmenybę pažįstame ir kuriame ją iš vidaus. Tai aktyvus darbas. Pavargstu ne nuo kitų žmonių, labiausiai pavargstu nuo savęs. Mano vidinis gyvenimas savo intensyvumu lenkia didžiausius greitkelius. Vieną mintį keičia kita: priimu sprendimą, tuoj pat jį sunaikinu, nekenčiu, atleidžiu ir vėl nekenčiu, taikausi, skiriuosi ir vėl taikausi savo mintyse. Viena emocija greitai keičia kitą emociją – džiaugiuosi, liūdžiu, pykstu ir vėl džiaugiuosi. Vidinis gyvenimas verda ir kunkuliuoja. Sunku susigaudyti ir lengva susipainioti savyje. Tik kitų žmonių dėka galiu iš tiesų pažinti save. Kaip sako filosofas E. Munje, asmenybė egzistuoja tik kitų atžvilgiu: ji pažįsta save per kitus, ji suranda save kituose (Munje E., Personalizmas, Vilnius, Pradai, 1996).

Negaliu pažinti savęs būdama viena. Kitas žmogus pasako, kas aš esu arba kas nesu. Kartais žmonės iš savo sužeistų širdžių sako netiesą: tu esi tinginė, esi lengvabūdė ir nevykėlių nevykėlė. Taip, dažnai kitų žmonių žodžiai skaudina ir liūdina. Norisi pabėgti, užsidaryti, atsiriboti arba viską pamiršti... Saugoti ir ginti save nuo kitų žmonių sukeliamo skausmo. Bet atsiskyrusi... sutelkiu dėmesį tik į save – tampu individualiste, mylinčia tik save – SAVIMYLA. Praradusi ryšį su kitais, prarandu ryšį ir su savimi. Nebežinau, kas esu. Praradusi savąjį gilųjį „aš“, praradusi kitus, tampu ne atviru, bet uždaru langu, kambariu, kuriame oras slogus ir sklinda puikybės smarvė. Taip tarp vyro ir žmonos, vaikų ir tėvų, bendradarbių ir kaimynų atslenka susvetimėjimas, nes nustojame gyventi dėl kito. Tiksliau sakant, negyvename ir net neegzistuojame. Žmogus egzistuoja tik tiek, kiek jis egzistuoja kitam. E. Munje teigia, kad „subjektas maitinasi ne savimi. Mes turime tik tai, ką duodame, arba tai, kam atsiduodame. Negalime išsigelbėti patys vieni – nei visuomeniškai, nei dvasiškai“. Štai kodėl kiekvienam iš mūsų reikalinga bendruomenė.

Vis dėlto kartais aš atsiskiriu ir panyru į save. Tai – nuostabus ramybės, susitelkimo į save laikas. Atsiskyrimas yra būtina asmenybės augimo sąlyga. Pasitraukusi į tylą, aš atgaunu prarastas jėgas. Tyla yra ta oazė, kurioje būnu su savimi ir su Kūrėju, kad galėčiau judėti į priekį, kad galėčiau duoti, kad turėčiau ką dovanoti kitiems. Tik duodamas kitam žmogus turtėja pats, arba, kaip Šventajame Rašte parašyta, – tik prarasdamas save žmogus save atranda.

Tylos, vienatvės oazė skirta ne tam, kad žmogus joje pasiliktų, bet tam, kad pasirengtų naujiems susitikimams, naujiems darbams, pasiruoštų įgyvendinti savo svajones, savąjį pašaukimą. Susitelkimo savyje metu vyksta intensyviausia sąmonės veikla, žmogus nusileidžia į savo širdies bei mąstymo gelmes. Tylos oazė reikalinga, kad žmogus susivoktų, atrastų save ir galėtų išreikšti save, suprastų, kaip patarnauti kitam.

Nepabuvusi tylos oazėje, neišgirsčiau Jo, jei nebūtų pauzių, nesuprasčiau žmonių kalbos, muzika be pauzių skambėtų keistai. Neįkvėpusi negalėčiau iškvėpti, nesusidūrusi su mirtimi nebranginčiau gyvenimo, nepažinusi liūdesio, nevertinčiau džiaugsmo.

Kartais noriu pasilikti toje tyloje, kuri primena motinos įsčias. Patirtas saugumas vilioja sugrįžti. Tik keturiasdešimties metų moteris motinos įsčiose atrodytų ne kaip...

Todėl, nepasiliksiu nuostabioje tylos oazėje, bet eisiu pas kitus, gyvensiu dėl kitų, kad neapsigyvenčiau amžiams savimeilės ir puikybės saloje.