Tikėjimo išpažinimas

Protestantiškoje tradicijoje tikėjimo išpažinimai neprilygsta Šventajam Raštui, bet, kaip ir visi žmogaus kūriniai, pasižymi sąlyginiu autoritetu ir vertingi tiek, kiek tiksliai perteikia Biblijos mokymą. Tik Biblija turi dievišką ir absoliutų autoritetą (normuojanti norma), o išpažinimai (sunorminta norma) — bažnytinį, sąlyginį. Biblija yra Dievo žodis žmonėms, o išpažinimai yra mūsų atsakymas — žmonių žodžiai — į Dievo apreiškimą. Tikėjimo išpažinimai, kartais dar vadinami tikėjimo simboliais, padeda geriau suprasti Šventąjį Raštą, vengti klaidų, aiškiau apibrėžti sudėtingas tiesas ir mokymą.

Remdamiesi Šventuoju Raštu mes tikime ir išpažįstame, kad:

Dievas, visko Kūrėjas, tobulas ir amžinas, yra vienas trijuose asmenyse – Tėvas, Sūnus ir Šventoji Dvasia. Jie visi lygūs savo galia, šlove ir esybe (Pakartoto Įstatymo  6, 4; Psalmių 90, 2; Psalmių 102, 25–27; Psalmių 110, 1; Izaijo 61, 1; Mato 3, 16–17; Mato 28, 19; 1 Korintiečiams 12, 4–6; 2 Korintiečiams 13, 13; Efeziečiams 4, 4–6; 1 Petro 1, 2).

Jėzus Kristus yra amžinas Dievo Sūnus, vienos esybės su Tėvu, tikras Dievas ir tikras žmogus, galutinis Dievo apreiškimas žmonijai. Jis buvo pradėtas Šventąja Dvasia ir gimė iš mergelės Marijos, mirė ant kryžiaus už mūsų nuodėmes pagal Šventojo Rašto pranašystes, prisikėlė kūne, pakilo į dangų, Dievo didybės dešinėje yra visos kūrinijos Viešpats ir tikinčiųjų vyriausiasis kunigas bei užtarėjas (Jono 1, 1.14; Mato 1, 18–25; Romiečiams 1, 4; Mato 28, 18; Romiečiams 8, 34; 1 Korintiečiams 15, 3–4; Hebrajams 4, 14–16; Hebrajams 7, 25; 1 Petro 2, 24).

Žmogus (vyras ir moteris) buvo sukurtas pagal Dievo atvaizdą, tačiau puolė į nuodėmę ir dėl to pasmerktas amžinai pražūčiai, iš kurios gali būti išgelbėtas tik atgimdančiu Šventosios Dvasios veikimu; Ji apkaltina nusidėjėlį, apšviečia jį ir skatina tikėti Jėzumi Kristumi bei Jo atliktu atpirkimu (Pradžios 1, 27; Pradžios 3, 1–19; Jono 3, 3-8; Romiečiams 3, 9–26; Romiečiams 8, 9–16; Titui 3, 5–7). 

Visi žmonės yra nusidėję ir negali savęs išgelbėti ar savo darbais pelnyti išgelbėjimo, o nusidėjėlis yra išteisinamas per tikėjimą iš Dievo malonės dėl Jėzaus Kristaus pralieto kraujo, kaip mokoma Šventajame Rašte (Romiečiams 3, 22–28; Galatams 2, 16; Efeziečiams 2, 8–9). 

Šventasis Raštas – tiek Senasis, tiek Naujasis Testamentas – yra įkvėptas Dievo žodis be klaidų originaliuose tekstuose ir turintis užbaigtą Dievo valios apreiškimą žmonių išgelbėjimo ir tikėjimo klausimais (2 Timotiejui 3, 15–17; 2 Petro 1, 21; Jono 10, 35; Mato 5, 17–18; Izaijo 55, 11).

Vandens krikštas ir Viešpaties vakarienė, kaip Jėzaus Kristaus paliepimai (sakramentai), turi būti vykdomi bažnyčioje iki antrojo Jo sugrįžimo (Mato 26, 26–29; Mato 28, 19-20; Apaštalų darbų  2, 41–42; 1 Korintiečiams 11, 23–26).

Šventoji Dvasia stiprina krikščionis ir suteikia išminties gyventi pagal Dievo valią bei augti Jo malone. Ji įkvepia tikinčiuosius siekti šventumo ir suteikia malonės dovanų (charizmų) tinkamai tarnauti Dievui ir žmonėms (Jono 14, 16–17; Jono 15, 26; Jono 16, 7–15; Romiečiams 12, 6–8; 1 Korintiečiams 12, 4–11. 28–31; Efeziečiams 5, 15–21; Galatams 5, 22–23).

Visuotinė Bažnyčia yra Dievo išrinkta, tikėjimo suvienyta ir amžinajam gyvenimui saugoma bendruomenė, kurią sudaro tikintieji Jėzumi Kristumi, patyrę atgimdantį Šventosios Dvasios veikimą; jie myli Kristų, Juo seka, garbina Dievą ir vykdo Jo valią (2 Tesalonikiečiams 2, 13; 1 Korintiečiams 12, 12–13; Efeziečiams 1, 22–23).

Jėzus Kristus grįš į žemę kūne išgelbėti tikinčiųjų ir teisti žmoniją (Jono 14, 2–3; 1 Korintiečiams 15, 22–28; 1 Tesalonikiečiams 4, 13–18; Titui 2, 13; Hebrajams 9, 28; Apreiškimo 1, 4; Apreiškimo 22, 20).

Mirusieji prisikels kūne: tikintieji – amžinajam gyvenimui su Viešpačiu Jėzumi Kristumi, o netikintieji – amžinajam teismui ir pražūčiai, atskirti nuo Viešpaties (Mato 25, 31–46; Jono 5, 24–30; Jono 14, 1-3; 1 Korintiečiams 15, 12–58; 2 Tesalonikiečiams 1, 6–10; Apreiškimo 20, 11–15).

 

Bendrinti: