Apie seminarą straipsnių autoriams ir vertėjams, arba kaip mes mokėmės tobulinti savo „nosį“

Birželio 8 dienos rytą Vilniaus bažnyčioje „Tikėjimo žodis“ vyko tobulinimosi seminaras straipsnių autoriams ir vertėjams. Į šį renginį susirinko per trisdešimt žmonių, norinčių sužinoti daugiau rašymo bei vertimo paslapčių.Seminarą vedė leidyklos „Tikėjimo žodis“ vadovas ir laikraščio „Ganytojas“ redaktorius Valdas Bačkulis, knygos „Motinystės paslaptys“ sudarytoja ir redaktorė Sonata Aleksandravičienė ir nemažą vertėjos patirtį turinti anglų filologijos magistrė Elena Kaminskienė.

Seminarą pradėjome malda, po kurios Valdas Bačkulis skaitė pranešimą, kurį sudarė dvi dalys: „Tekstas - kaip iššūkis autoriui“ bei „Autorius ir jo stilius“. Pirmoje dalyje Valdas apibūdino funkcinius kalbos stilius, pastebėdamas, jog dauguma straipsnių, publikuojamų mūsų bendrijos svetainėje ir laikraštyje „Ganytojas“, reikalauja publicistinio stiliaus bruožų: logiškumo, nuoseklumo, aiškumo, suprantamumo, dalykinio tikslumo, įspūdingumo, emocionalumo, vaizdingumo. Autoriui pasiekti, kad jo straipsnis pasižymėtų šiomis savybėmis, - nemenkas iššūkis. Antroje savo pranešimo dalyje Valdas kalbėjo apie autorių ir jo rašymo stilių, pasiremdamas šiais aforizmais: „Kiekvienas turi savo stilių, kaip savo nosį“ (G. Lesingas); „Stilius - tai žmogus“ (Ž. Biufonas). Anot „Ganytojo“ redaktoriaus, nė vienas negali pagražinti ir patobulinti savo nosies, bet kiekvienas gali tobulinti savo stilių. Autoriaus stilių lemia ir jo charakteris, pasaulėžiūra, vertybių sistema, išprusimas, savo dalyko išmanymas. Rašančiajam daro poveikį ir „tekstinė aplinka“ (klasikinė literatūra, šiuolaikiniai kultūriniai leidiniai, interneto portalai, asmeniniai tinklaraščiai ir t. t.), kuri pateikia tiek sektinų, tiek nesektinų pavyzdžių.

Sonata Aleksandravičienė savo pranešime pabrėžė rašyto žodžio svarbą ir iškėlė klausimą, kodėl turėtume rašyti. Diskusijoje buvo išgvildenti atsakymai: kad galėtume padrąsinti, paguosti ar paraginti kitą, o rašytas žodis gali pasiekti daugiau žmonių. Kalbėtoja seminaro dalyvius skatino kurti, rašyti apie kiekvienam iš mūsų svarbius dalykus. Ji patarė nesitapatinti su kitais, o dalintis savo gyvenimo ir tikėjimo patirtimi, nes ji yra unikali ir gali praturtinti daugelį. Šias mintis iliustravo nuoširdūs Sonatos papasakoti asmeniniai išgyvenimai apie motinystę.

Trečioje seminaro dalyje Elena Kaminskienė kalbėjo apie vertimo ypatybes ir vertėjo kalbos žodyno plėtimo galimybes. Remdamasi prancūzų filosofo Paulo Ricoeur‘o knyga „Apie vertimą“, Elena iš pradžių aptarė kai kuriuos teorinius vertimo aspektus. Pagrindinė vertėjo užduotis, kaip yra pastebėjęs Friedrichas Schleirmacheris, - „atvesti skaitytoją pas autorių ir atvesti autorių pas skaitytoją.“ Seminaro dalyviams itin naudingi buvo praktiniai patarimai, kaip keisti įsigalėjusius vertimo štampus bei klišes. Norint, kad vertimo kalba būtų sklandi, aiški, taisyklinga stlilistiškai ir sintaksiškai, tenka ieškoti sinonimų, įvairių sąvokų ir frazeologizmų atitikmenų, nes skirtingose kalbose jų reikšmė dažną kartą skiriasi.

Išties norėtųsi pasidžiaugti surengtu seminaru ir padėkoti organizatoriams. Dalyvaujant prisiminiau eilutes iš pirmo laiško korintiečiams:
Yra skirtingų dovanų, tačiau ta pati Dvasia. Yra skirtingų tarnavimų, tačiau tas pats Viešpats. Ir yra skirtingi veiksmai, tačiau tas pats Dievas, kuris visa veikia visame kame. Bet kiekvienam suteikiamas Dvasios pasireiškimas bendram labui (1Kor 12, 4-7).

Taigi rašykime, dalinkimės savo išgyvenimais ir stiprinkime vieni kitus!

Seminaro garso įrašą galite paklausyti čia: http://btz.lt/lt/seminarai.html