Kauno krašto konferencija „Šeima Evangelijos šviesoje“ (galerija)

Š. m. balandžio 5–7 dienomis Kauno krašto evangelinių bažnyčių tikintieji suvažiavo į Kauną, kur vyko konferencija „Šeima Evangelijos šviesoje“. Šįkart patarnauti konferencijoje buvo pakviestas Džonas Kirkpatrikas su žmona Džoana (John ir Joan Kirkpatrick) iš Airijos. Džonas Kirkpatrikas tarnauja ir Europos lyderių forume, į kurio konferencijas Lenkijoje jau kelintus metus vyksta ir mūsų bažnyčių vyresnieji, tad ten ir užsimezgė ryšiai su šiuo Dievo tarnu.

Vos užlipęs ant scenos svečias iš Airijos prisistatė, sakydamas, kad į šią konferenciją atvyko ne todėl, kad jie su žmona būtų tobula šeima, nėra jie ir knygų apie šeimą parašę, todėl nėra šios srities ekspertai. Bet jie tiki, kad tai, kas parašyta Dievo žodyje, yra tikra ir veikia kiekvienam žmogui.

Pastorius pastebėjo, kad bendraujant su žmonėmis kylančias problemas galima spręsti dviem būdais: ieškoti esminės priežasties arba mėginti keisti išorinius dalykus. Dažnai mes pradedame ieškoti būdų, kaip tapti kantresniems, kaip suvaldyti pyktį, ir kultūra pasiūlo tam tikrus sprendimus, bet dažniausiai už visų bėdų slepiasi vidinė, gili problema – viskas kyla iš mūsų širdies. Evangelija keičia širdį, o tie pokyčiai pasiekia ir visas mūsų gyvenimo sferas. Mums svarbu prisiminti, kad buvome sukurti pagal Dievo atvaizdą, bet dėl nuodėmės buvome atskirti nuo Dievo, iki tol vyravusi harmonija buvo sugriauta, todėl mums reikalingas Gelbėtojas. Bet Dievas atsiuntė savo Sūnų, kuris sutiko prisiimti mūsų kaltes ir mirti už mus, tad kaina už mūsų nuodėmes jau sumokėta. Kai priimame Jėzaus auką ir pakviečiame Jėzų į savo širdį, Dievas duoda mums naują širdį, bet ji dar nėra tobula – mes vis dar patiriame sunkumų, tad kasdien turime gręžtis į Dievą, tikėdamiesi Jo malonės. Jėzus sutiko būti atskirtas nuo Dievo, kad mes turėtume pažadą būti priimti. Jis sutiko būti sužalotas, kad mes turėtume pažadą būti atstatyti. Svarbu kasdien prisiminti Evangeliją ir tai, ką ji daro mūsų širdyje ir gyvenime.

Šeštadienio pamokslą pastorius Džonas Kirkpatrikas pradėjo pasakodamas dramatišką vienos šeimos istoriją. Vėliau jis prisipažino, kad pasakojo... apie savo šeimą. Pastorius kvietė atidžiau pažvelgti į Pradžios knygos 2 skyrių ir išskyrė kelis svarbius dalykus: kažkas sode buvo negerai (žr. Pr 2, 18), bet Dievui tai nebuvo problema (Pr 2, 22). Čia pastorius įterpė pastabą: jei nori rasti tinkamą gyvenimo partnerį, Dievas turi būti įtrauktas ne tik į pačią pradžią, bet ir į visą jūsų istoriją. Vėl grįžęs prie Sukūrimo istorijos, jis atkreipė dėmesį, kad Adomas pirmą kartą pamatęs Ievą džiaugėsi. Dievas nori, kad vyras, žiūrėdamas į savo žmoną, džiaugtųsi. Mes esame sukurti vienas kitam ir vienas kitą papildome. Šeima Dievo buvo sukurta, kad atspindėtų Kristaus ir Bažnyčios santykius. Laiško efeziečiams 5 skyriuje apaštalas Paulius taip pat pateikia šią paralelę ir duoda nurodymus vyrams ir žmonoms: vyrai raginami mylėti žmonas ir guldyti už jas savo gyvybę, o žmonos raginamos paklusti savo vyrams kaip Viešpačiui, tai yra sąmoningai, noriai ir su džiaugsmu. Santuokos tikslas – kad Evangelija taptų žinoma visame pasaulyje. Pastorius paminėjo, kad eilutė – vyras paliks savo tėvą bei motiną ir susijungs su savo žmona; ir juodu taps vienu kūnu (Pr 2, 24) – Biblijoje pakartojama tris kartus, tad tai svarbus patarimas. Ir iš tiesų, jei kuris nors vienas iš sutuoktinių neatsiskiria, nepalieka savo tėvų, dažnai santuokoje kyla sunkumų. Tad tėvai, užauginę vaikus, taip pat turi juos paleisti, skatinti kurti naujus santykius ir gyventi savo gyvenimą. Tačiau svarbu yra ne tik atsiskirti nuo tėvų, bet ir susijungti su sutuoktiniu, ir ši jungtis apima visas gyvenimo sritis. Tad jei draugas ar sutuoktinis – ne krikščionis, giluminiu lygmeniu nebūsite viena.

Dievo sukurto šeimos paveikslo nereikia tobulinti: du vyrai, dvi moterys ar daugpatystė nebus geriau, nei buvo Dievo sukurta. Santuoka turi būti gerbiama. Gaila, kad 50 proc. santuokų Lietuvoje baigiasi skyrybomis (palyginimui, Jungtinėje Karalystėje skiriasi 45 proc. šeimų, o Belgijoje net 70 proc.), 1 iš 3 vaikų Lietuvoje gimsta ne santuokoje (Jungtinėje Karalystėje – 1 iš 2). Jei vaikas auga tik su vienu iš tėvų, kyla daugybė problemų, kurių pasekmės gali būti juntamos dešimtmečius, bet Dievas ir čia turi sprendimą ir viltį. Evangelija – vienintelis pagrindas, ant kurio stovėdami galime pripažinti savo silpnybes, klaidas, blogybes, nes mes būsime Dieo priimti. Pas Kristų mes ateiname tokie, kokie esame – nuodėmės sužaloti, blogio paveikti, bet Kristuje mums buvo atleista, todėl mes galime būti nuoširdūs ir atviri, galime priimti ir kitą, kuris taip pat buvo nuodėmės sužalotas. Tai vienintelė viltis mūsų visuomenei – patyrę Jo meilę ir atleidimą, tą patį santykį mes galime perduoti kitiems.

Svečias palietė dar vieną labai svarbią mūsų gyvenimo sritį – kaip Evangelija keičia mūsų žodžius. Visi žinome, kad žodžiai gali nužudyti arba įkvėpti gyventi. Dažnai ieškodami patarimų, kaip tapti geresniu klausytoju, kaip suvaldyti pyktį ar pan., mes išmokstame gudrauti – „įvyniojame savo žodžius į blizgesnį popierėlį“, bet esmė – išdidumas, savanaudiškumas – išlieka nepakitusi. Tik Evangelija gali pakeisti mūsų širdį, tada natūraliai kinta ir mūsų žodžiai – tai, kas plūsta iš širdies.

Pradžios knygos 3 skyriuje skaitome, kaip velnias gundo pirmuosius žmones – žada, kad tapsite tokie kaip Dievas, būsite nepriklausomi, turėsite valdžią... Evangelija gi ragina mus suvokti, kad valdžia ir autoritetas yra Jis – Tėvas, Sūnus ir Šventoji Dvasia. Dievas žiūri į tave per Kristų – Kristus jau iškovojo tau pergalę, todėl net ir pačią blogiausią tau dieną Dievas žiūri į tave su meile. Kai pradedame tuo tikėti, keičiasi tai, kaip mes matome ir vertiname save: mums jau nebereikia savęs ginti, pasirodyti geresniems, nes suvokiame, kad jame mes turime viską, todėl galime duoti ir kitiems. Jėzaus žodžiai turi jėgą – jie keičia ir formuoja mūsų širdis. Jo žodis atneša viltį ir gyvenimą, keičia mūsų širdis, keičia mūsų santykius.

Po rytinio susirinkimo visi drauge pietavome, o po to vyrai išvažiavo į bažnyčios raštinę, kur Džonas tarnavo jiems kalbėdamas apie konfliktus šeimoje, o jo žmona Džoana liko su moterimis toje pačioje salėje. Ji papasakojo, kaip Dievas gali panaudoti vyresnes moteris, kad padėtų jaunesnėms: viena vyresnė moteris, nors pati niekada nebuvo mama, labai padėjo jų šeimai, kai jiems gimė dvynukai, kita moteris nuolat tarnavo jų šeimai maldomis. „Mes esam reikalingos vienos kitoms, – sakė Džoana: vyresnės moterys gali pamokyti tiek apie santykius su Dievu, tiek apie gyvenimą, o jaunesnės gali atsakyti į vyresniųjų bendravimo poreikį.“ Viešnia papasakojo apie tarnavimus jų bažnyčioje, apie savo mėgstamas veiklas ir užsiėmimus, taip pat paragino pasidomėti amerikiečių programa moterims „Revive our hearts“ ir  kvietė priimti iššūkį – 30 dienų melstis už savo vyrus, pasiremiant būtent šio tarnavimo paruoštomis maldomis.

Apie 18 val. į pagrindinę konferencijos salę grįžo vyrai, tad vakarą dar skyrėme asmeninėms maldoms.

Sekmadienį į konferenciją susirinko daugiausiai žmonių. Pastorius iš Airijos, remdamasis Mt 18, 21–35, kalbėjo apie atleidimą. „Kai ateiname pas Kristų, Dievas grąžina mus ne tik į pirminį tašką, Jis grąžina mus į santykį, kuris prilyginamas vyro ir žmonos santykiui, – sakė pastorius. – Žydų kultūroje vesdamas žmoną vyras prisiima visas jos skolas ir perduoda jai visus savo turtus.“ Ir Biblijoje mūsų santykiai su Jėzumi lyginami su santuoka, vynmedžiu, kūnu arba su pastatu, šventykla. Kalbėdami apie atleidimą, mes kalbame ne apie atleidimą savo valios jėga, bet apie atleidimą Jo malonės galia. Atleisti iš širdies reiškia susigrąžinti artimus santykius. Tikras prabudimas visuomet apima ne tik atgailą prieš Dievą, bet ir atleidimą vienas kitam, atleidimą šalia esančiam... Evangelija perrašo istorijas, perrašo šeimų istorijas. Ir šį pamokslą svečias iliustravo dramatišku pasakojimu iš savo gyvenimo.

Džiaugiamės ir dėkojame Dievui už šiuos puikius tarnus Džoną ir Džoaną Kirkpatrikus, kurie kreipė mūsų žvilgsnius į Evangeliją, už skambėjusį Dievo žodį, kuris, tikime, keičia mūsų širdis ir santykius, dėkojame Alytaus, Kėdainių ir Kauno bažnyčių šlovintojams, kurie tris dienas padėjo mums kelti savo balsus į Dievą ir garbinti mūsų Viešpatį. Gera susiburti visiems drauge, bendrauti ir leisti Dievo Dvasiai apvalyti, tyrinti mūsų širdis, kurti artimus santykius…

Konferencijos įrašus galite rasti mūsų svetainėje.

 

Nuotraukos Viktorijos Navikaitės

Bendrinti: