Krikščionių vienybės atspindžiai Kaune

Sausio antroje pusėje krikščioniškasis pasaulis mini Krikščionių vienybės savaitę. Šia proga sausio 23 d. vakarą Kauno evangelinė bažnyčia surengė ekumenines pamaldas, į kurias pakvietė ir kitų Kaune bei Kauno apskrityje įsikūrusių bažnyčių pastorius ir tikinčiuosius.

Pradėdamas susirinkimą Kauno evangelinės bažnyčios pastorius Gabrielius Lukošius pasveikino visus susirinkusius ir pakvietė atverti širdis Viešpačiui: „Susirinkę į bažnyčią mes pažįstame Dievą kitaip, nei pažįstame Jį kiekvienas atskirai savo namuose. Tad ir šį vakarą, kai draugėn susirinkome skirtingų bendruomenių tikintieji, turime galimybę patirti ir pažinti Viešpatį kitaip, nei pažinome Jį savo bendruomenėje. Todėl tai yra brangus vakaras. Susirinkę visi kartu mes atsiliepiame į Viešpaties norą, kurį Jis išreiškė melsdamas: Šventasis Tėve, išlaikyk juos savo vardu – tuos, kuriuos man davei, kad jie būtų viena kaip ir mes (Jn 17, 11). Mes renkamės draugėn, vildamiesi, kad vieną dieną mūsų nebeskirs jokios sienos.“

Po įžanginės pastoriaus kalbos, visus pakilti ir šlovinti Viešpatį pakvietė šiam vakarui į šlovinimo grupę susibūrę net trijų bažnyčių – Kauno krikščionių bažnyčios, Kauno evangelinės bažnyčios ir Kauno baptistų bažnyčios – šlovintojai. Visi kartu kėlėme balsus į Viešpatį ir giesmėmis garbinome Jį.

Kauno krikščionių bažnyčios (sekmininkų) pastorius Rytis Berūkštis priminė apaštalo Pauliaus žodžius iš Laiško efeziečiams: Taigi aš, kalinys Viešpatyje, raginu jus elgtis, kaip dera jūsų pašaukimui, į kurį esate pašaukti. Su visu nuolankumu bei romumu, su ištverme pakęsdami vienas kitą meilėje, siekite išsaugoti Dvasios vienybę taikos ryšiais. Vienas kūnas ir viena Dvasia, kaip ir esate pašaukti vienai pašaukimo vilčiai. Vienas Viešpats, vienas tikėjimas, vienas krikštas. Vienas Dievas ir visų Tėvas, kuris virš visų, per visus ir visuose (Ef 4, 1–6). Pastorius Rytis kvietė nukreipti akis nuo savęs ir pamatyti, ką Viešpats daro tarp mūsų, prisiminti mūsų pašaukimą – pažinti Viešpatį ir mylėti vienas kitą, pakęsti vienas kitą meilėje ir saugoti, puoselėti taikos ryšius, Dievo dovanotą vienybę, nes juk mes esame vienas kūnas, mus jungia viena Dvasia. Pastorius prašė Dievo pagalbos mums būti atviriems Jam, kad Jis galėtų keisti mus ir padėtų ištverti sunkumus, su kuriais susiduriame, padėtų puoselėti meilės ryšius ir elgtis, kaip dera mūsų pašaukimui, saugant Dvasios vienybę taikos ryšiais.

 

Kelias giesmes sugiedojus Kauno evangelikų krikščionių baptistų bažnyčios šlovintojams, šios bažnyčios vyresnysis Gediminas Neimantas, perskaitęs eilutę iš 1 Kronikų knygos (1 Krn 12, 32), linkėjo visiems būti išmintingiems, suprasti laikus ir žinoti, ką kada reikia daryti. Svarbu ne tik išmintingai naudoti laiką, bet ir suprasti, ką Viešpats kalba tau dabar, šią akimirką. 

 

 Ir vėl kilome šlovinti Viešpatį. Šįkart giesmes giedojo Prienų rajone, Ašmintos kaime, įsikūrusios krikščionių bendruomenės šlovintojos. Šios bendruomenės pastorius Radiantas Didla yra kilęs iš Indijos, vedęs lietuvaitę, buvusią mūsų bažnyčios narę, ir jau daug metų gyvena bei tarnauja Lietuvoje. Pasidžiaugęs šiuo susirinkimu, kaip atsakymu į kasdienes maldas už Lietuvos bažnyčias, kalbėdamas apie vienybę, jis davė mums, lietuvaičiams, kiek neįprastą, bet Indijos gyventojams puikiai pažįstamą pavyzdį: vienos kobros nuodų gali užtekti 100 žmonių nužudyti, bet paprastos skruzdėlės gali nužudyti pavojingiausią ir nuodingiausią gyvatę. Kai skruzdėlės vieningai užpuola kobrą, po kelių valandų iš jos lieka tik išnara. „Štai ką gali vienybės jėga, – kalbėjo pastorius Radiantas, – tad kai susivienija krikščionys, bažnyčia bus labai stipri. Velnias tai žino, jis bijo vieningos bažnyčios, todėl siekia bažnyčią suskaldyti...“ Maldoje jis dėkojo Viešpačiui, kad Jis surenka, savo Dvasia jungia ir vienija krikščionis, kad  visi drauge melstumės už mūsų tautą ir bažnyčią Lietuvoje.

 

Vakarą vedęs pastorius Gabrielius pakvietė dar vienos jaunos bažnyčios Kaune – Tarptautinės Dievo atpirktųjų krikščionių bažnyčios pastorių Favour Ojiemudia. Prieš penkerius metus jis atvyko, kaip pats sako į šitą sniego šalį, į Kauną, mokytis ir išgirdo Viešpaties paraginimą kurti bažnyčią, kurioje galėtų burtis mokytis atvykę užsieniečiai. Jis taip pat vedė lietuvaitę, mūsų bažnyčios narę, jaunimui tarnavusią Justiną, su kuria augina 8 mėnesių dukrytę. Pastorius Favour, perskaitęs Ezdros knygos 1 skyriaus 1–7 eil., ragino visus pasilikti tikrajame Vynmedyje, nes tik Vynmedyje galime atrasti vienybę ir nešti daugiau vaisių. Jis meldė, kad Dievas įkvėptų ir sustiprintų kiekvieną iš mūsų pasilikti Vynmedyje, pašalintų kliūtis, trukdančias Jame pasilikti.

Pabaigoje į sceną lipo vakaro šeimininkai – Kauno evangelinės bažnyčios šlovintojai, o po kelių kartu sugiedotų giesmių pastorius Gabrielius Lukošius atkreipė dėmesį, kad tikra vienybė ateina iš Dievo, tad raginimas pasilikti Vynmedyje iš tiesų yra labai svarbus: „Toks raginimas neiškelia nė vienos bažnyčios, nė vienos konfesijos – mes visi esame kviečiami pasilikti Vynmedyje.“ Pastorius perskaitė ištrauką iš Laiško filipiečiams 2 skyriaus: Taigi, jeigu esama Kristuje kokio padrąsinimo, meilės paguodos, jei esama kokio Dvasios bendravimo, nuoširdumo ir gailestingumo, tai padarykite mano džiaugsmą tobulą, laikydamiesi vienos minties, turėdami vienokią meilę, būdami vieningi ir to paties nusistatymo. Nedarykite nieko varžydamiesi ar iš tuščios puikybės, bet nuolankiai vienas kitą laikykite aukštesniu už save ir žiūrėkite kiekvienas ne savo naudos, bet kitų. Būkite tokio nusistatymo kaip Kristus Jėzus, kuris, esybe būdamas Dievas, nesilaikė pasiglemžęs savo lygybės su Dievu, bet apiplėšė save ir esybe tapo tarnu ir panašus į žmones. Ir išore tapęs kaip žmogus, Jis nusižemino, tapdamas paklusnus iki mirties, iki kryžiaus mirties.
Todėl Dievas Jį labai išaukštino ir suteikė Jam vardą aukščiau visų kitų vardų, kad Jėzaus vardui priklauptų kiekvienas kelis danguje, žemėje ir po žeme ir kiekvienos lūpos Dievo Tėvo šlovei išpažintų, kad Jėzus Kristus yra Viešpats
(Fil 2, 1–11). Pastorius, priminęs dar vasarą mūsų bendrijos šventėje pastoriaus Davido Browno išsakytą mintį, kad šiose Laiško filipiečiams eilutėse kalbama apie tikslą, kad galiausiai viskas žmonijos istorijoje baigsis tuo, jog kiekvienas kelis priklaups prieš Jėzaus vardą, atkreipė dėmesį į apaštalo Pauliaus raginimą mums būti vienos minties. „Žmogiškomis pastangomis to pasiekti neįmanoma, – sakė pastorius, – mes susibarsime, aiškindamiesi, ką reiškia būti vienos minties. Mums reikalinga malonė, Viešpaties pagalba. Apaštalas ragina laikyti kitus aukštesnius už save. Kai mes matome, jog Kristus paaukojo savo gyvybę už mus, kai suprantame, kad mums nereikia nieko pridėti, nereikia įtvirtinti savo vardo, nereikia įrodinėti, kad esame kažkuo geresni už kitus, mes galime laikyti kitus aukštesniais už save. Tad melskime ir prašykime Dievo, kad šis žodis persmelktų mūsų širdis, išsiskleistų mumyse ir neštų vaisių.“

Drauge su pastoriumi Gabrieliumi meldėmės ir dėkojome Dievui už Jo kuriamą įvairovę, už kiekvieną bažnyčią mūsų mieste ir kiekvieną Jo vaiką. Tik Viešpats žino, kaip atvesti mus į vienybę, kad tas grožis, kuris yra Jame, išsiskleistų Bažnyčioje. Meldėme krikščionių vienybės ne tik mūsų mieste, bet ir mūsų šaly, visame Kristaus Kūne. Kaip Jėzus meldė, kad visi būtų viena, kaip viena yra Jėzus, Tėvas ir Šventoji Dvasia, taip ir mes meldėme, kad būtume viena Jame ir suvoktume, kad Viešpaties atėjimas artėja...

Nors susirinkimas kiek užsitęsė, bet ne visi skubėjo skirstytis: dar kurį laiką gėrėme arbatą, vaišinomės ir draugiškai bendravome. O ketvirtadienio, sausio 24 d., vakarą pastorius Gabrielius Lukošius dalyvavo ir Kauno evangelikų liuteronų bažnyčioje rengiamose ekumeninėse pamaldose.

 

Nuotraukos Viktorijos Navikaitės

Bendrinti: