477 | 2014 05 13 | Mes, artimieji, dangus ir pragaras

Vieni žmonės gali po mirties nueiti į pragarą, kiti į rojų. Kaip žmogus, patekęs į rojų amžiams, gali susitikti kitą mylimą žmogų, jei šis nukeliaus amžiams į  pragarą? Rojus jam nebus rojus be jo, nes jis jį myli ir be jo nebus 100 procentų laimingas, o toks juk jis turi būti, nes yra rojuje.


Rolandas, 28 m., Kaunas

Mylimieji išskirti negailestingos mirties - šis klausimas visada jaudino žmonių širdis. Graikų mitologijoje Orfėjas leidžiasi į požeminę Hado mirties karalystę išlaisvinti savo mirusios mylimosios Euridikės, Dantė (1265-1321m.) garsiajame kūrinyje „Dieviškoji komedija“ po anapusinį pasaulį keliauja su anksti mirusia mylimąja Beatriče. Šią problemą nagrinėja ir šiuolaikiniai filmai „Kur nuneša sapnai“ (1998 m.), „Versmė“ (The Fountain, 2006 m.) ir tikriausiai daugelis kitų. Apaštalas Paulius mirtį įvardija kaip paskutinį priešą, kuris atėjus laikui bus sunaikintas (1 Kor 15, 26. 54-55). Šiuo metu tikintys krikščionys tegali guostis tikėjimu ir prisikėlimo viltimi. Tas pats Paulius kitame laiške rašo: Man gyvenimas - tai Kristus, o mirtis - tai laimėjimas <...> verčiau man iškeliauti ir būti su Kristumi, nes tai visų geriausia (Fil 1, 21-24). Tačiau netgi tikinčių žmonių mirtis atneša neišvengiamą išsiskyrimo skausmą ir liūdesį.

Biblijoje apie sielos pomirtinį gyvenimą rašoma nedaug. Kalbėti apie dangiškus dalykus žemiškomis kategorijomis nėra lengva. Jėzus klausė: Jei netikite man kalbant apie žemiškuosius dalykus, tai kaipgi tikėsite, jei kalbėsiu jums apie dangiškuosius? (Jn 3, 12). Mums esantiems čia, žemiškoje būtyje, laike, sunku suvokti amžinybės kategorijas. Prisiminkime dar vieną Evangelijos istoriją apie septynis brolius ir vieną žmoną. Sadukiejai, neigiantys mirusiųjų prisikėlimą, klausia, kurio iš brolių ta moteris bus žmona prisikėlime, o Jėzus atsako, kad aname pasaulyje bus kitaip: Šio pasaulio vaikai veda ir teka, o kurie pasirodys verti pasiekti aną pasaulį ir mirusiųjų prisikėlimą, tie neves ir netekės. Jie taip pat nebegalės ir mirti, nes, būdami prisikėlimo vaikai, bus lygūs angelams ir bus Dievo vaikai (Lk 20, 27-36). Istorijoje apie Lozorių ir turtuolį (Lk 16, 19-31) Jėzus moko, kad yra skirtingos pomirtinės egzistencijos, tačiau jas skiria milžiniška praraja, ir niekas iš čia panorėjęs negali nueiti pas jus, nei iš ten persikelti pas mus (Lk 16, 26). 

Jūs, užduodamas klausimą, irgi mąstote mūsų egzistavimo, žemiškų emocijų kategorijomis. Manau, kad anapusybėje mes turėsime kitokį matymą ir suvokimą: Dabar mes matome kaip per stiklą, miglotai, bet tada - veidas į veidą. Dabar žinau iš dalies, bet tada pažinsiu (1 Kor 13, 12).

Tad  ir mūsų vertinimai tikriausiai bus kitokie. Žiūrėkite, koks kontroversiškas (ginčytinas) atrodo Jėzaus mokymas net apie mūsų žemiškąjį gyvenimą: Nemanykite, jog Aš atėjau atnešti žemėn ramybės. Atėjau atnešti ne ramybės, o kalavijo. Atėjau sukiršinti sūnaus prieš tėvą, dukters prieš motiną ir marčios prieš anytą. Žmogaus namiškiai taps jam priešais. Kas myli tėvą ar motiną labiau negu mane - nevertas manęs. Kas myli sūnų ar dukterį labiau negu mane - nevertas manęs. Kas neima savo kryžiaus ir neseka paskui mane, tas nevertas manęs (Mt 10, 34-38). Jėzus nemoko nemylėti savo artimųjų, bet tuo pačiu teigia, kad tikra meilė niekada neprasilenkia su tikra Tiesa, kuria Jis pats ir yra. Na, o rojuje, Viešpaties meilės ir apreiškimo šviesoje, manau, bus viskas dar aiškiau. Klausimai, į kuriuos mes negalime gauti atsakymų šiame, laikiname gyvenime, ten bus atsakyti. Viešpats žada asmeniškai guosti kiekvieną pas Jį patekusį: Jis nušluostys kiekvieną ašarą nuo jų akių; nebebus daugiau mirties, nei liūdesio, nei dejonės, nei skausmo daugiau nebebus, nes kas buvo pirmiau - praėjo (Apr 21, 4). Manau, čia kalbama ir apie mūsų ašaras, išlietas dėl artimųjų likimo...


Su pagarba,
pastorius Gintautas Gruzdys


Žiūrėti visas klausimų - atsakymų temas

Bendrinti: