Pasitikėti Dievu, kai tenka kovoti su vienišumu
Neseniai, skaitydama savo kasdienių skaitinių knygą „Plačiai išskėstos rankos“ (autorė Sherri Gragg), aptikau tokią maldą: „O kaip dažnai aš su baime kreipdavausi į Tave ir sakydavau: „Viešpatie, negi Tau nerūpi?“
Kai garsiai perskaičiau šią maldą, manyje kažkas pratrūko – aš pradėjau verkti, be galo ryškiai prisimindama visus tuos kartus, kai raudodavau Dievo akivaizdoje dėl savo troškimo turėti šeimą, vaikų... Norėjau turėti vyrą, kuris mane apkabintų ir sakytų, kad viskas bus gerai, vaikų, tarp kurių pasensiu, kurti šeimos tradicijas. Verkiau, prisimindama visus tuos laukimo metus, jausdama tą įtampą tarp „to niekada nebus“ ir „dar ne dabar“, ir iš naujo išgyvendama visas akimirkas, kai jausdavausi Dievo pamiršta (nors Jis ir sakė, kad mane myli). Man prieš akis iškilo gimtadieniai – man sueidavo dar vieni metai, o aš tebebuvau tokia pat nekantri, nusiminusi ir nusivylusi, o padėtis, atrodo, darėsi vis beviltiškesnė. Aš turbūt niekada nepatirsiu pačio paprasčiausio, bet kartu ir sudėtingiausio palaiminimo gyvenime – mylėti ir būti mylimai.
Viešpatie, negi Tau nerūpi?
Staiga savo paprasto būsto tyloje be galo aiškiai išgirdau į mano sielą prabylantį tylų ir ramų balsą – jis man kalbėjo paguodos žodžius. Jaučiau Viešpaties meilę ir gerumą, Jo globą ir rūpestį, ir tai nuostabiai mane guodė.
Tai buvo viena iš tų retų, labai retai patiriamų akimirkų, kai jaučiausi lyg Jėzus, glausdamas prie savęs, neštų mane ant rankų... Tai buvo akimirksnis, kai galėjau pažvelgti į Jo meilės man gelmę – viskas buvo taip ryšku, ir tai atnešė ramybę.
Tada balsas manęs paklausė: „Jei niekada neištekėtum, jei visada liktume tik tu ir Aš, ar tebesektum manimi?“
Mano dvasia atsakė iš karto, nedvejodama. Nebuvo jokios kitos minties. Mano širdyje nuskambėjo vienintelis garsus ir aiškus atsakymas: „Taip, Jėzau. Aš seksiu Tavimi. Aš pasitikėsiu Tavimi ir laukdama seksiu paskui Tave.“
Laukti ir pasiduoti
Laukimas. Tas begalinis, beprasmis ir kartais absoliučiai beviltiškas laukimo laikas. Aš savo dvasioje vis tyliai girdžiu žodį „palauk“, ir kiekvieną kartą mokausi jį suprasti, vertinti, nes žinau, kad visų nuostabių Dievo palaiminimų išsipildymui reikia laiko. Abraomas 25 metus laukė pažadėto vaiko. Juozapas 13 metų buvo vergijoje, kol išsipildė jam pažadėtas likimas. Mozė 40 metų laukė pažadėtosios žemės. Laukė netgi Jėzus! Jis tyliai, ramiai ir kukliai laukė 30-ies metų, kad galėtų pradėti savo žemišką tarnavimą, kuris pakeis pasaulį.
Sunkiu laukimo metu galime daug ko išmokti. Nelengvu laukimo metu Dievas man vis primena, kad esu visiškai nuo Jo priklausoma. Jis paakina mane atsisakyti savo svajonių, tikslų, planų ir visiškai pasiduoti Jam. Tik tada, kai nustosiu vaikytis sėkmės ir pradėsiu ieškoti Jo, – sulauksiu tikrosios sėkmės, sėkmės pagal Dievo supratimą.
Manau, kad Dievas trokšta, jog mes, vienišos moterys, pamatytume platesnį „meilės laukimo“ paveikslą. Jei laukiame, tai dar nereiškia, jog Dievas nenori duoti mums gerų dalykų, tai reiškia, kad Jis mums rodo, jog didžiausias gėris, kurio galėtume trokšti, yra tik Jame – taip visada buvo ir bus. Jis yra Alfa ir Omega, Pradžia ir Pabaiga, Tas, kuris buvo, ir Tas, kuris ateis (Apr 1, 8).
Pasitikėti laukiant
Todėl taip, Jėzau, aš pasitikėsiu Tavimi ir seksiu paskui Tave, net jei niekada nesukursiu šeimos, nes žinau, jog laukimas nėra bausmė... Tai iš tiesų gali būti net apsauga. Aš nepulsiu megzti santykių tam nepasiruošusi – tiesiog lauksiu, kol paruoši mane savo palaiminimams.
Laukimo laikas skirtas tam, kad puoselėčiau tikėjimą, stiprybę ir mokyčiausi klusniai pasiduoti Tavo gerai ir tobulai valiai, o ne tam, kad įsikibusi laikyčiausi savo netobulos valios. Nes Tu mane myli taip stipriai, kad neleisi man pasitenkinti kuo nors mažesniu nei pasitenkinimas Tavimi.
Pasitikėsiu Tavimi ir seksiu paskui Tave taip, kaip sekė Tavo mokiniai – kartais jie žengė tiesiai į audrą, bet visada ėjo pasitikti savojo likimo. Aš seksiu paskui Tave, kad ir kas nutiktų.
Ne visiškai suvokiu, ką tai reiškia, ir nežinau, ar aš kada nors ištekėsiu, tačiau tikrai žinau, kad šią akimirką Jame aš esu rami, laiminga ir patenkinta. Rytoj aš vėl galiu suabejoti, bet Jo malonė atsinaujina kiekvieną rytą, o mano silpnumas nestebina Dievo ir nebando Jo kantrybės. Jis mane myli. Jis myli ir tave.
Manau, kiekvieno iš mūsų gyvenime Dievas atlieka skirtingus vaidmenis, tačiau tų vienišų moterų, merginų, kurios Jo ieško ir Juo pasitiki, gyvenime Jis užima ypatingą vietą. Jėzus iš tiesų žino, ką reiškia eiti keliu vienišam, Jis žino, koks yra vienišo žmogaus kelias, nes Jis pats juo keliavo.
27 psalmės 14 eilutėje parašyta: Lauk Viešpaties! Būk drąsus, ir Jis sutvirtins tavo širdį. Lauk, aš sakau, Viešpaties! Todėl šiandien aš lauksiu.
Nežinau, kaip jausiuos rytoj. Tačiau esu Jam brangi, kaip ir tu esi Jam brangi. Šiandien to visiškai užtenka.
http://www.todayschristianwoman.com
vertė Jurga Domarkaitė
