Kaip telefonas keičia tavo gyvenimą

„Ar tu naudojiesi savo telefonu, ar jis naudojasi tavimi? Ar gali jį padėti į šalį? Ar gali jį išjungti?“ – taip tiesmukai klausė Denzelis Vašingtonas viename interviu BBC televizijai. „Nesakau, kad turime išmesti telefonus, – sakė aktorius. – Tiesiog galų gale visas pasaulis turi savęs paklausti – kaip mus veikia išmanieji telefonai?“

Priklausomybė nuo išmaniųjų telefonų labai keistai paveikė mūsų kultūrą. Dabar, kai rašau šį straipsnį, vienos Apple akcijos kaina pasiekė neregėtas aukštumas – 147,90 dolerių. Tai iš dalies lėmė tai,  jog kompanija gavo 256,8 milijardo dolerių grynojo pelno, ir tai, kad turi pasirodyti naujas daug šurmulio keliantis dešimtmečio iPhone. Nors rinkoje tikimasi paties įspūdingiausio iPhone, vis dėl to daugelis ženklų rodo, kad išmanieji telefonai yra viena iš didėjančio nerimo mūsų kultūroje priežasčių.

Begalinis paauglių poreikis būti populiariems ir pripažintiems nebeapsiriboja tik mokykla. Nuolat naršydami socialiniuose tinkluose, paaugliai neišvengia spaudimo būti bendraamžių pripažinti. Iššūkių neišvengia ir visos kitos visuomenės grupės. Nuo informacijos pertekliaus daugelį apima nuovargis, ypač sekina politinė įtampa. Atrodo, kad vienatvės nemažėja, draugystės ryšiai tarp vidutinio amžiaus žmonių labai sutrūkinėję, o tai reiškia, kad vis labiau didėja socialinė atskirtis ir izoliacija.

Neseniai vienas žurnalistas pasiūlė: „Pabandykite prisiminti, kada paskutinį kartą išėjote paprasčiausiai pavaikštinėti, dvelkiant vėlyvam pavasario vėjeliui, ir nejautėte jokio poreikio laikyti rankoje mobilų telefoną, kai aplinkui nieko nebuvo – tik jūs, vėjas, dangus ir nesuprantamas gyvenimo liūdesys. Ar taip buvo 2007-aisiais? Gal dar anksčiau – 1997-aisiais? O gal jau pats klausimas jus suerzino?“

Kaip mus veikia išmanieji telefonai?

Šis klausimas visai ne retorinis. Mes jaučiame, kad mūsų vidus pasikeitė. Visi žinome, kad kuo labiau tampame priklausomi nuo savo telefonų, tuo daugiau jie sukelia psichologinių ir fiziologinių padarinių.

Daugelis mokslinių tyrimų parodė, kad jei per daug laiko leidžiame maigydami išmanųjį telefoną, tai lemia sveikatos problemas – judėjimo trūkumą, nutukimą, stresą ir irzlumą, nemigą ir nerimą, blogą laikyseną ir skaudantį sprandą, nuvargusias akis ir skaudančią galvą, padidėjusį kraujospūdį ir streso sukeltą paviršutinišką kvėpavimą. Labai dažnai mes net nepastebime fizinių neprotingo naudojimosi išmaniaisiais telefonais pasekmių, nes virtualaus pasaulio matricoje prarandame gebėjimą jausti savo kūną, laikyseną, kvėpavimą, net širdies ritmą. Pernelyg sutelkę dėmesį į virtualius dalykus mes apleidžiame savo kūną.

Tai mes puikiai suvokiame. Yra prirašyta begalė knygų (netgi krikščionių autorių), kuriose nagrinėjamos ilgalaikės fiziologinės šio reiškinio pasekmės. Tačiau piktnaudžiavimo išmaniaisiais telefonais priežastys slypi kur kas giliau – nuolatinį prisirišimą prie telefono lemia geismai, viltys, nerimas, slapti troškimai... Pradėjęs gilintis į šį projektą atradau keletą dvasinių rūpesčių keliančių dalykų. Trejus metus aš ieškojau atsakymų – skaičiau, tyrinėjau, kalbėjausi su protingais vadovais, konsultantais, etikos specialistais, pastoriais, teologais, filosofais – su visais, kas tik galėjo man padėti, tyrinėjant vis didėjančią išmaniųjų telefonų įtaką krikščionio gyvenimui.

Išmaniųjų telefonų naudojimo įpročiai ir Evangelijos galimybės

Viena mano draugė, misionierė Artimuosiuose Rytuose, papasakojo, kad mano knyga naudojosi kaip priemone, padedančia pasidalinti Evangelija su draugais musulmonais. Tada staiga supratau, kad „išmanumo“ nerimas paplitęs visame pasaulyje, ir jis verčia mus visus apsvarstyti ne tik fizines pasekmes, bet ir gilesnius gyvenimo klausimus.

Tyrimai rodo, kad į mūsų gyvenimą lyg cunamis įsiveržia nerimą keliantis virtualus pasaulis, mums reikia išminties, kad atsakytume į tris dvasinius klausimus: Kodėl mes pasiduodame virtualaus pasaulio pagundoms? Koks pagundymas yra didžiausias? Ir, ko gero, pats pagrindinis klausimas: Kaip gyventi, nepasiduodant ir nesiblaškant?

Jei krikščionys užduotų gilesnius klausimus, labai greitai pats pokalbis pasidarytų daug prasmingesnis.

Pamąstykime apie dvylika dalykų, kaip mus keičia telefonai, ir – tai dar svarbiau – apie dvylika būdų, kaip Šventasis Raštas veda mus į gilesnius dalykus, nuo kultūrinių rūpesčių prie kur kas svaresnių amžinybės klausimų. Štai dvylika užuominų, kaip pokalbį apie priklausomybę nuo telefono galima pakreipti Evangelijos link.

1. Mes tampame priklausomi nuo pramogų.

Telefonai mums tapo tarsi dubenėlis saldainių, iš kurio bet kada užsimanę pasisemiame energijos teikiančio cukraus. Ir nė trupučio negalime pabūti be ryšio, nejausdami abstinencijos nerimo. Tačiau už šių ypač patrauklių dėmesio blaškytojų stovi milijono dolerių vertės klausimas, į kurį žmonės visame pasaulyje norėtų gauti atsakymą: Ką reiškia gyventi neblaškomam? Atsakymą Paulius kruopščiai išdėsto Pirmojo laiško korintiečiams 7 skyriuje. 

2. Mes ignoruojame savo „kūną ir kraują“.

Mes ignoruojame savo kaimynus ir mus supančius žmones. Rašome žinutes vairuodami ir taip keliame pavojų tiek sau, tiek kitiems eismo dalyviams. Net ir vakarėliuose dažnai nepakeliame akių nuo mobiliųjų telefonų ekranų – mūsų telefonai spaudžia mus peržengti „buvimo kūne“ ribas ir gyventi nežemiškame, virtualiame pasaulyje. Tačiau Šventasis Raštas ragina mus džiaugtis įvairiaspalve iš „kūno ir kraujo“ sudaryta bažnyčia, žavėtis jos grožiu. Jėzus siekė parodyti mums, kad mūsų artimas yra kiekvienas, šalia esantis žmogus (Lk 10, 25–37).

3. Mums nedelsiant reikia pritarimo.

Išmanieji telefonai leidžia mums tuoj pat užmegzti ryšį su draugais, šeimos nariais ar nepažįstamaisiais. Mes galime matyti kitus ir patys būti matomi tuojau pat. Mes paskelbiame kokią nuotrauką ir tikriname, kas mus stebi ir mus palaiko. Tačiau toks žmogiško palaikymo poreikis žudo tikėjimą (Jn 12, 42–43). Vis dėlto mums labai sunku padėti telefonus į šalį. Mes bijome vienas kito, trokštame, kad mumis gėrėtųsi, ir taip auginame nenormalų žmogiško patvirtinimo troškimą. Tačiau Jėzus labai aiškiai įspėja: „Kas myli [savo socialinius tinklus] labiau negu mane, nevertas manęs“ (Mt 10, 37).

4. Mes tampame neberaštingi.

Deja, bet nuolat naudodamiesi išmaniaisiais telefonais mes tampame … neraštingi. Tampame tingūs, per daug nesigiliname į tekstus, mums sudėtinga ilgesniam laikui sutelkti dėmesį. Krikščionys visais laikais buvo vadinami „Knygos žmonėmis“, tačiau dabar daugumai iš mūsų Šventasis Raštas yra pati seniausia, ilgiausia ir sudėtingiausia kada nors skaityta knyga, reikalaujanti ypatingo dėmesio ir gilinimosi. Ir Viešpats Jėzus ne kartą priekaištavo klausdamas: „Ar neskaitėte?“ Ar neskaitėte, ar nesupratote Raštų? Ar jūsų širdys vis dar kietos ir aklos? Matome, kad tikras, amžinas išprusimas – tai antgamtinė dovana matyti neregimąją šlovę.

5. Mes maitinami „dirbtiniu maistu“.

Mūsų telefonai ir kitos šiandieninės technologijos atvėrė naują erą, kuri nuolat siūlo vis naujus dirbtinius produktus. Esant tokiai pasiūlai, mūsų kaklai nulinksta žemyn ir mes nebematome mus supančios kūrinijos grožio. Tačiau Šventasis Raštas kviečia mus sustoti, apsidairyti ir, žavintis gamta bei stebintis mus supančių žmonių gerumu, suvokti Dievo galybę ir artumą. Leiskime dieviškam dėkingumui užlieti mūsų širdis ir garbinkime Viešpatį (Rom 1, 18–23).

6. Mes tampame tuo, kuo domimės.

Jeigu tiksliau, mes tampame tuo, kuo labiausiai domimės, kas mums labiausiai patinka, o tai dažnai randame ir naudodamiesi savo telefonais. Mes esame viską į save sugeriančios būtybės. Ir tampame tuo, į ką sutelkiame savo dėmesį. Mums nuolat siūlomos prabanga alsuojančios ar „idealias figūras“ turinčių žmonių nuotraukos – tokios figūros mes niekada neturėsime, o tokia prabanga – dažnai ne mūsų kišenei. Vis dėlto tai, ko trokštame, po truputį paveikia tai, kas mes esame. Tai gili paslaptis – mes tampame tuo, kuo labiausiai žavimės.

Šventasis Raštas ragina mus atsiverti transformuojančiai Jėzaus Kristaus šlovei – jai veikiant mes vis labiau panašėjame į Kristų. Tad arba mes panašėsime į savo stabus (Rom 1, 18–27; Ps 115, 4–8; 135, 15–18), arba leisime Kristui mus keisti ir panašėsime į šlovingą Jo atvaizdą (Rom 12, 1–2; 2 Kor 3, 18; Kol 3, 10). Štai tokia antropologija. 

7. Mes tampame vieniši.

Išmanieji telefonai gundo mus pasiduoti nesveikai izoliacijai. Atslenka bjaurus pasimėgavimas žiūrėti į kitus iš saugaus atstumo, slepiantis už ekrano. Mes norime kontakto, norime užmegzti ryšį, tačiau taip pat norime, kad mūsų telefonas „apsaugotų“ mus nuo kitų, būtų lyg mūsų tarpininkas. Dėl technologijų mūsų santykiai tampa švaresni, užmegzti ir palaikyti ryšius yra lengviau. Bent jau mes taip galvojame. Tačiau Šventasis Raštas ragina mus atkreipti dėmesį į tuos, kuriuos mažiausiai tikėtina aptikti naršant socialiniuose tinkluose: į turinčius poreikių, vargšus, senelius, neįgaliuosius...

8. Mes gerai jaučiamės, nes galime nuslėpti savo ydas.

Internetinis anonimiškumas yra iliuzija, tačiau slėpdamiesi už šio netikro šydo mes leidžiame sau mėgautis uždraustais vaisiais, tokiais kaip pornografija ir kt., kurie yra lyg apnuodyti obuoliai, sugadinantys dvasinį mūsų apetitą. Šventasis Raštas kviečia budėti ir atidžiai saugoti savo širdies troškimus, o susidūrus su virtualiomis nuodėmėmis, kurios maitina mūsų nuodėmingą vaizduotę, griežtai save disciplinuoti. „Jei tavo akis ragina tave nusidėti, ...“ – tai įspėjimas itin aktualus šioms dienoms (Mt 18, 9; Mk 9, 47).

9. Mes nematome gilesnės prasmės.

Užkrečiantys vaizdo įrašai, karščiausios naujienos, nuotraukos ir tekstai – visa tai patraukia mūsų dėmesį greitai besikeičiančiame socialinių tinklų pasaulyje. Tačiau Šventasis Raštas ragina mus ieškoti išminties uoliai kasantis jos link, ieškant tarsi paslėpto lobio, nematomo paviršutiniškai bėgiojant po paviršutinišką ir greitai besikeičiantį bitų ekraną (Pat 2, 1–15). 

10. Mes bijome ką nors praleisti.

Iš visų skaitmeninių baimių skausmas būti paliktam nuošalyje, atrodo, žeidžia labiausiai. Tarsi būtume pasirašę nematomą sutartį, mes viliamės, kad, kol mūsų dėmesys bus prikaustytas prie telefono, tol nieko nepraleisime. Mes vėl ir vėl siekiame peržiūrėti atnaujintą naujienų srautą. Tačiau Šventasis Raštas pasakoja mums apie vietą, kurios mes nesame matę, bet kur visa, ką mes kada nors praradome, bus pakeista ir atstatyta amžiams (Apd 3, 21).

11. Mes pradedame šiurkščiai elgtis vieni su kitais.

Apkalbos visados buvo mėgstamiausias pavydžių nusidėjėlių užsiėmimas. Tačiau dabar mes galime internete rašyti ir skleisti gandus, talpinti kaltinančias nuotraukas bei liudijimus. Svaidytis purvu telefono ar kompiuterio ekrane atrodo taip paprasta, „visai higieniška ir švaru“. Tačiau Šventasis Raštas padeda mums pamatyti žmogaus nuodėmingumą – visą purvą ir svorį, kuriuos visur tampomės, o tada įgalina mus vienas kitam parodyti malonę ir gailestingumą. Mes mokomi ne pasiduoti naršant internete užplūdusiems impulsams grubiai sureaguoti, bet, priešingai, esame kviečiami lavinti širdyje švelnią kantrybę, pakeliant vienam kito silpnybes bei trūkumus (Ef 4, 2).

12. Nebesuvokiame savo vietos šiame pasaulyje.

Mūsų dėmesingumas sutrumpėjo iki 9 sekundžių, mums sunku suvaldyti tekstų, žinučių, nuotraukų, karščiausių naujienų, naujų keistų ir kvailų bei skandalingų žinių fontaną. Mes verčiami galvoti, jog svarbiausi dalykai vyksta tiesiog dabar, gyvai internete, ir nebegalime sutelkti savo dėmesio beveik į nieką. Dėl visų skaitmeninių technologijų ir virtualios realybės mes tarsi prarandame savo vietos pasaulyje suvokimą. Tačiau Raštas apreiškia mums kosminį, universalų pasakojimą, kuris yra žymiai svarbesnis mūsų egzistencijai ir skatina leisti šaknis kur kas giliau nei nesibaigiantis ir nuolat kintantis naujienų srautas. Žodis „atsimink“ Biblijoje pavartotas 400 kartų – taip mes raginami gilintis į istoriją – į Dievo pasakojimą – ir ten leisti savo šaknis, kad Dievo žodis ir Jo planai klestėtų šiame gyvenime.

Klestėjimas „niekados neatsijungęs“ kultūroje

Visi Denzelio Vašingtono keliami klausimai rodo į iškylančias baimes mūsų „niekados neatsijungęs“ kultūroje – su šiais dalykais susiduria tiek mūsų gimtajame mieste, mūsų kaimynystėje gyvenantys, tiek ir žmonės visame pasaulyje. Ir šie su išmaniosiomis technologijomis susiję klausimai atveria naujas duris į amžinų klausimų labirintą.

Taip, mes visi esame skaitmeninių technologijų blaškomi iki mirties (ir tai net sveikiname). Taip, visi tyrimai tvirtina, kad mums reikėtų riboti naršymo virtualiojoje erdvėje (telefonu ar kompiuteriu) laiką, tačiau mes nenorime to girdėti. Kai mes visgi nusižeminame ir įvaldome savikontrolės šioje srityje meną, mes galime kalbėti savo kartai, aiškiai atskleisdami savo gyvenimo tikslą ir tai, ką reiškia klestėti skaitmeniniame amžiuje, – gyventi sutelkus savo dėmesį į amžinuosius tikslus.

Kai mus supanti kultūra nebegali pasiūlyti atsakymų į klausimus, krikščionys, laikydami rankose Šventąjį Raštą, gali pakreipti pokalbį apie neregimąją tikrovę bei amžinąsias galimybes. Tai reiškia pakreipti pokalbį nuo to, ką siūlo naujas ir spindintis mūsų įsigytas prietaisas, prie amžinų mūsų maloningo Gelbėtojo pasiūlymų. Čia prieš mus atsiveria neribotos galimybės.

Iš www.desiringgod.org

vertė Jurga Domarkaitė ir Lina Tamonytė

Bendrinti: