Netikėtai pasibaigusi istorija

Perskaičius tokį pavadinimą, imi įsivaizduoti įvairias didvyriškas istorijas. Kažkas netikėtai liko gyvas, o gal ką nors išgelbėjo, kai jau nebebuvo vilties išgyventi. Bet kad ir kaip ten būtų, žodis netikėtai mums asocijuojasi su laiminga pabaiga. Tačiau mano pasakojimas bus truputėlį kitoks. Norėčiau, kad skaitytumėte be jokio išankstinio nusistatymo. Mat labai dažnai mes nematome realaus paveikslo tik dėl to, kad „viską žinome“. Mes negalime įsijausti į vieną ar kitą Biblijoje aprašytą istoriją, nes dar pradžioje žinome, kas bus pabaigoje.

Prisiminkime paprastą istoriją, aprašytą Pradžios knygos 22 skyriuje. Taip, tai ta garsioji istorija, kai Abraomas turėjo paaukoti savo mylimą sūnų. Mums viskas paprasta: dar nuo sekmadieninės mokyklos laikų žinome, kad viskas bus gerai, kad Abraomas nepaaukos savo vaiko. Bet ar kada bandėte įsivaizduoti, kad Abraomas nežinojo, jog jam visgi nereikės paaukoti sūnaus. Apaštalo Pauliaus laiškuose skaitome, kad Abraomas tikėjo, jog Dievas gali prikelti jo sūnų iš mirusiųjų. Bet kopdamas su Izaoku į kalną, jis tikrai nesitikėjo, kad viskas bus gerai, kad jam nereikės paaukoti sūnaus. Ne, jis turėjo surišti savo sūnų ir paguldyti jį ant pastatyto aukuro. Ir tik pakėlęs ranką paaukoti Izaoką jis išgirdo jam prabilusį angelą. Taigi visą paveikslą aiškiau pamatome tik tuomet, jei nuosekliai skaitome istoriją, niekur neskubame ir nesivadovaujame išankstine nuomone.

Šiandien noriu priminti Kristaus prisikėlimą. Tačiau tam, kad pamatytume visą paveikslą, turime pažvelgti į šią istoriją bent jau nuo Kristaus įžengimo į Jeruzalę. Evangelijoje pagal Luką skaitome: Jie šaukė:Palaimintas karalius, kuris ateina Viešpaties vardu! Ramybė danguje, šlovė aukštybėse!“ (Lk 19, 38). Ko paprasti žmonės ir mokiniai iš Jėzaus tikėjosi? Taip, mes ir vėl žinome teisingą atsakymą, bet jei pradėsime remtis tuo, ką žinome, anksčiau nei reikia, ši istorija nebus mums gyva ir nepamatysime nieko naujo.

Pabandykime pažvelgti nuosekliai. Taigi, ko visi tikėjosi iš Jėzaus? Paskaitykime: Ir štai du iš jų tą pačią dieną keliavo į kaimą už šešiasdešimties stadijų nuo Jeruzalės, vadinamą Emausu. Jie kalbėjosi apie visus tuos įvykius. Jiems taip besikalbant ir besvarstant, prisiartino pats Jėzus ir ėjo kartu. Jų akys buvo uždengtos, ir jie Jo neatpažino. O Jis paklausė jų: „Apie ką kalbatės, eidami nuliūdę?“ Vienas iš jų, vardu Kleopas, atsakė Jam: „Nejaugi Tu esi vienintelis ateivis Jeruzalėje ir nežinai, kas joje šiomis dienomis atsitiko?“ Jėzus paklausė: „O kas gi?“ Jie tarė Jam: „Su Jėzumi iš Nazareto, kuris buvo pranašas, galingas darbais ir žodžiais Dievo ir visos tautos akyse. Aukštieji kunigai ir mūsų vadovai Jį pasmerkė mirti ir nukryžiavo. O mes vylėmės, kad Jis yra Tas, kuris atpirks Izraelį. Dabar po viso to jau trečia diena, kaip tai atsitiko (Lk 24, 13–21). Matome, kad tauta tikėjosi, jog Jis atpirks Izraelį. Tačiau kai Jėzus buvo surištas ir jau sumuštas atvestas pas Pilotą, Jis nebuvo panašus į jų įsivaizduojamą Mesiją. Dėl to vyriausiesiems kunigams ir buvo taip paprasta juos suvedžioti ir reikalauti apsišaukėlį nukryžiuoti, – Jėzus jiems buvo apsišaukėlis ir ne daugiau. Žmonės nebuvo skaitę Naujojo Testamento (nes jo dar nebuvo) ir nieko nežinojo. Jie tiesiog matė tai, ką matė,  ir tai jiems nepatiko. Dėl to jie ir šaukė: „Ant kryžiaus Jį!“

Kai taip žiūrime, izraelitai neatrodo tamsuoliai. Nesmerkime jų dėl to, ką padarė, juk kiekvienas elgiasi pagal savo tikėjimą. Tauta irgi pasielgė taip, kaip tikėjo. Jie vylėsi vienų dalykų ir, žiūrėdami į priekį, negebėjo matyti to, kas vyksta šiuo momentu.

Bet Kristaus žengimas į Jeruzalę yra tik pati pradžia. Tuo metu visi buvo linksmi, tad mokiniai tikriausiai pagalvojo: „Pagaliau žmonės suprato, kad Jėzus – tai jėga.“ Manau, kad tokių emocijų pagautas Petras nuoširdžiai ištarė: „Su Tavimi, Jėzau, nors ir į mirtį.“ Jis tikrai negalvojo apie išdavystę. Kai Kristus, žinodamas, kas įvyks, pasakė: „Petrai, tu manęs išsiginsi“, jis prieštaravo: „Net jeigu visi nuo Tavęs nusigręš, aš tikrai nenusigręšiu.“

Petras manė, kad yra pakankamai stiprus. Jis nežinojo, kad bus užsipultas ir iš jo reikalaus prisipažinti, kad yra Kristaus mokinys. Jis tiesiog buvo tuo momentu prie laužo – jo širdis degė, ir niekas negalėjo tos ugnies užgesinti. Mes negalime suprasti, kaip stipriai Petras mylėjo Kristų, nes žinome, kad jis Jo išsigins. Mes pradedame smerkti ir teisti Petrą, sakydami: „Kaip jis taip galėjo?!“ – nes per greitai pasižiūrime į priekį. Mes peršokame ištisus evangelijos skyrius ir jau žinome, kas ir kaip bus. Taip, mes žinome netgi daugiau nei užrašyta Biblijoje, – mes net žinome, kaip ir kada Petras mirs. Bet Petras to dar nežino ir gyvena „čia ir dabar“. Kai Petras išsigina pažįstąs Kristų ir jo bei Jėzaus žvilgsniai susitinka, Petras graudžiai verkdamas nubėga... Jis, kaip ir kiti mokiniai, girdėjo Jėzaus kalbas apie prisikėlimą, bet visi jie nesugebėjo priimti tiesos, kad Jis visgi mirs. Taigi, Petras nežinojo, ar Kristus prisikels, ar jis dar turės galimybę pažvelgti Jam į akis ir paprašyti atleidimo. Ar jis dar galės kada nors ištarti: „Rabuni...“ Petras viso to nežinojo. Viskas vyko čia ir dabar. Taigi, kas toliau?

Jėzus yra teisiamas ir pasmerkiamas myriop. Tokios baigties niekas nesitikėjo. Kristus vedamas pas Romos kareivius, kurie iš jo tyčiojosi. Jie tikriausiai nemėgo Jėzaus, nes Jis visur kėlė įtampą. Ar kas bandėte suskaičiuoti, kiek kartų žmonės norėjo Jėzų užmėtyti akmenimis ar kitaip su Juo susidoroti? Net šiandien sunku įsivaizduoti Jėzų sekusias tūkstantines minias, tad kariškiai nuolat turėjo būti pasiruošę imtis veiksmų. Manau, jiems tai nelabai patiko, jie norėjo ramybės, tad laukė, kada pagaliau viskas pasibaigs. Jie lyg karūną uždėjo Jėzui erškėčių vainiką, aprengė apsiaustu, bet negailėjo Jam nei smūgių, nei „komplimentų“. O Kristus tylėjo ir kentėjo.

Kitą dieną, kai Jėzui nešant kryžių pasidarė nepakeliamai sunku, vieno prašalaičio paprašė panešti Jo kryžių. Po to, atėjus į tam skirtą vietą, Kristų prikala ant kryžiaus. Nežinau, ar tai buvo labai netikėta... Juk  Pilotas įsakė Jį nukryžiuoti. Tačiau tikrai niekas nesitikėjo, kad Kristus ištars šiuos žodžius: Tėve, atleisk jiems, nes jie nežino, ką daro (Lk 23, 34). Šalia Jėzaus nukryžiuoti du plėšikai akivaizdžiai reiškė pyktį, bet Kristus atleido. Niekas nesitikėjo ir to, kad Jėzus taip greitai mirs: Pilotas nustebo, argi jau būtų miręs? (Mk 15, 44).

Skaitydami apie Kristaus mirtį, neskubėkime. Išgyvenkime viską kartu su Jo mokiniais ir Jo motina, buvusia prie kryžiaus. Kristus nenulipo nuo kryžiaus, kaip kai kurie ragino. Jis neprisikėlė, kai Jo kūną nuėmė nuo kryžiaus ir suvyniojo į drobę. Ne, Jis mirė ir buvo paguldytas į kapą.

Praėjus šabui, moterys pagal paprotį nuėjo sutvarkyti kūno. Nemanau, kad jos ėjo įsitikinti, ar Kristaus kape tikrai nėra. Manau, jos buvo tikros, kad ras kūną, galės jį apraudoti ir patepti aliejais. Net neradusios Jo kape, sutikusios žmogų ir nepažinusios Kristaus, jos paprašė, kaip manė, sodininko atiduoti kūną. Ir kaip jos nustebo, pažinusios prisikėlusį Kristų! Tik vėliau, kai mokiniai pamatė Jį prisikėlusį, jie suprato, kad viskas taip ir turėjo būti.

Taigi noriu paraginti skaityti evangelijas ir apskritai visą Šventąjį Rašą neskubant. Skaitykime ir išgyvenkime visą istoriją. Nenorėkime nubėgti greičiau, neskubėkime Biblijos herojų smerkti už silpną ar mažą tikėjimą, bet įsižiūrėkime, pasistenkime geriau suprasti, kas vyksta, ir tarytum laiko mašina nusikėlę kartu su istorijų herojais praeikime visą kelią. Taip mes geriau suprasime ir aiškiau pamatysime visą Dievo plano grožį.

Bendrinti: