PA(SI)TIKĖJIMAS

Brangus drauge,

Atsimeni, kaip kartą krikščioniško jaunimo sąskrydyje vaikščiojome ratais aplink stovyklavietę ir šnekučiavomės? Tąkart manęs paklausei, kas yra pasitikėjimas Dievu. Kaip jis atrodo praktiškai? Tą šiltą rugpjūčio popietę atsakymo neturėjau. Tačiau, praėjus pusmečiui, vieną dieną prisiminiau mūsų pasivaikščiojimą ir supratau – šiandien atsakymą turiu.

Turėjo praeiti laiko. Viena vertus, nedaug – penki mėnesiai, tačiau ir nemažai, palyginus su trumpu mano gyvenimu šioje žemėje. Pirmieji trys iš jų pralėkė kaip traukinys Vilnius–Klaipėda, nestojantis Raseiniuose, nors jie ir pakeliui. Dalis manęs laukė tuose Raseiniuose, o gyvenimo traukinys praūžė pro šalį, nepastebėdamas, kad kažkas stovėjo pakelėje. Tas traukinys buvo visiškai naujas etapas mano gyvenime. Naujas miestas, nauja bažnyčia, bičiuliai, studijos... Atsimenu, kaip Tu šiek tiek abejojai dėl mano studijų. Jaudinaisi, ar filosofija neatitolins nuo Dievo, o aš nuo pat pirmos dienos universitete jas įsimylėjau. Eidavau į paskaitas su šypsena, karštai užsidegusi kalbėdavausi su kurso draugais, naktimis skaitydavau tekstus ir pasakodavau visiems, kaip gerai jaučiuosi, kad esu savo vietoje. Aš vis dar manau, kad esu savo vietoje, tačiau, tik praėjus tam laikui, galiu pasakyti, kad ta Evelinos dalis, stovinti Raseiniuose ir laukianti traukinio, kuris pralėks jau prieš nosį ir nesustos, buvo ta dalis, kuri tikėjimu gyveno Dieve. Per tuos tris mėnesius aš nepastačiau stotelės, kurioje galėtų sustoti mano gyvenimo traukinys ir į jį galėtų įlipti ta, kuri nešėsi visiškai besąlygišką tikėjimą.

Traukiniu važiavo Evelina, kuri žinojo. Žinojo atsakymus apie Dievą, apie gyvenimą su Juo, tačiau nuošalyje paliko tikėjimą. Tuo metu aš to nesupratau. Tik dabar, atsigręžusi atgal, galiu apie tai Tau papasakoti. Aš gyvenau krikščioniškoje aplinkoje, tarnavau bažnyčioje, lankiau pamaldas, grupeles, gyniau tikėjimą prieš kurso draugus, tačiau visa tai tebuvo forma, kurios laikytis išmokau per devyniolika gyvenimo metų. Aš žinojau, kad Dievas gali atsakyti į mano maldas, žinojau istorijas iš Biblijos, žinojau giesmių žodžius. Ir tuo žinojimu gyvenau.

Tačiau mano gyvenime buvo labai daug teorijų. Studijavau mokslą, kuris susijęs vien tik su teorijomis. Ir net nepastebėjau, kaip į mano mintis pradėjo belstis tokios mintys: „Gal krikščionybė tėra žmogaus sukonstruota? Gal aš tikiu tik todėl, kad to išmokau dar vaikystėje, dėl to, kad taip yra paprasčiau? Gal mes išsigalvojome tikėjimą?“

Tos mintys ateidavo ir praeidavo. Aš žinojau, kad esu tikinti. Tik pradėjau abejoti, ar tikrai tikiu.Ir, žinoma, to gindavausi. Pati sau kalbėdavau, kad taip būti negali, – aš tikiu Dievą, ir viskas. Bet kažkur mintyse graužė abejonės kirminas. Ir jį ištraukti galėjo tik pats Dievas.

Tuo metu, kai pradėjau svarstyti krikščionybės idėją, Dievas priminė man save, besireiškiantį šiame gyvenime. Atsidurdavau tose vietose, kur žmonės dėstydavo, kad krikščionybė yra tiesa. Eidavau į paskaitas, mintyse mąstydama: „Juk ir taip žinau“, o išeidavau supratusi, kad Dievas man primena apie savo realų veikimą. Ir Jis veikdavo. Kartą maldoje man priminė, kad kai ką palikau vaikystėje. Pradžioje nesupratau – ką galėjau palikti? Svarsčiau – gal savo pomėgį rašyti, nes jau kurį laiką nieko nerašiau... Tačiau iš tiesų palikau ten...  savo tikėjimą. Jėzus sakė: „Būkite kaip mažutėliai ir įeisite į Dangaus karalystę.“ O aš tuos kelis mėnesius jau dėjausi suaugusi. Mąstanti, protingai svarstanti, apgalvojanti visus galimus variantus, o Dievas man sakė: „Grįžk į vaikystę, kažką ten palikai.“ Palikau ten svarbiausią savo gyvenimo dalį – tikėjimą.

Viešpats toliau priminė stebuklus mano gyvenime. Priminė vizijas, kurias esu gavusi maldoje, apie tai, kad turiu kitų kalbų dovaną. Ir tai rodydamas tarsi klausė: „Ar tai netikra? Ar tu žinai, kad Aš darau stebuklus? Ar tu tiki, jog Aš galiu padaryti bet ką?“ Ir taip po truputį Viešpats mane susigrąžino. Kai dėl žemiškų priežasčių pradėjau abejoti Jo buvimu, Jis rodė man savo antgamtišką veikimą. Ir leido patikėti, kad veikia tiek manyje, tiek per mane. Suabejojus viskuo, aš galėjau iš naujo pasirinkti Jį. Tad pirmas žingsnis į pasitikėjimą man buvo tik ėjimas (kaip ir sakei, mano drauge, pirmą kartą pamokslaudamas Raseiniuose) – permąstymas ir pasitikėjimas dar kartą.

Tada Jis mane išmokė pasitikėti. Kadangi tai, kas atitraukė mane nuo Dievo, buvo laikas, kurį praleisdavau ne su Juo, Viešpats man dovanojo nuostabų trijų savaičių maratoną, kuriame kiekvieną dieną kalbėdavausi su draugėmis apie Jį, skaitydavau Jo Žodį, susitikdavau su Juo maldoje, šlovindavau ir šiek tiek mokydavausi. Mano kasdienybėje daugėjo laiko, praleisto su Juo, o Dievas pasirūpino visais kitais rūpesčiais. Kuo daugiau laiko skirdavau Jam, tuo didesnė mano gyvenimo dalimi Jis galėjo rūpintis.

Tas trijų savaičių maratonas buvo sesijos laikotarpis, kai nereikėjo lankyti paskaitų, o kas kelias dienas teko laikyti egzaminus. Tau ne naujiena, kad visada buvau stropi mokinė, tačiau... ši sesija buvo pirmas toks laikotarpis mano gyvenime, kai aš taip nesirūpinau mokslais. Dievas buvo suteikęs išminties visą pusmetį nuosekliai studijuoti, tad ši sesija galėjo būti paskirta Dievo šlovei, o ne mano žmogiškoms pastangoms ir jauduliui. Ramybėje bendraudavau su bendrakursiais, melsdavausi, šlovindavau ir, kiek likdavo laiko pasiruošti egzaminui, tiek ir skirdavau, o Dievas manimi pasirūpindavo. Jis įdėdavo nuojautą, kurias temas pasižiūrėti, kalbėdavo per Rašto ištraukas, kad Jis mane palaikys. Turiu programėlę telefone, kuri kasdien nurodo po Biblijos eilutę, tad kai tik pradėdavau jaudintis, tos eilutės skambėdavo kaip padrąsinimas. Ryte ar vakare prieš maldą perskaitydavau: Pavesk Viešpačiui savo naštą, ir Jis palaikys tave, Jis niekada neleis teisiajam svyruoti (Ps 55, 22). Todėl sakau jums: ko tik prašote melsdamiesi, tikėkite, kad gaunate, ir jūs turėsite (Mk 11, 24). Kiekvienas, kas prašo, gauna, kas ieško, randa, ir beldžiančiam atidaroma (Mt 7, 8). Tad Dievui galėjau pasakyti, kad ši sesija bus Jo šlovei, o ne mano pasididžiavimui. Taip ir įvyko. 

Egzaminų metu gaudavau bilietus, kuriems kaip tik būdavau pasiruošusi, eidavau į egzaminus rami, o kai jau atrodė, kad pernelyg naudojuosi Jo malone, Viešpats toliau mane stiprino ir guodė: Viešpaties malonė nepranyko, Jo gailestingumas dar nepasibaigė. Tai atsinaujina kas rytą, ir didelė yra Jo ištikimybė (Rd 3, 22–23). Ir ta malonė tikrai atsinaujindavo. Prieš savo specialybės – filosofijos – egzaminą buvau pradėjusi rimtai jaudintis, nes šiam egzaminui skyriau mažiausiai laiko ir nebuvau gerai išmokusi kai kurių bilietų. Penktą valandą ryto, versdama konspektą tikrai pradėjau abejoti, ar įmanoma ištraukti bilietą iš tų, kuriuos mokiausi, tačiau vėl paėmiau telefoną, o jame mirgėjo citata iš Evangelijos pagal Luką: <...> nes Dievui nėra negalimų dalykų (Lk 1, 37). Ir Jam iš tiesų nėra negalimų dalykų. Jam lengva padaryti, kad aš gaučiau bilietus, kuriuos moku. Tiesa, taip ir nutiko, – Jam lengva veikti mūsų gyvenime, Jam lengva daryti stebuklus tiek mums, tiek per mus. Tereikia leisti Viešpačiui tai daryti.

Taigi dabar galiu Tau pasakyti, kad pasitikiu Dievu tada, kai mano gyvenime mažėja manęs (mano baimių, mano planų ir įsivaizdavimų) ir daugėja Viešpaties. Kuo daugiau savo laiko ir minčių atiduodu Jam, tuo didesne mano gyvenimo dalimi Jis pats ir pasirūpina. Man telieka džiaugtis Jo valia ir šlovinti Jo vardą.

Jei pasiliksite manyje ir mano žodžiai pasiliks jumyse, jūs prašysite, ko tik norėsite, ir bus jums duota (Jn 15, 7).

Te Dievas laimina Tavo kelius.

EV

Vilnius