.jpg)
Jaunimui tapo įprasta norėti wow pojūčių. Kurie verstų iš kojų ir apsuktų galvas. Kita vertus, kartais tai primena mąstymą per žaidimą scrabble, kur turi sugalvoti žodžius, – visada į galvą ateina sunkesni ir kažkur pasimeta paprasti, kas dieną vartojami, tačiau galintys išgelbėti, žodeliai. Panašiai kartais pasimiršta, jog su Dievu gali būti tiesiog gera. Malonu ir jauku.
Pašvaistėje, lapkričio 18 d. vykusiame jaunimo susitikime Panevėžyje, buvo tiesiog gera.
Kartą pastorius iš Prancūzijos dalijosi mintimis, jog prancūzų kultūroje jaunimas nelinkęs šlovinti – jaunuoliai labiau linkę klausytis atliekamos muzikos, bet ne giedoti kartu. Tad šis pastorius rengia jaunimo susitikimus, kurių metu jie daugiau bendrauja ir gilinasi į Raštą. Tada pagalvojau, kad Lietuvoje tai neveiktų. Lietuviai nepaprastai mėgsta dainuoti. Jie brangina šlovinimą, būtent per jį dažnas pajaučia Dievo prisilietimą. Mes kalbamės su Dievu ir bendraujame per garbinimą giesmėmis.
Pašvaistėje mes šlovinome. Gausiai. Laisvai. Mes meldėmės šlovinimo metu vienas už kitą. Mes buvome džiugūs ir silpni Jo akivaizdoje.
Klausėmės Billio McClure‘o minčių apie taupymą bei turėjome galimybę padiskutuoti apie tai grupelėse.
Bendravome. Ir nepaprastai džiaugiuosi, kad turėjome laiko ramiai pakalbėti su visais, su kuriais norėjome. Be jokios pompos, su puodeliu arbatos ir sausainiais rankose. Galėjome artintis ne vien prie mūsų Viešpaties, bet ir prie vienas kito. Gilinti bendrystę. Ir draugišką paprastą ryšį, kurio kartais taip išsiilgstame šioje wow visuomenėje.
Prisiglaudėme ramumoje prie Viešpaties. Nurimome Jo šviesoje. Ir tos šviesos įsidėjome į save.
ev.
Nuotraukos Mortos Širvytės
