.jpg)
Toks klausimas atskleidžia dažnai pasitaikančią klaidą – mes dažnai supriešiname laimę ir šventumą ir sakome: „Dievui labiau rūpi mūsų šventumas nei laimė.“
Šios subtilios dichotomijos aukomis tapo ir keli mano mėgstami teologai. Į jų gretas papuola ir vienas geriausių, mano nuomone, mąstytojų Davidas Wellsas. Esu be galo dėkingas šiam žmogui už viską, ko išmokau skaitydamas jo raštus, bet visgi noriu pasidalinti keliomis įžvalgomis ir pastabomis jo 2014 metais išleistai knygai, kurioje taip pat įžvelgiu minėtą supriešinimą.
Kritikuodamas nuo daugelio sakyklų skelbiamą „terapinį“ tikėjimo apibrėžimą, Wellsas rašo: „Šiame pasaulyje Dievas yra meilės Dievas tik todėl, kad siūlo balzamą mūsų sieloms. Tušti, išsiblaškę, be tikslo ir nepatenkinti mes kreipiamės į Jį, prašydami pagalbos. „Pripildyk mus, Dieve! Suteik gyvenimui prasmę! Nurodyk kryptį šiame moderniame, konkurencijos pilname pasaulyje! Užpildyk tą begalinę tuštumą mumyse!“
Taip šiandien mąsto ir to meldžia daugelis, ypač evangelinėse bažnyčiose. Jie ilgisi ir trokšta ko nors tikresnio nei tai, ką šiuo metu turi. Tai tinka ir kalbant apie suaugusius, ir kalbant apie paauglius. Mes nuoširdžiai, viltingai ir netgi šiek tiek ilgesingai prašome Dievo: „Būk mūsų meilės Dievas!“
Akcentuojančiųjų psichologinę gyvenimo pusę mąstymas labai skiriasi nuo akcentuojančiųjų moralę. Pirmieji nori terapijos, antrieji mato gėrio ir blogio, teisybės ir neteisybės kovą pasaulyje ir trokšta atpirkimo. Psichologinę pusę akcentuojantys siekia laimės, o moralinę pusę pabrėžiantys siekia šventumo. Vieni nori gerai jaustis, kiti nori būti geri. <...> Dievas nėra mūsų psichologas ar durininkas. Jis yra tyrumo ir skaistumo Dievas, kuriam mes esame atskaitingi. Jis yra nešališkas ir nesutrinka išvydęs mūsų vidinio pasaulio sumaištį. Jo Žodis ateina ne iš mūsų vidaus, nes tai Jo Tiesos žodis. Jis kviečia mus stoti visatos Dievo akivaizdon ir išklausyti Jo įsakymą mylėti Jį ir artimą kaip save patį. Jis nėra su mumis tam, kad mes Jį išnaudotume. Jis nesiprašo būti įleistas į mūsų vidinį pasaulį, kad patenkintų mūsų psichologinius poreikius. Mes ateiname pas Jį, kad išklausytume Jo įsakymą. O Jo įsakymas mums yra būti šventiems, ir tai daug svarbiau nei būti laimingiems. <...>
Taip, sekimas Kristumi turi psichologinių privalumų, ir laimė gali būti šalutinis sekimo Juo produktas. Tačiau ne laimė yra krikščionybės esmė. Krikščionybės esmė yra begalinis ir gailestingas Dievas, esantis aukščiau už mūsų savąjį „aš“.“
Dabar tikrai verta permąstyti laimės apibrėžimą mūsų kultūroje (juk dažnai laime vadinamos vartotojiško materializmo apraiškos, seksualinis išsilaisvinimas, visos susikoncentravimo į save formos). Tačiau vertėtų naujai pažvelgti ir į mintį, kad šventumas nėra esminis dalykas krikščionio gyvenime. Visiškai teisinga priešintis idėjai, jog Dievas yra tik mūsų troškimus pildantis Kalėdų senelis. Dievas egzistuoja ir be mūsų. Jis yra visavertis visa ko Kūrėjas, kuriam yra atskaitingi visi Jo kūriniai.
Tačiau taip atskirdami šventumą nuo laimės, sukuriame neteisingą dichotomiją.
Laimingas ar šventas?
Kai kyla abejonių, pažvelkite į bažnyčios ramsčius puritonus. Du iš jų gali itin gerai padėti mums susitvarkyti su šių laikų bandymu visiškai atskirti laimę nuo šventumo. Pavyzdžiui, Tomas Bruksas (Thomas Brooks, 1608–1680 m.) yra parašęs 450 puslapių knygą, pavadintą: „Krikščionybės karūna ir šlovė, arba Šventumas – vienintelis kelias į laimę“ (1662 m.). Joje labai puikiai, pateikiant faktą po fakto, apginama laimės ir šventumo sąsaja žmogaus gyvenime, viską paremiant Šventuoju Raštu.
Jau knygos pradžioje Bruksas rašo: „Šventumas nuo laimės skiriasi tik pavadinimu“. „Šventumas yra laimės užuomazga, o laimė yra šventumo pilnatvė. Laimė yra šventumo kvintesencija, t. y. pati esmė.“ O knygos pabaigoje jis pakartoja savo mintį: „Absoliuti šventumo pilnatvė yra absoliuti laimės pilnatvė. Kai mūsų šventumas tobulas, mūsų laimė taip pat tampa tobula. Jei tai būtų įmanoma pasiekti žemėje, nedaug kas norėtų patekti į dangų.“
Čia tiktų pacituoti ir žymųjį Biblijos žinovą Metju Henrį (Matthew Henry, 1662–1714): „Tik tie gali būti iš tiesų laimingi, kurie yra iš tiesų šventi.“ Apie 1 psalmės 1–3 eilutes jis rašė: „Gerumas ir šventumas yra ne tik vienintelis kelias į laimę, tai yra pati laimė.“
Puritonai gerai suprato, kad tikroji sielos laimė nėra atsitiktinis ar šalutinis šventumo produktas; tikroji laimė ir yra tikrasis šventumas.
Visai neseniai Džonas Paiperis (John Piper) laidoje „Klauskite pastoriaus Džono“ dar praplėtė šią mintį: „Laimė yra šventumo dalis. Neįmanoma apibūdinti šventumo, atmetant laimę Dieve. Šventumas be laimės Dieve neegzistuoja. Surizikuosiu ir pasakysiu, jog laimė Dieve yra šventumo esmė.“
Tačiau ar Šventasis Raštas patvirtina teiginį, jog šventumas ir laimė yra neatsiejamai susipynę?
Tikroji šventumo laimė
Svarstant šį klausimą pravartu pažvelgti į Psalmes. Psalmių autorius dažnai kalba apie „palaimintuosius“, turėdamas galvoje „iš tiesų laimingus“ asmenis. Taigi kas yra tie palaimintieji, tie iš tiesų laimingi žmonės?
Iš tiesų laimingi yra tie, kurie bent jau iš dalies yra šventi. Ši tema rutuliojama visoje Psalmių knygoje: Ps 1, 1–2; 19, 8; 32, 8–11; 34, 8–14; 40, 4; 106, 3; 112, 1; 119, 1–2. 22–24. 69–70. 143–144; 128, 1–6.
Šventumas su laime (arba palaiminimu) siejamas ne tik Psalmėse, bet ir Patarlių knygoje bei Evangelijoje pagal Matą užrašytame Kalno pamoksle (Mt 5, 2–12).
Tačiau prieš svarstydami, kaip rasti tikrąją šventumo laimę, prisiminkime, kad mūsų nuodėmės visam laikui turi būti pašalintos, nes stovime prieš šventą Dievą. Išteisinimo Kristuje grožis nutiesia tiltą tarp psalmininko minimos šventumo laimės ir mūsų atleidimo Kristuje vien per tikėjimą. Palaimintas, kuriam neteisybės atleistos, kurio nuodėmės padengtos. Palaimintas žmogus, kuriam Viešpats neįskaito kaltės ir kurio dvasioje nėra klastos (Ps 32, 1–2; Rom 4, 7–8).
Gyvendami sąjungoje su Kristumi, krikščionys šiek tiek paragauja šios tikrosios šventumo laimės. Jame, Kristuje, randame neatskiriamą paklusnumo ir džiaugsmo, tikro šventumo siekimo ir tikrosios laimės patyrimo ryšį (Jn 15, 1–17).
Laimingas šventas Dievas
Taigi, savo esybės gelmėse mes nenorime būti laimingi arba šventi. Mes norime būti šventi ir laimingi – koks yra Dievas. Dievas yra džiaugsmo ir pasimėgimo versmė, Jis yra laimingas Dievas, pasitenkinęs savo amžinuoju pasimėgimu, ir ši laimė yra Jo šlovės dalis. Dievotumas yra didelis pasipelnymas, kai jį lydi pasitenkinimas (1 Tim 6, 6). Tuo pačiu mūsų Dievas yra nuostabi nesuteršto šventumo liepsna, kurią piktina žmonių sugedimas. Turėdami maisto ir drabužį, būkime patenkinti. Kas trokšta praturtėti, pakliūva į pagundymą ir į pinkles bei į daugelį kvailų ir kenksmingų geidulių, kurie paskandina žmones sugedime ir pražūtyje. Visų blogybių šaknis yra meilė pinigams. Kai kurie, jų geisdami, nuklydo nuo tikėjimo ir patys save drasko aibe skausmų. Bet tu, Dievo žmogau, bėk nuo tų dalykų ir vykis teisumą, maldingumą, tikėjimą, meilę, kantrumą, romumą (1 Tim 6, 8–11).
Mes galime rinktis
Žmogus nuo pat pradžių ieškojo laimės – šis troškimas toks senas kaip pirmieji žmonės, ir gyvuoja nuo žymiai senesnių laikų, nei imta kalbėti apie postmodernizmą, modernizmą, Apšvietą ir Froidą. Kaip ir kiekviena prieš mus buvusi karta, mes susiduriame su senu kaip pasaulis pasirinkimu. Ir mes renkamės ne tarp laimės ir šventumo, bet tarp dviejų skirtingų laimės ieškojimo būdų – velniško ir švento.
Pirmasis būdas – siekiame laimės, kurią žada šis pasaulis, bet galiausiai suprantame, kad tai tik netikras saugumas ar patogumai ir stabų žadama laimė. O galiausiai pasirodo, jog visa tai yra tik sielvartą sukeliantis melas.
Antrasis būdas – ieškoti tikros, Dieve randamos laimės. Tai – nuoširdus pasimėgimas Juo, amžinas ir nesibaigiantis Jo šlovės ir šventumo, kuris yra aukščiau visko, branginimas.
Štai jums ir sprendimas. Kova dėl šios tikrosios šventumo laimės yra kasdienė dvasinė kova dėl tikėjimo, renkantis teisingą, tikrąją laimę.
Jau minėtoje laidoje „Klauskite pastoriaus Džono“, Džonas Paiperis puikiai apibendrino kasdienę tikėjimo kovą dėl šventumo laimės: „ Sakydami: „Dievas labiausiai pašlovinamas, kai mes esame patenkinti Jame, kai žavimės Juo“, mes atskleidžiame, jog esminė šventumo kova yra kova dėl buvimo patenkintiems Dieve.“
Ši tiesa yra verta gilaus apmąstymo.
vertė Marija Valatkaitė
