Tėčio garažas (galerija)

Garažas. Tėčio. Visą laiką tai atrodydavo keista vieta, pilna įvairiausių rakandų, įrankių, kurie padėdavo vėl prikelti automobilius ar kitokius prietaisus. Vieta, kur galėdavai atnešti sulūžusį daiktą ir prašyti: „Tėti, kažkas nutiko, nebeveikia... Ar gali sutvarkyti?“ Ir tėtis sutvarkydavo. Visada. Kartais iškart, kartais tekdavo palaukti, vaikščioti pirmyn atgal garaže ir vis klausinėti: „Ar jau? Ar jau?“ Tėtis kantriai iškęsdavo mūsų mindžikavimus ir įteikdavo sutvarkytą mėgstamą prietaisą.

Taip ir į „Tėčio garažą“ suvažiavome nešini palūžusiais, neveikiančiais ar mėgstamais daiktais, kurių nenorėtume sugadinti, kuriuos tik norime pagražinti, išpuoselėti. Suvažiavome ir apsunkę nuo savo problemų, kupini įvairiausių išgyvenimų, atverdami savo vidų ir klausdami: „Tėti, ar gali sutvarkyti? Ar tai veikia gerai?“

Tai, kad galėjau atvykti į jaunimo sąskrydį „Tėčio garažas“, man buvo dovana. Tiek tiesiogine, tiek perkeltine prasme. Kaip ir kiekvieną kartą garaže gali atrasti ką nors dar nematyto, taip ir šis sąskrydžio savaitgalis man tapo keturiomis atradimų dienomis. Prisipažinsiu, maniau, kad suvažiuos apie keturiasdešimt jaunuolių, kuriuos ir taip pažįstu iš anksčiau, ir apskritai nebus nieko netikėto... Bet kai vis daugiau ir daugiau kojų atšlepsėdavo registracijos link, vis daugiau jaunuolių eidavo į namelius, suvokiau: vau – mūsų daugiau, nei tikėjausi, ir daugiau nei pusės jų aš nepažįstu! Taip prasidėjo veiksmas nepaprastame „Tėčio garaže“.

Sveikinausi su senais pažįstamais, pribėgdama stipriai apkabindavau ir džiaugdavausi pamačiusi atvykusius draugus, mintyse kartodama naujų žmonių vardus. Viso sąskrydžio metu kalbėdavausi. Daug. Eidama pasiimti ko nors iš namelio, sutikdavau ką ir drauge besišnekučiuodami apeidavome kelis ratus aplink stovyklavietę. Diskutuodavome Biblijos studijų grupelėse. Pradžioje ne itin drąsiai, bet vėliau įsismarkavusias diskusijas sunkiai pavykdavo sustabdyti. Juokdavomės iš to, kaip nepaprastai Dievas atsako. Susiimdavome už galvų ir klausdavome: „Čia rimtai? Geras!“ Vėl iš naujo, giliau suvokdavome tai, ką mintinai išmokome augdami ant bažnyčios kilimo, – apie nepaprastą Jėzaus meilę ir malonę mums. Ir tai, kas tebuvo žodžiai, virsdavo stipriu jausmu, Dievo artumu. 

Drauge ir valgydavome. Prisėsdavome prie stalo, prie kurio sėdi koks naujas žmogus, ir kaskart atrasdavome, apie ką smagiai pakalbėti. Kartais net atrodydavo, kad sąskrydyje daugiausia... valgome. O valgydavome skaniai ir daug. „Suvalgytas“ kalorijas reikėdavo ir išdeginti, tad pirmąją dieną mokėmės šokti lindy hopą, kiekvieną popietę po seminarų tekdavo pabėgioti, žaidžiant „Big game“ (Didyjį žaidimą, – liet. k.). Kaskart vis kitoks žaidimas atverdavo ir skirtingas komandos narių savybes: kas drąsiausias bėgti į priešo bazę, kas akyliausias pamatyti paslėptą daiktą ar rankose iškeltą skaičių, kas lyderis, o kas pasekėjas. Be abejonės, daugiausiai kalorijų sudeginome paskutiniąją naktį šokdami pagal šokių muzikos ritmus spalvotomis švieselėmis žibančioje salėje, o vėliau – beveik iki paryčių toliau mokydamiesi lindy hopo ar būreliais vaikštinėdami.

Šlovindavome Viešpatį. Kas dieną. Ir tarsi brangi alyva išsiliedavo malonės pilnatvė. Melsdavomės. Mechanikai už mus, mes vieni už kitus. Mokėmės. Ne vien Dievo žodžio, tačiau ir tarpusavio santykių, gilinome žinias apie vyriškumą ir moteriškumą.

Ir visą laiką garaže ne vien laukėme, kol Tėtis viską sutvarkys, tačiau vieni kitiems ištiesdavome reikiamą įrankį ar tepalo – bendraudami, būdami drauge, išklausydami, paragindami, patylėdami, nusišypsodami.

Drąsiai galiu pasakyti, kad iš Tėčio garažo išvažiavau ne tokia, kokia atvykau. Kai kurios detalės jau pakeistos, kai kurios nepraėjo techninės apžiūros ir jas dar reikės remontuoti. Galbūt tai užtruks, tačiau žinau, kad kaskart galiu užsukti pas patį geriausią Mechaniką – paklausti, paprašyti ir Jis tikrai padės.

Ačiū. Ačiū visiems mechanikams, kurie organizavo sąskrydį ar kitaip prie jo prisidėjo. Ačiū kiekvienam dalyviui. Ir iki susitikimo kituose garažuose!

Bendrinti: