Ar aš nesu skolingas?

Tomis dienomis prasidėjo didelis Jeruzalės bažnyčios persekiojimas. Visi, išskyrus apaštalus, išsisklaidė po Judėjos ir Samarijos apylinkes. <...> O Saulius niokojo bažnyčią, naršydamas po namus, tempdamas iš jų vyrus ir moteris ir siųsdamas juos į kalėjimą. Tuo tarpu išblaškytieji keliaudami skelbė žodį (Apd 8, 1–4). Šiose Biblijos eilutėse aprašyta be galo įtempta situacija: jeigu žmogus tiki Jėzų Kristų, jam gresia kalėjimas, rykštės, lazdos, o gal ir apmėtymas akmenimis ar mirtis. Tuo metu dar nebuvo demokratiškų teismų, nebuvo kovojama už žmogaus teises. Tada tiesa buvo valdžios rankose, o valdžia šiuo atveju buvo nusistovėjusios religijos išpažinėjų rankose. Religija nesitaiksto su naujovėmis, ypač jei tai kelia grėsmę jos autoritetui, nusistovėjusioms tradicijoms, papročiams bei įsitikinimams, kaip turi įvykti viena ar kita.

Žydai laukia Mesijo. Izraelyje Jo laukė visi. Pranašų žinia skelbė, kad tai tinkamas laikas Jam pasirodyti, ir Kristus pasirodė. Jėzus atėjo ir atliko tai, ką turėjo atlikti, bet Juo nepatikėjo, Jo nepriėmė: Jis atėjo pas savuosius, ir savieji Jo nepriėmė (Jn 1, 11). O tuos, kurie Jį priėmė, pradėjo persekioti. Tačiau patikėjusieji Jėzumi neišsigando persekiojimų, atvirkščiai – dar „pila žibalo į ugnį“, skelbdami Tą, dėl kurio kenčia. Kodėl jie taip elgėsi? Argi nekeista? Juos sodino į kalėjimą, o jie vis tiek savo kalbėjo... Jie kalbėjo, nes tikėjo. Jie tvirtai įtikėjo ir nė kiek neabejojo, kad Tas, kurį jie skelbia, yra tikrasis Mesijas, kurio ir laukė visas Izraelis, drauge su tais, kurie dabar juos persekioja.  

Didžiausias tikinčiųjų persekiotojas buvo fariziejus Saulius. Tačiau staiga jo gyvenime įvyksta lūžis – jam apsireiškia Kristus. Ir apsireiškia taip, kad Sauliui nelieka abejonių, kas yra Viešpats, – jis tampa vienu karščiausių Jėzaus liudytojų tuometiniame pasaulyje (Apd 9, 1–23). Saulius bematant pradėjo pamokslauti sinagogose, kad Kristus yra Dievo Sūnus. Visi, kurie tai girdėjo, be galo stebėjosi ir klausinėjo: „Ar čia ne tas pats, kuris Jeruzalėje persekiojo visus, kurie šaukiasi šito vardo?! Argi jis nėra čia atvykęs jų suimti ir gabenti pas aukštuosius kunigus?!“ O Saulius vis labiau stiprėjo ir kėlė sąmyšį tarp Damaske gyvenančių žydų, įrodinėdamas, kad Jėzus yra Kristus (Apd 9, 20–22). Saulius sutiko Viešpatį ir negalėjo neskelbti Evangelijos. Jėga iš Dangaus pakeitė jo gyvenimą, nes jis sutiko Tą, kurį prieš jį buvo sutikę visi jo persekiojamieji. Sauliaus širdyje įvyko perversmas. Tokie pokyčiai žmogaus viduje vyksta ne paties žmogaus, bet Dievo jėga.

Bėgant metams Saulius tapo Pauliumi: Paulius, Jėzaus Kristaus tarnas, pašauktas apaštalu, išrinktas skelbti Dievo Evangeliją, kurią Jis iš anksto pažadėjo per savo pranašus Šventuosiuose Raštuose, apie Jo Sūnų, kūnu kilusį iš Dovydo palikuonių, šventumo Dvasia per prisikėlimą iš numirusių pristatytą galingu Dievo Sūnumi, – Jėzų Kristų, mūsų Viešpatį. Per Jį gavome malonę ir apaštalystę, kad Jo vardu padarytume klusnias tikėjimui visas tautas, iš kurių ir jūs esate Jėzaus Kristaus pašaukti (Rom 1, 1–6). Paulius prisistato Romos tikintiesiems – kas jis toks, kieno ir kokiam tikslui pašauktas tarnas. O pašauktas jis ne tik skelbti, bet dar ir padaryti klusnias tikėjimui visas tautas. Jis buvo užtikrintas dėl pašaukimo ir gyvenimo kelio, jo širdis buvo motyvuota, siekianti misijų tikslo – skelbti Evangeliją visoms tautoms.  

Paulius tikrai stengėsi įgyvendinti, ką jis kalbėjo, – tai labai gražu. Jis sugebėjo perteikti savo regėjimą ir misiją visoms bažnyčioms, kuriose tarnavo, kurioms rašė, kuriose mokė. Kodėl? Manau todėl, kad jame tai buvo tikra, jis tuo tikėjo, tai matė ir dėl to išgyveno. Jam rūpėjo išgelbėtos sielos. Jam buvo taip aišku, kad pasaulį reikia gelbėti iš nuodėmių, o kelias yra vienas – tai Jėzus Kristus, Dievo Sūnus.

Neįmanoma likti abejingiems Pauliaus laiškų žodžiams, kurie kaip gyvasis vanduo užlieja širdį ir įkvepia tikintįjį perduoti kitiems tai, kuo jis tiki. Jam rūpi aplankyti kuo daugiau šalių, kad tik galėtų su visais pasidalyti savo tikėjimu: Trokštu jus pamatyti, kad galėčiau perduoti šiek tiek dvasinių dovanų jums sustiprinti, tai yra drauge pasiguosti bendru jūsų ir mano tikėjimu. Noriu, broliai, kad žinotumėte, jog ne kartą ketinau atvykti pas jus, – bet iki šiol vis pasitaikydavo kliūčių, – kad ir tarp jūsų turėčiau šiek tiek vaisių kaip ir tarp kitų pagonių. Juk aš skolingas graikams ir barbarams, mokytiems ir nemokytiems. Štai kodėl mano širdį traukia ir jums Romoje skelbti Evangeliją. Aš nesigėdiju Evangelijos, nes ji yra Dievo jėga išgelbėti kiekvienam, kuris tiki, pirma žydui, paskui graikui. Joje apsireiškia Dievo teisumas iš tikėjimo į tikėjimą, kaip parašyta: „Teisusis gyvens tikėjimu“ (Rom 1, 11–17).

Apaštalas Paulius troško pasidalinti tuo, ką turi, todėl sielojosi, kad vis atsiranda kliūčių, trukdančių jam aplankyti tikinčius Romoje. Tačiau pro akis nepraslysta ir Pauliaus žodžiai, jog jis skolingas perduoti tai, ką gavo iš Viešpaties, – Dievo jėgą, Evangeliją. Jis jautėsi skolingas perduoti žinią, kuri turi jėgą, didesnę už bet ką pasaulyje, – ta jėga gali išgelbėti kiekvieną, per tikėjimą Jėzumi Kristumi gali dovanoti Dievo teisumą.

Mums šiandien tai labai paprasta ir suprantama, nes turime prieš akis visą Bibliją – galime skaityti tiek Senąjį, tiek Naująjį Testamentą. Tuo metu gyvenę krikščionys to neturėjo, ir Paulius to neturėjo, bet jis turėjo širdį, pilną meilės ir dieviškos ugnies, trokštančios išgelbėti visas tautas! Jis jautėsi skolingas šiam pasauliui tai, ko pats nesiskolino, ką gavo dovanai.

Mylinti ir tikrai tikinti širdis visada jausis skolinga Dievui ir trokš tą žinią perduoti visoms aplink gyvenančioms tautoms ar... bent savo kaimynui, bendradarbiui ir giminaičiui.

Pirmoji bažnyčia buvo persekiojama: vos tik valdžia sužinodavo, kad žmogus tiki Jėzų, iškart siųsdavo į kalėjimą. Šiandien taip nėra, tad galime be baimės skelbti Dievo žodį. Nesigėdykime šitos „skolos“, nes Evangelija yra jėga išgelbėti kiekvieną, kuris tik patikės. Ką pasakysime nukeliavę pas Viešpatį, jei Jis paklaus: „Ar perdavei tai, ką tau patikėjau perduoti lietuvių tautai?“ Kiekvienas pamąstykime: ar aš nesu skolingas bent vienam lietuviui, rusui, lenkui, anglui ar italui? Gal ši „skola“ išgelbės jam gyvybę, nes ji yra JĖGA... Būkime tokios širdies kaip Pauliaus, kuri degė dėl Dievo ir žmonių, kad vienaip ar kitaip kai kuriuos išgelbėtų (1 Kor 9, 22).

Bendrinti: