Ar mūsų laukia Dangus?

Žmonės gimsta ir miršta, keliasi ir eina miegoti, dirba ir ilsisi – gyvena čia, žemėje. Plaukdami šioje kasdienybės jūroje, dažnai net ir eidami į bažnyčią, tikėdami Dievu, mažai susimąsto ar pagalvoja apie galutinę šio gyvenimo prieplauką, į kurią visi atplauksime.

Tikėjimas užtikrina tai, ko viliamės, ir parodo tai, ko nematome (Hbr 11, 1). Tikėjimas užtikrina, kad mūsų sielos išgelbėtos, jeigu patikėjome Kristaus auka už mūsų nuodėmes ir Jo prisikėlimu iš numirusių: Dievo teisumas, tikėjimu į Jėzų Kristų duodamas visiems, kurie tiki <...>. Jeigu lūpomis išpažinsi Viešpatį Jėzų ir širdimi tikėsi, kad Dievas Jį prikėlė iš numirusių, būsi išgelbėtas. Nes širdimi tikima, ir taip įgyjamas teisumas, o lūpomis išpažįstama, ir taip įgyjamas išgelbėjimas (Rom 3, 22; 10, 9–10).

Žmogui suteikiamas išgelbėjimas ir teisumas arba, kitaip tariant, jis turi garantą savo širdy, kad jo gyvenimas nesibaigs: Aš esu prisikėlimas ir gyvenimas. Kas tiki mane, nors ir mirtų, bus gyvas. Ir kiekvienas, kuris gyvena ir tiki mane, nemirs per amžius. Ar tai tiki? (Jn 11, 25–26). Tokia yra tikėjimo tikrovė, kurios nematome, kol esame šioje žemėje, bet tai tikrovė, jeigu tuo tikime.

Kaip svarbu tikėti šiais svarbiais Jėzaus pasakytais žodžiais – „nemirs per amžius“. Vadinasi, tie, kurie tiki, nors ir miršta, gyvena amžinai. Nors čia, žemėje, tarp mūsų jų nebėra, jie gyvena.

O be tikėjimo neįmanoma patikti Dievui. Kas artinasi prie Dievo, tam būtina tikėti, kad Jis yra ir kad uoliai Jo ieškantiems atsilygina (Hbr 11, 6). Neįmanoma patikti Dievui, jeigu Juo netikime. Bet jeigu tiki, vadinasi, artiniesi prie Jo tikėdamas, kad už ieškantį Jo tikėjimą tau bus atlyginta. Atlyginta išgelbėjimu iš mirties ir amžinuoju gyvenimu. Mūsų vieta amžinybėje priklauso nuo to, kuo tikėjome gyvendami žemėje, ko tikėdami labiausiai ieškojome, nes ir tikint galima ieškoti ne to, ko reikia tikram išgelbėjimui.

  Apaštalas Paulius su bendražygiu Silu skelbė Evangelijos žinią  Filipuose. Nors jie liudijo tą tikėjimą, kuris garantuoja išgelbėjimą ir amžinajį gyvenimą, jų kalba bei veiksmai patiko ne visiems ten gyvenantiems: Prieš juos sukilo ir minia. Pretoriai nuplėšė nuo jų drabužius ir įsakė juos mušti lazdomis. Davę daug kirčių, įmetė juos į kalėjimą, įsakydami kalėjimo prižiūrėtojui rūpestingai saugoti. Gavęs tokį įsakymą, kalėjimo prižiūrėtojas įgrūdo juos į vidinę kamerą, o jų kojas įtvėrė į šiekštą. Apie vidurnaktį Paulius ir Silas meldėsi ir giedojo Dievui himnus. Kiti kaliniai jų klausėsi. Staiga kilo toks stiprus žemės drebėjimas, jog kalėjimo pamatai susvyravo. Bematant atsivėrė visos durys, ir visiems nukrito pančiai.  Kalėjimo prižiūrėtojas nubudo ir, pamatęs atviras kalėjimo duris, išsitraukė kalaviją norėdamas nusižudyti: jis pamanė, kad kaliniai pabėgo. Bet Paulius garsiai sušuko: „Nedaryk sau pikto! Mes visi esame čia.“ Paprašęs šviesos, jis šoko vidun ir, visas drebėdamas, puolė Pauliui ir Silui po kojų. Po to išvedė juos laukan ir paklausė: „Gerbiamieji, ką turiu daryti, kad būčiau išgelbėtas?“ Jie atsakė: „Tikėk Viešpatį Jėzų Kristų ir būsi išgelbėtas tu ir tavo namai.“ Ir jie skelbė Viešpaties žodį jam ir jo namiškiams.  Tą pačią nakties valandą jis pasiėmė juos, nuplovė jų žaizdas ir nedelsiant kartu su visais saviškiais buvo pakrikštytas. Nusivedęs į savo namus, jis padengė jiems stalą ir su visais namiškiais džiūgavo, įtikėjęs Dievą (Apd 16, 22–34).

Kalėjimo prižiūrėtojas dirbo savo darbą, uoliai atliko tarnybą – įgrūdo juos į vidinę kamerą, o jų kojas įtvėrė į šiekštą – ir net nepagalvojo apie tai, kas jo laukia. Jis išgyveno antgamtinę Dievo jėgą, kuri sudrebino žemę ir pastato pamatus, kuriai veikiant stebuklingai atsivėrė durys ir nuo kalinių rankų bei kojų nukrito pančiai. Žmogus išgyveno sąžinės apkaltinimą ir įspėjimą, kad jam dabar reikalingas išgelbėjimas.

Dievas dažnai ateina į gyvenimą, kai mes to nesitikime, staiga. Bet kai tik Jis ateina, mūsų gyvenimas keičiasi ir keičiasi taip, kad mes suprantame, jog mums Jis reikalingas. Viešpats kalėjimo prižiūrėtojui ir jo namiškiams tapo tikrove, nes jie išgyveno Jo prisilietimą. Dievas atėjo, nes Jį mylintys ir tikintys Juo meldėsi ir giedojo Dievui himnus, o po to liudijo amžinojo gyvenimo Evangeliją (Apd 16, 32), kuri per tikėjimą Jėzumi Kristumi visai šeimynai atvėrė kelią į dangų (Apd 16, 31).

Įtikėjusieji pasikeitė tai patvirtino jų elgesys su kaliniais: Tą pačią nakties valandą jis pasiėmė juos, nuplovė jų žaizdas <…>. Nusivedęs į savo namus, jis padengė jiems stalą (Apd 16, 33–34), nes šiuos žmones aplankė džiaugsmingas Dangaus išgyvenimas.

Ši istorija parodo, kad tiek dangus, džiaugsmas, tiek skausmas arba kančia į gyvenimą dažniausiai ateina staiga, netikėtai. Ligos, epidemijos, gamtos stichijos, autoavarijos, įvairios traumos, gaisrai, vagystės, apgavystės paliečia ne vieną tiek tikintįjį, tiek netikintįjį. Nes dėl žmogaus nuodėmės ši žemė yra prakeikta (Pr 3, 17), šėtonui atiduotos visos pasaulio karalystės (Lk 4, 5–6), todėl joje tiek daug blogio.

Bet mes, tikėdami Kristumi, savo gyvenime galime siekti Dangaus. Ruoštis, puoštis, statyti namus ten, Danguje, dar vadinamu Rojumi, apie kurį kalbėjo Kristus kartu su juo ant Golgotos kalno kryžiaus kabojusiam nusikaltėliui. Jėzus jam atsakė: „Iš tiesų sakau tau: šiandien su manimi būsi rojuje (Lk 23, 43). Apaštalas Paulius taip pat kalba apie Dangų: Mes žinome, kad, mūsų žemiškajam namui, šiai palapinei, suirus, turime pastatą iš Dievo, ne rankomis statytus amžinus namus danguje (2 Kor 5, 1), – tiems, kurie patikėjo, tikėjo ir sekė Kristaus mokymu (1 Kor 1, 2).

Šventasis Raštas atskleidžia, kad Danguje nebus taip kaip žemėje: Štai Dievo buveinė tarp žmonių. Jis apsigyvens pas juos, ir jie bus Jo tauta, ir pats Dievas, jų Dievas, bus su jais. Jis nušluostys kiekvieną ašarą nuo jų akių; nebebus daugiau mirties, nei liūdesio, nei dejonės, nei skausmo daugiau nebebus, nes kas buvo pirmiau – praėjo (Apr 21, 3–4). Danguje bus ne taip kaip žemėje, tad mums tikrai verta siekti Dangaus. Apie tai ne kartą mums primena pats Kristus: Nekraukite sau turtų žemėje, kur kandys ir rūdys ėda, kur vagys įsilaužia ir vagia. Bet kraukite sau turtus danguje, kur nei kandys, nei rūdys neėda, kur vagys neįsilaužia ir nevagia, nes kur tavo turtas, ten ir tavo širdis (Mt 6, 19–21). Jėzus kalba apie kitokius turtus. Tai nežemiškas turtas, nes jo „nei kandys, nei rūdys neėda, vagys nevagia“, bet tas turtas bus įvertintas Danguje. Šis turtas, atrodytų, nematomas, bet jis garantuoja gyvenimą Danguje, amžinąjį gyvenimą...

Kai ateis Žmogaus Sūnus savo šlovėje ir kartu su Juo visi šventi angelai, tada Jis atsisės savo šlovės soste. Jo akivaizdoje bus surinkti visų tautų žmonės, ir Jis atskirs juos vienus nuo kitų, kaip piemuo atskiria avis nuo ožių. Avis Jis pastatys dešinėje, o ožius – kairėje. Tuomet Karalius tars stovintiems dešinėje: ‘Ateikite, mano Tėvo palaimintieji, paveldėkite nuo pasaulio sukūrimo jums paruoštą karalystę! Nes Aš buvau išalkęs, ir jūs mane pavalgydinote, buvau ištroškęs, ir mane pagirdėte, buvau keleivis, ir mane priėmėte, buvau nuogas, ir mane aprengėte, buvau ligonis, ir mane aplankėte, buvau kalinys, ir atėjote pas mane’.

Tada teisieji klaus: ‘Viešpatie, kada gi matėme Tave alkaną ir pavalgydinome, ištroškusį ir pagirdėme? Kada gi matėme Tave keliaujantį ir priėmėme ar nuogą ir aprengėme? Kada gi matėme Tave sergantį ar kalinį ir aplankėme?’ Ir atsakys jiems Karalius: ‘Iš tiesų sakau jums, kiek kartų tai padarėte vienam iš šitų mažiausiųjų mano brolių, man padarėte’. Tada Jis prabils ir į stovinčius kairėje: ‘Eikite šalin nuo manęs, prakeiktieji, į amžinąją ugnį, kuri paruošta velniui ir jo angelams! Nes Aš buvau išalkęs, ir jūs manęs nepavalgydinote, buvau ištroškęs, ir manęs nepagirdėte, buvau keleivis, ir manęs nepriėmėte, nuogas, ir manęs neaprengėte, ligonis ir kalinys, ir manęs neaplankėte’. Tada jie atsakys: ‘Viešpatie, kada gi matėme Tave alkaną ar ištroškusį, ar keleivį, ar nuogą, ar ligonį, ar kalinį ir Tau nepatarnavome?’ Tada Jis atsakys jiems: ‘Iš tiesų sakau jums: kiek kartų taip nepadarėte vienam šitų mažiausiųjų, man nepadarėte’. Ir šitie eis į amžinąjį kentėjimą, o teisieji į amžinąjį gyvenimą“ (Mt 25, 31–46).

Jėzus griežtai ir labai rimtai pasakoja šį palyginimą. Ir įdėmiai skaitant galima suprasti, kad Jis tai kalba visiems, stovėsiantiems Jo akivaizdoje. Vadinasi, bus ir tokių, kurie sakys: Viešpatie, Viešpatie, argi mes nepranašavome Tavo vardu, argi neišvarinėjome demonų Tavo vardu, argi nedarėme daugybės stebuklų Tavo vardu?! (Mt 7, 22). Ne pranašystės, demonų išvarinėjimas ar stebuklų darymas (nors krikščionio gyvenime gali vykti ir tai) garantuoja Dangų. Mūsų pasirinkimai, gyvenimo eiga, elgesys – tarsi neapčiuopiami dalykai, turtai, kurių nesimato. Prisiminkime Filipuose išsigelbėjusią kalėjimo prižiūrėtojo šeimyną – jie čia pat vykdė tai, apie ką Jėzus kalba palyginime: Aš buvau išalkęs, ir jūs mane pavalgydinote, buvau ištroškęs, ir mane pagirdėte <...>  buvau nuogas, ir mane aprengėte <...> buvau kalinys, ir atėjote pas mane.

Kaip jau minėjau, išgelbėjimas ateis staiga: Kaip žaibas tvyksteli iš rytų ir nušvinta iki vakarų, toks bus ir Žmogaus Sūnaus atėjimas (Mt 24, 27) į mūsų pasaulį. Pas vienus anksčiau, pas kitus vėliau, bet Jis ateis. Todėl budėkite, nes nežinote, kurią valandą ateis jūsų Viešpats <...>. Todėl ir jūs būkite pasiruošę, nes Žmogaus Sūnus ateis tą valandą, kurią nemanote (Mt 24, 42. 44).

Dievas taip pamilo pasaulį, jog atidavė savo viengimį Sūnų, kad kiekvienas, kuris Jį tiki, nepražūtų, bet turėtų amžinąjį gyvenimą. Dievas gi nesiuntė savo Sūnaus į pasaulį, kad Jis pasaulį pasmerktų, bet kad pasaulis per Jį būtų išgelbėtas (Jn 3, 16–17).

Kviečiu rimtai permąstyti savo gyvenimą, vertybes, pasirinkimus – kokius turtus krauname šiandien, ir paklausti savęs: Kas manęs šiandien – būtent šiandien – laukia? Daugelis – apie juos ne kartą esu jums kalbėjęs ir dabar net su ašaromis kalbu – elgiasi kaip Kristaus kryžiaus priešai <...>. Jie temąsto apie žemiškus dalykus. Tuo tarpu mūsų tėvynė danguje, ir iš ten mes karštai laukiame Gelbėtojo, Viešpaties Jėzaus Kristaus (Fil 3, 18–20).

Čia mes neturime išliekančio miesto, bet ieškome būsimojo (Hbr 13, 14). Ar mūsų laukia Dangus? Ar mes, gyvenantys bei mąstantys apie žemiškus turtus bei kitus dalykus, užtikrinti dėl mūsų Gelbėtojo gelbstinčios malonės? Norisi viltis beribe Jo malone, kad atgailaujančios širdys yra pilnos Dievo ieškančio tikėjimo, kuris garantuoja kelionę į amžinuosius namus Danguje.

Prisiminiau vieną pasakojimą: „Vienos radijo laidos metu buvo pranešta, kad kito sekmadienio pamokslas bus apie Dangų. Senyvas krikščionis išgirdo šį pranešimą ir parašė laišką: „Kitą sekmadienį jūs ketinate šnekėti apie Dangų. Domiuosi šia šalimi, nes daugiau kaip 55 metus turiu teisę ir truputį nuosavybės ten. Aš jos nepirkau. Man ją davė ne už pinigus, aš nieko nemokėjau. Bet dovanotojas įgijo man ją už didelę auką. Daugiau kaip pusę amžiaus siunčiu medžiagas ten, kad didysis visatos Statytojas galėtų tai panaudoti, statydamas man namą. To namo niekada nereikės perstatyti ar remontuoti. Jis tobulai man tiks. Jis niekada nepasens. Pamatai niekada nebus sugriauti, nes jie remiasi į amžinąją Uolą. Ugnis negali jo suniokoti. Potvyniai negali jo nuplauti. Tikiuosi išgirsti jūsų pamokslą, nors galiu ir neišgirsti. Kai mane pašauks, turėsiu vykti neatidėliodamas. Esu pasiruošęs. Mano bilietas į Dangų yra be kelionės datos. Jis tik į vieną pusę. Ant jo nėra leidimo bagažui. Esu pasiruošęs vykti ir manęs gali nebebūti čia, kai jūs kalbėsite apie Dangų kitą sekmadienį, bet vieną dieną aš jus ten sutiksiu!“.[1]

Nuostabus laiškas, spinduliuojantis užtikrintumą. Tas žmogus tikras, kad turi bilietą, nors ir be kelionės datos ar leidimo pasiimti lagaminą, nes jis kaip Abraomas laukė miesto su pamatais, kurio statytojas ir kūrėjas yra Dievas (Hbr 11, 10).

Brangieji, gyvenkime taip, kad mūsų Dievas nesigėdytų vadintis mūsų Dievu. Tikėkime, kad mūsų laukia Dangus! Tai – tikrovė, kurios nematome, kol esame šioje žemėje, bet tai yra tikrovė, jeigu tuo tikime.

 

___________________________________________________

[1] Brošiūra „Dangus ir kaip ten patekti“ Perry F. Rockwood

Bendrinti: