Dievo sumanymas – skirtingos dovanos viename Kūne

Apaštalas Paulius Laiške korintiečiams kalba ir apie Šventosios Dvasios teikiamas dovanas bei tikinčiųjų nuostatas vienas kito atžvilgiu. Akivaizdu, kad krikščionys, būdami vienoje bendruomenėje, turėtų atpažinti, priimti ir gerbti vienas kito dovanas:
Nes kaip kūnas yra vienas ir turi daug narių, o visi to vieno kūno nariai, nepaisant daugumo, sudaro vieną kūną, taip ir Kristus. <...> ir visi buvome pagirdyti viena Dvasia. Juk kūnas nėra sudėtas iš vieno nario, bet iš daugelio. Jei koja sakytų: „Kadangi nesu ranka, todėl nepriklausau kūnui“, argi dėl to ji nepriklausytų kūnui? O jeigu ausis sakytų: „Kadangi nesu akis, todėl nepriklausau kūnui“, argi dėl to ji nepriklausytų kūnui? Jeigu visas kūnas būtų akis, tai kur būtų klausa? Jeigu visas kūnas būtų klausa, tai kur būtų uoslė? Bet dabar Dievas sudėliojo kūne narius ir kiekvieną iš jų, kaip panorėjo. Ir jei visi būtų vienas narys, kur beliktų kūnas? Bet dabar narių daug, o kūnas vienas. Akis negali pasakyti rankai: „Man tavęs nereikia“, ar galva kojoms: „Man jūsų nereikia“ (1 Kor 12, 12-21).

Šie vaizdingi apaštalo pamokymai atskleidžia mums keletą dalykų:

• Kristaus kūną sudaro ne vienas, ne du ir ne trys nariai. Narių yra daug. Ir šie nariai yra skirtingi. Jų skirtingumas kyla ne iš jų kūniškumo, bet iš Dvasios - Visi buvome pagirdyti viena Dvasia. Galvodama apie tai, prisimenu vieną vaizdą iš tų laikų, kai ieškodavau stovyklavietės jaunimo stovykloms: vienoje stovyklavietėje (atrodo, Giruliuose) kambariuose būdavo po maždaug dvylika lovų! Galėjau tik įsivaizduoti, kas ten dėdavosi vakarais, „ramybės“ laiku... Jaunimas gal ir mielai rinktųsi tokius kambarius, kad galėtų padūkti, tačiau vyresni žmonės tikrai norėtų daugiau ramybės ir rinktųsi dviviečius, triviečius kambarius... Juk kur du ar trys - daugiau ramybės nei ten, kur dvylika... O Kristaus Kūne yra daugiau nei dvylika, ir iššūkių sugyventi, atpažinti bei priimti vienas kito dovanas tikrai bus daugiau. Mums kur kas ramiau ir „galvos neskauda“, jei skamba „vienos rūšies“ muzika per pamaldas, o tam tikrų temų pamokslai net neliečia.

• Žmonės linkę lyginti save su kitais. Tuomet kai kurie padaro tokius „atradimus“: Kūno „koja“, žveldama į Kūno „ranką“ ima galvoti, kad ji nepriklauso Kūnui, nes nėra ranka. Tai reiškia, žmonės turi polinkį matyti ne tai, kas jie yra Kristuje, o tai, kas jie nėra. Manau, tai turėtų būti didelė pamoka mums visiems - įsižiūrėkime, kokias dovanas Viešpats suteikė ne tik kitiems, bet ir mums. Ir jei esame „koja“ Jo Kūne, nesistenkime būti „ranka“, vien todėl, kad ji galbūt patraukliau atrodo, nei mes atrodome savo pačių akyse. Priimkime Viešpaties mums suteiktas dovanas, padėkokime Dievui už jas ir tarnaukime.

• Žmonės linkę nuvertinti Dievo dovanas, jei jos neatitinka jų įsivaizdavimo ar lūkesčių: Jeigu visas kūnas būtų akis, tai kur būtų klausa? - klausia apaštalas. Mat vienos dovanos mums atrodo patrauklesnės, o kitos - mažiau patrauklios. Daugelis nori būti tomis patrauklesnėmis dovanomis. O gal galvojama, kad „akimis“ būti lengviau ir geriau, nei būti „rankomis“, kurios daug dirba, ar „kojomis“, kurios daug vaikšto? Tačiau tiesa ta, kad Kūnui žalinga, jei ima dominuoti tik „vienos rūšies“ dovana. Dovanų yra įvairių, ir visos jos turi turėti deramą vietą bei įvertinimą Kristaus Kūne. Pasižvalgykime aplink save: ar tarp mūsų veikia SKIRTINGOS dovanos? (Žinoma, skirtingu laiku Viešpats gali išryškinti tam tikras dovanas - tas, kurios Kristaus Kūnui ypač reikalingos tuo konkrečiu metu. Tačiau ir tai svarbu atpažinti, kad priimtume reikiamą patarnavimą.) Kai buvau vieno tarnavimo bažnyčioje vadove, vienas gražiausių iššūkių buvo - leisti veikti skirtingoms dovanoms, skirtingoms idėjoms, skirtingiems sumanymams. Ir nors ne visos mūsų tarnavimo „pranašystės“ buvo „pateptos“, tačiau mane džiugino tai, kaip žmonės bando, įsitraukia, kuria, vysto... O vienas didžiausių iššūkių tam tikru metu buvo - nedominuoti pačiai, bet leisti atsiverti kitiems. Šalia vadovų turėtų subręsti ir kitos dovanos, kiti lyderiai, gabūs bet kada pavaduoti ar pakeisti vadovus. Pastebėjau, kad bręstant Kristuje mažėja noras viską laikyti savo rankose, ateina daugiau pasitikėjimo Dievu, saugumo Jame. Nereikia savęs įtvirtinti, tampi laisvas tarsi pats nuo savęs, tai yra daugiau pasitiki tuo, kaip Viešpats veikia per kitus.

• Kūne narius „dėlioja“ Viešpats. Kai veikia skirtingos dovanos, kai visos jos yra matomos bei girdimos, tuomet galime teigti, kad tai Dievas sudėliojo narius pagal savo nutarimą. Tačiau budėkime, kad Kūne neimtų dominuoti tik „vienos rūšies“ dovana, nors pats Viešpats ir gali ją išryškinti pagal poreikį tam tikram laikui.

• Kartais tam tikras dovanas turintys gali kitiems sakyti: „Man jūsų nereikia, nes aš pati viską matau - juk esu akis“ arba: „Man jūsų nereikia, nes aš esu galva, mąstanti, protinga, tai kam jūs man reikalingi?“ Ši nuostata gali tūnoti mumyse labai giliai - mat kartais mes linkę nepriimti arba ignoruoti tuos, kurie mums nepatinka. Tačiau tiesa ta, kad kartais mums labiausiai ir reikia tų, kuriuos mažiausiai gebame priimti.

Užrašytas ne vienas pasakojimas apie atsiskyrėlišką gyvenimą gyvenusius vienuolius, vadinamus Dykumos tėvais. Tačiau ieškodami Dievo jie suprasdavo, kad jiems reikia ir... savo artimo. Žmogus sukurtas gyventi tarp žmonių. Mums būtina atsiskirti Dievo ieškojimui, tačiau, slaptumoje neliekame amžinai. Viešpats atves mus pas žmones, kuriems patarnausime mes ir kurie savo ruožtu patarnaus mums. Pamenu tokį seną pasakojimą, kaip viena Dievo tarnaitė, paraginta Šventosios Dvasios, patarnavo benamiui, alkoholikui... Kalbėdama su juo ji suprato, kad turi padovanoti jam savo sportinius batus. Galiausiai, laimėjusi vidinę kovą ir taip pasielgusi, ji klausė Dievo: „Viešpatie, bet šis žmogus nebuvo išgelbėtas, nors aš jam ir ištiesiau pagalbos ranką...“ Tuomet Viešpats jai parodė, kad per tą situaciją ji pati buvo tam tikra prasme „išgelbėta“, tai yra pakeista... Dovana bei dėmesys benamiui buvo labai reikalingi jai pačiai, kad ji keistųsi (manau, kad ji turėjo išgyventi nemenką vidinę kovą, kol apskritai prie jo priėjo, kad užkalbintų...). Mes visi skirtingi ir su įvairiom dovanom, ir esame vieni kitiems reikalingi.

Kai mums suteiktomis dovanomis tarnaujame kitiems ir mums sekasi, jei nebudėsime, netrukus galime pajusti savo pranašumą. Bet jei budėsime, jei išliksime nuolankūs bei matantys ir kitas dovanas, Viešpats laimins tiek mus pačius, tiek visą Kūną. Tačiau dažnai skirtingos dovanos, kurios labai skiriasi nuo mūsų turimų, mus gąsdina. Pavyzdžiui, jei žmogus niekuomet nėra pranašavęs, arba „pripranašavęs“ ne iš Dievo Dvasios įkvėpimo, apskritai gali pradėti atmesti bei ignoruoti pranašaujančius. Vis tik Raštas liudija mums apie pranašystės dovaną, liudija ir apie pranašus... Taip pat ragina ir ištirti pranašystes, o to, kas gera, laikytis. Jei reikia ištirti, vadinasi, gali būti ir klaidų, tačiau ir tuo atveju Viešpats žmogaus neatmeta, o klausytojams sako: Ištirkite ir to, kas gera, laikykitės (1 Tes 5, 19-21). Žmogus, būdamas ne visai tinkamas indas, gali prikalbėti ir neteisingų dalykų, tad klausytojų užduotis atsirinkti, o ne atmesti žmogų ir jo dovaną.

Apaštalas Paulius, cituotos Laiško korintiečiams ištraukos pradžioje sako: Yra skirtingų dovanų, tačiau ta pati Dvasia. Yra skirtingų tarnavimų, tačiau tas pats Viešpats. Ir yra skirtingi veiksmai, tačiau tas pats Dievas, kuris visa veikia visame kame. Bet kiekvienam suteikiamas Dvasios pasireiškimas bendram labui. Vienam Dvasia suteikiamas išminties žodis, kitam ta pačia Dvasia - pažinimo žodis, kitam - tikėjimas ta pačia Dvasia, kitam - išgydymų dovanos ta pačia Dvasia, kitam - stebuklų darymas, kitam - pranašavimas, kitam - dvasių atpažinimas, kitam - skirtingos kalbos, kitam - kalbų aiškinimas. Bet visa tai daro viena ir ta pati Dvasia, kuri dalija kiekvienam atskirai, kaip Jai patinka (1 Kor 12, 4-11).

Kartais pagalvoju, kodėl gimsta tiek daug evangelinių bažnyčių... Žiūrėk, net kelios kone toje pačioje gatvėje. Žinoma, ačiū Dievui - kad tik būtų išgelbėta kuo daugiau žmonių, kad tik žmonės rastų savo vietą Kristaus Kūne ir Jam nuoširdžiai tarnautų... Manau, galime tik dėkoti Viešpačiui už kiekvieną bažnyčią. Tačiau, galvoju, gal kartais tam tikros dovanos neranda sau vietos viename Kūne, vienoje bažnyčioje? Ar mes nebijome skirtingų dovanų? Kai kas labai norėtų daugiau melstis, pranašauti, melstis dėl išgydymų. Vieni nori melstis tyliai, kiti garsiai. Kai kas netiki pranašavimo dovana, išgydymais ar dvasių atpažinimu, bet tiki, kad reikia eiti ir tarnauti vargšams arba kaliniams... Kažkas tiki rašyto žodžio reikšme skelbiant Evangeliją, o kiti galbūt norėtų daugiau muzikinių, gatvės projektų, kuriuose būtų tarnaujama žmonėms dar kitais būdais...

Ar turėtume vieni kitus atmesti, ignoruoti, paniekinti? Žinoma, kad ne. Ar turėtume jaustis pranašesni už kitus, jei esame „akys“ Jo Kūne, bet ne „rankos“? Ne. Neturime stengtis vieni kitų pakeisti „pagal savo rūšį“, bet tarnauti Viešpačiui gerbiant kito dovanas bei supratimą. Juk ir mūsų supratimai taip pat kinta. Žiūrėk, šiandien brolis netiki, kad Dievas gali išgydyti ligonį, o rytoj gal jau tikės. Šiandien jis Evangeliją komentuoja vienaip, o rytoj gal komentuos jau kiek kitaip...

Teveikia visos dovanos. Neignoruokime, neatmeskime, neniekinkime vieni kitų, kad nepaniekintume ir Dievo Dvasios, kuri kiekvienam duoda, kaip Jai patinka. Juk dovanos skirtos Kristaus Kūno ugdymui, taip pat jos gali pasitarnauti ir netikinčių žmonių išgelbėjimui. Ir, galiausiai, priimkime vieni kitus, kad eitume tuo pranašesniu meilės keliu, apie kurį apaštalas Paulius dėsto jau kitame Laiško korintiečiams skyriuje.

Nuotrauka Rolanos Kunskės