Kaip patirti gyvenimo džiaugsmą?

Tuo bus pašlovintas mano Tėvas, kad duosite gausių vaisių ir būsite mano mokiniai. [...] Aš jums tai kalbėjau, kad jumyse liktų manasis džiaugsmas ir kad jūsų džiaugsmui nieko netrūktų (Jn 15, 8. 11).

Labai dažnai ieškau atsakymų į man rūpimus gyvenimo klausimus, kurie būna tiesiogiai susiję su bažnyčia, jos gyvenimu, tarnyste, veikla „už bažnyčios sienų“ ir, be abejo, pirmiausia su žmonėmis – mano broliais ir seserimis – esančiais bažnyčioje. Mes jiems tarnaujame, tad jie ir rūpi labiausiai. Svarbu, ką jie veikia, ką dirba, kuo gyvena laisvalaikiu, ką skaito, ką žiūri, kur lankosi... juk bažnyčia – tai vienas kūnas, viena šeima. Norisi, kad kiekvienas brolis ar sesuo Kristuje turėtų tikėjimą, užtikrintumą išgelbėjimu, kad kiekvienam pakaktų sveikatos, būtiniausių dalykų ir pan. Visgi neretai pastebiu, kad žmonėms vis ko nors trūksta... ir dažniausiai trūksta gyvenimo džiaugsmo. Džiaugsmo kurį teikia pats gyvenimas, aplinka ir, be abejo, pats Viešpats.

Galima pastebėti, kad vienas krikščionis džiaugsmingas, o kitas nuliūdęs. Vienas dažnai šypsosi ir maloniai kalba, bendrauja, o kitas beveik visada būna „surūgęs“ ir, kad ir apie ką paklaustum, dažniausiai viskuo nepatenkintas, tarsi gyventų ne savo, o „skolintą“ gyvenimą. Taigi ėmiau ieškoti atsakymo, kodėl taip yra?

Prieš kurį laiką iš Šiaulių Krikščioniškojo knygyno parsivežiau senus, jau gerokai užsigulėjusius žurnalo „Gyvieji šaltiniai“ numerius ir kitos medžiagos, kurią dalijame žmonėms kaip evangelizacinius lankstinukus. Prieš duodamas tokią medžiagą kitam žmogui, visada pats ją perskaitau, nes norisi konkrečiai atsakyti į poreikius, kuriuos pastebi bendraudamas su žmogumi – ar žmogui reikia žodžio apie kančią, ar apie darbą, ar nuodėmės žalą… Taigi viename žurnalo numeryje radau Dwighto L. Moody straipsnį „Savybės, reikalingos sielų laimėjimui“ (kuris prieš kelerius metus buvo spausdintas ir „Ganytojuje“ (2007 m., Nr. 11). Perskaitęs jį, buvau Šventosios Dvasios paliestas. Sujaudino šie autoriaus žodžiai: „Žmogus, suvokęs, kad svarbiausias jo darbas yra laimėti sielas Kristui, iš tiesų yra pats laimingiausias žmogus. Tačiau jei žmogus atsivertė ir lanko bažnyčią tik dėl savęs, jis nebus laimingas – jis atsisako pasaulio siūlomų malonumų, bet neatranda naujų. Jobo vargai baigėsi, kai jis pradėjo melstis už savo draugus. Taip bus kiekvienam, kuris stengsis vardan kitų, – jie švies ne tik danguje, bet ir čia žemėje, dabar.“

Supratau, kad turiu perduoti šią žinią kitiems, ir kurie tai priims bei patikės, iš tiesų atras gyvenimo džiaugsmą, nes tai žadu ne aš, bet pats Dievo Sūnus: „kad jumyse liktų manasis džiaugsmas ir kad jūsų džiaugsmui nieko netrūktų“, „turime duoti vaisių“, „ne jūs mane išsirinkote, bet Aš jus išsirinkau ir paskyriau, kad eitumėte, duotumėte vaisių ir jūsų vaisiai išliktų...“ (Jn 15, 16).

Taigi Jėzus kreipiasi į mokinius, pavesdamas jiems labai svarbią užduotį – duoti vaisių. Bėda, kad daugelis iš mūsų nenešame šio išliekančio vaisiaus. Kodėl? Vienas iš atsakymų, kuris bent iš dalies padeda suprasti, kodėl neauga mūsų bažnyčios, yra tai, kad mes nebesuvokiame krikščionio pašaukimo būti pasaulio šviesa ir druska šiame tamsiame bei iškrypusiame, nuodėmės pavergtame pasaulyje.

Liudydamas Kristų ar tai, ką Jis daro (jei daro) tavo gyvenime, tu visada būsi įpareigotas gyventi šviesoje, būti nuolankus Jo žodžiui ir visada ateisi į bažnyčią dar ir todėl, kad tau bus įdomu, ar atėjo ir tavo kviestas žmogus. Niekuomet nepamiršiu to džiaugsmo, kai mano į bažnyčią pakviesti žmonės atgailauja ir išpažįsta Kristų savo Viešpačiu. Kodėl taip tuo džiaugiuosi? Nes suprantu, kad žmogaus siela buvo išgelbėta iš pragaro ir amžinų kančių vietos (Lk 16, 19–31), į kurią nepateks tik tie, kurie girdės ir tikės ne tik pranašais, bet pačiu Jėzumi Kristumi kaip savo Viešpačiu. Kito kelio nėra: Jeigu lūpomis išpažinsi Viešpatį Jėzų ir širdimi tikėsi, kad Dievas Jį prikėlė iš numirusių, būsi išgelbėtas. Nes širdimi tikima, ir taip įgyjamas teisumas, o lūpomis išpažįstama, ir taip įgyjamas išgelbėjimas (Rom 10, 9–10). Bet kaip žmonės šauksis To, kurio neįtikėjo? Ir kaip jie įtikės Tą, apie kurį negirdėjo? Kaip išgirs be skelbėjo? (Rom 10, 14). Čia ir slypi krikščionio atsakomybė, nes jis išrinktas nešti Žodį ir Dievo žodžio šviesą šiam žūstančiam pasauliui, kad jūsų džiaugsmui nieko netrūktų (Jn 15, 11).

Jėzus pažadėjo, kad mes visada būsime pilni džiaugsmo, jeigu asmeniškai atvesime pas Jį kitą žmogų. Kaip svarbu tai išgirsti ir leisti širdžiai tuo patikėti. Daug žmonių lanko bažnyčią, tarnauja, aukojasi vedami atsakomybės jausmo. Bet ar pažįstame tą tarnavimo džiaugsmą, kuris aplanko, kai apie Viešpatį pasakojame netikintiems žmonėms?

Ar mes pamename ugningus prabudimo metus ir tai, koks džiaugsmas tuo metu tvyrojo kiekvienoje bažnyčioje? Kas buvo nuo pradžios, ką girdėjome ir savo akimis regėjome, ką matėme ir mūsų rankos lietė – tai ir skelbėme kaip Gyvenimo žodį. Gyvenimas pasirodė, ir mes regėjome ir liudijame, ir skelbiame jums šį amžinąjį gyvenimą, kuris buvo pas Tėvą ir pasirodė mums. Ką matėme ir girdėjome, mes skelbiame jums, kad ir jūs turėtumėte bendravimą su mumis. O mūsų bendravimas yra su Tėvu ir su Jo Sūnumi Jėzumi Kristumi. Ir tai rašome jums, kad jūsų džiaugsmas būtų tobulas (1 Jn 1, 1–4). Apaštalas Jonas prisimena, ką girdėjo, ką matė ir ką lietė, kad džiaugsmas būtų tobulas. Nereikia gyventi tik prisiminimais, bet prisiminęs ankstesnį džiaugsmą gali ir vėl jį atgaivinti, jeigu suvoki, jog sielų laimėjimas tai svarbiausia krikščioniško tarnavimo bei gyvenimo siekiamybė ir sąlyga tobulam džiaugsmui bei gyvenimo pilnatvei pasiekti.

Manau, nesuklysčiau pasakęs, kad dauguma krikščionių šiandien nesuvokia asmeninės atsakomybės liudyti Kristų juos supančiam pasauliui. O kai žmogus nejaučia atsakomybės už kokį nors dalyką, laikui bėgant jam tai tampa nebeįdomu. Taip yra ir kalbant apie mūsų santykius su Kristumi ar su bažnyčia. Iš patirties galiu tvirtinti, kad tokią atsakomybę praradęs žmogus rečiau ateina į bažnyčią, jį lengva pakreipti į nuodėmę, jis tampa stebėtoju ar kritiku.

Tokie „krikščionys“ gyvena „krikščioniškai“ tik tarnavimų, pamaldų metu, jie žino, kaip bažnyčioje „žaisti bažnyčią“. Bet atminkime, kad bažnyčia – tai gyvi, džiaugsmingi, nuoširdžiai tikintys ir atsakingai Dievo žodį priimantys žmonės, kurie supranta, kad negalima užsidaryti nuo pasaulio, – juk Kristus laukia vaisių. Viešpats atėjo, kad išgelbėtų šį pasaulį iš nuodėmių (Mt 1, 21) bei pražūties (Jn 3, 16) ir įvestų į gyvenimo šviesą bei tobulą džiaugsmą. Tik skelbdami Gerąją Naujieną pasieksime žmonių širdis ir galėsime atsivesti juos į bažnyčią, kurioje kartu su jais ir išgyvensime tikrąjį džiaugsmą.

„Žmogus suvokęs, kad svarbiausias jo darbas yra laimėti sielas Kristui, iš tiesų yra laimingiausias žmogus“, – sako tai patyręs vienas iš puikiausių XIX a. amžiaus sielų laimėtojų D. L. Moody.Tai ne kartą esu išgyvenęs ir aš, tad kviečiu šį džiaugsmą patirti ir tave, nes tai Viešpaties Jėzaus pažadas kiekvienam, kuris patikės ir leis savo talentą į apyvartą. Gerai, šaunusis ir ištikimasis tarne! Kadangi buvai ištikimas mažuose dalykuose, pavesiu tau didelius. Eikš į savo šeimininko džiaugsmą! (Mt 25, 21) <...> išmėginkite mane, – sako kareivijų Viešpats. – Ar Aš neatversiu jums dangaus langų... (Mal 3, 10).

Išmėgink Viešpatį. Jis tikrai nenuvils ir pripildys tave tobulu savo džiaugsmu. 

Bendrinti: