Kur krypsta tavo žvilgsnis?

Todėl, šventieji broliai, dangiškojo pašaukimo dalininkai, įsižiūrėkite į mūsų išpažinimo Apaštalą ir vyriausiąjį Kunigą Jėzų Kristų, kuris buvo ištikimas Jį paskyrusiam, kaip ir Mozė visuose Jo namuose (Hbr 3, 1–2). Į ką šiandien žiūri bažnyčia? Pabandykime įsižiūrėti į Tą Asmenį, per kurį aš ir visi, kurie tikime, turime nuodėmių atleidimą bei amžinąjį gyvenimą.

Aš esu kelias, tiesa ir gyvenimas, – sakė Jėzus (Jn 14, 6). Žiūrėdamas į šį Kelią – matydamas Žodyje Kristaus kalbamas tiesas, nuvyksi ten, kur patirsi gyvenimo džiaugsmo pilnatvę, ten, kur Dievas Tėvas paruošė Amžinąjį miestą: Jie visi mirė tikėdami, dar negavę pažadėtųjų dalykų, bet iš tolo juos regėdami, buvo įsitikinę jais ir priėmė juos, išpažindami, jog jie žemėje svečiai ir keleiviai. Kurie taip kalba, parodo, kad ieško tėvynės. Jeigu jie būtų minėję aną, iš kurios iškeliavo, jie būtų turėję laiko sugrįžti atgal. Bet dabar jie siekė geresnės tėvynės, tai yra dangiškosios. Todėl Dievas nesigėdija vadintis jų Dievu: juk Jis paruošė jiems Miestą! (Hbr 11, 13–16).

Kaip svarbu, į ką tu žiūri, ką išpažįsti, kuo tiki, kaip gyveni ir ką kalbi. Jie visi mirė, bet mirė tvirtai tikėdami ir savo dvasinėmis akimis matydami tai, kas jų laukia. Kodėl jie buvo taip tvirtai tuo įsitikinę? Greičiausiai todėl, kad buvo nukreipę savo žvilgsnius teisinga kryptimi – žvelgė į Tą, kuris buvo ištikimas Jį paskyrusiam ir atliko Jam patikėtą misiją iki galo. Nes Dievas taip pamilo pasaulį, jog atidavė savo viengimį Sūnų, kad kiekvienas, kuris Jį tiki, nepražūtų, bet turėtų amžinąjį gyvenimą. Dievas gi nesiuntė savo Sūnaus į pasaulį, kad Jis pasaulį pasmerktų, bet kad pasaulis per Jį būtų išgelbėtas (Jn 3, 16–17).

Labai įdomu, kad Laiško Hebrajams 3 skyriuje šalia Jėzaus minimas ir Mozė (Hbr 3, 2) – nors Mozė buvo žmogus, Šventajame Rašte jis dažnai lyginamas su Dievo Sūnumi, pačiu ištikimiausiu asmeniu pasaulyje. Ir greičiausiai ne be priežasties, nes Mozė padarė visa, ką Viešpats įsakė (Iš 40, 16). Jis visuomet stengėsi dėl Dievo vardo ir darbavosi pagal Jo nurodymus ir žodį, kurį gerbė ir brangino: Mozė apžiūrėjo darbą ir pamatė, kad viskas padaryta pagal Viešpaties nurodymus, ir Mozė palaimino juos (Iš 39, 43). Jis ne tik pats taip gyveno, bet prižiūrėjo ir kitus savo brolius, kurie ruošė susitikimo su Dievu palapinę, kad šie būtų Jam ištikimi, mylėjo ir laimino tuos, kurie darė tai, kas patiko Viešpačiui.

Ne veltui Raštas mums kalba apie Mozę, Dovydą ir kitus, nes šie su Dievu susilietę vyrai ruošė kelią Kristaus atėjimui. Viešpats kalbėdavo su Moze veidas į veidą, kaip žmogus kalbasi su savo draugu (Iš 33, 11). Vėliau skaitome, kad Viešpats surado vyrą pagal savo širdį (Dovydą) ir paskyrė jį vadu savo tautai (1 Sam 13, 14).

Minimi vyrai – žmonės, kurie gyveno nukreipę savo širdis teisinga kryptimi. Dovydas žinojo, kad Viešpats mato ir ištiria žmonių širdis, mato kiekvieno nuoširdumą (1 Krn 29, 17). Juk Dovydas apie Jį sako: „Aš visuomet matau Viešpatį priešais save. Jis mano dešinėje, kad aš nesusvyruočiau“ (Apd 2, 25). Teisingai nukreipęs savo širdies akis, Dovydas regėjo tą pilnatvę, kurios šiandieną krikščionimi save vadinantys žmonės dažnai pasigenda: Tu parodysi man gyvenimo kelią, Tavo akivaizdoje yra džiaugsmo pilnatvė, Tavo dešinėje – malonumai per amžius (Psl 16, 11). Pasigenda, nes greičiausiai neįsižiūri į Tą, iš kurio tai ateina.

Mes kviečiami įsižiūrėti į Jėzų Kristų, ne tik kaip į Vyriausiąjį Kunigą, bet kaip į Dievo Sūnų, kad įsižiūrėję į Jo gyvenimą, tarnystę, paskyrimą, skelbtume Evangeliją kaip gyvenimą visoms tautoms visomis kalbomis – ne tik žodžiu, bet ir gyvenimu esame pašaukti skelbti, kad Jėzus yra galingas Dievo Sūnus, atėjęs gelbėti pasaulį iš nuodėmės bei dvasinės tamsos.

Į ką mes žiūrime, į ką nukreiptas mūsų žvilgsnis ir ką mes matome? Kitą dieną Jonas, matydamas pas jį ateinantį Jėzų, prabilo: „Štai Dievo Avinėlis, kuris naikina pasaulio nuodėmę! <...> Ir aš mačiau, ir liudiju, kad šitas yra Dievo Sūnus“ (Jn 1, 29. 34). Jonas Krikštytojas pamatė Tą, kuris buvo daugiau nei mokytojas ar pranašas, jis pamatė Tą, kuris naikina viso pasaulio nuodėmes! Jonas matė, nes žiūrėjo į Jėzų, ir ėmė skelbti visiems jį supusiems žmonėms, kad Jis yra Dievo Sūnus. Aplinkiniai matė Jono širdies žvilgsnį, kur link jis žiūrėjo, ko laukė ir kuo vylėsi, nes tai liudijo Jono gyvenimas, ne tik žodžiai.

Pasaulis ieško atsakymų ir išeities iš įvairių nuodėmių bei jų pasekmių. Diskusijų laidos, socialiniai projektai, straipsniai ir psichologinės knygos tiesiogiai neįvardija problemų šaknų, bet visos problemos kyla iš vienos šaknies – nuodėmingo gyvenimo būdo, o tai, deja, ne kiekvienas, gyvenantis tamsos apsuptyje, suvokia. Dažnai žmogus, turintis kokią ligą savo kūne, net nežino apie ją, kol nepasimato tos ligos pasekmės. Taip yra ir su šių dienų pasaulio masine epidemija – bedievyste. Šios ligos pasekmės yra itin skaudžios žmogui, nes iš jos kyla visos pasaulio bėdos. Ši liga neleidžia matyti Dievo Kūrėjo darbų, Jo širdies ir valios, kuri yra gera kiekvienam, kuris tiki Jo Sūnumi.

Ne politiniai pokyčiai ar ekonominis stabilumas, bet Dievo Sūnus atneša gyvenimo pilnatvę, taiką. Atsakymai ateina tuomet, kai mes žiūrime ir matome Kristų, kuris vienintelis naikina pasaulio nuodėmę. Tokia yra Tiesa, nes tik Kristus išsprendžia dėl nuodėmės kilusias problemas.

Mozė, Dovydas bei Jonas Krikštytojas aiškiai suvokė, kur turi žvelgti jų akys. „Viešpats – mano uola ir tvirtovė“, – ne kartą sakė šie vyrai. Ir jų pavyzdys šiandieną įkvepia daugelį pasišvęsti bei tikint sekti Dievo Sūnumi. Tuo metu, kai šie vyrai gyveno, žmonės taip pat ragavo skaudžias nuodėmės pasekmes, bet šių vyrų gyvenimai buvo įkvėpimas ir pavyzdys aplinkiniams atrasti išeitį iš supančios tamsos.

Šiandieną mes esame kviečiami būti mozėmis, dovydais ir jonais, kurie įsižiūri į mūsų tikėjimo Apaštalą ir Vyriausiąjį Kunigą Jėzų Kristų, kuris buvo ištikimas Jį paskyrusiam, ir padeda žmonėms pamatyti Tą, kuris vadinamas Dievo Sūnumi, kuris ir naikina jų nuodėmes.

   Nukreipkime savo žvilgsnius į Jį, įsižiūrėkime patys ir padėkime kitiems atrasti tai, ko žmonės pasaulyje nesąmoningai ieško, ką trokšta pamatyti. Dievas paruošė miestą tiems, kurie Jo nesigėdija, kurie žvelgia į Jo Sūnų, tiki ir laukia Jo: Todėl Dievas nesigėdija vadintis jų Dievu: juk Jis paruošė jiems Miestą! (Hbr 11, 16). Koks džiaugsmas kiekvienam save vadinančiam krikščionimi žinoti, kad Dievas nesigėdija vadintis jo Dievu!

Bendrinti: