.jpg)
Pastebiu, kad daugeliui iš mūsų, net ir man pačiam, vis dar kyla klausimas: „Kas gi yra nuodėmė?“ Dėl kokios esminės priežasties ji atsirado žmogaus gyvenime ir ką sukėlė? Tik tai supratę galime iš tiesų įvertinti Dievo meilės gylį bei pastangas išgelbėti žmogų, sutaikant jį su savimi per Sūnų Jėzų Kristų. Jei neigiame nuodėmę, paneigiame Evangeliją, o Dievą darome melagiu (žr. 1 Jn 1, 10) ir nesuprantame esminės Biblijos žinios apie žmogaus priešiškumą Dievui.
Išbandymas meile
Pradžios knygos 2 skyriuje skaitome, kad sukūręs žmogų – Adomą ir Ievą, Dievas kasdien susitikdavo, būdavo kartu ir bendraudavo su jais Edeno sode. Adomui ir Ievai Dievas suteikė visišką laisvę gyventi mylint Jį, vienas kitą bei Jo kūriniją. Žmogui net buvo suteikta valdžia Žemės kūriniams, kad jis visa valdytų Dievo teikiama išmintimi ir Jo padedamas. Tačiau kaip žinoti, kad žmogus bendrauja su Dievu iš laisvos meilės, o ne iš prievolės ar baimės? Būtina sudaryti sąlygas tai ištirti. Todėl Dievo žinia Edeno sode gyvenęs gudrus ir klastingas žaltys turėjo pabandyti Žmogų suvedžioti. Pokalbis su gundytoju, Adomui ir Ievai suvalgius vaisių nuo gėrio ir blogio pažinimo medžio, atskleidė, kad žmonės patikėjo gundytoju, o ne Dievu, kuris perspėjo, jog už neklusnumą laukia mirtis. Taip pasitikėjimą išstūmė išdavystė, o meilę pakeitė atskyrimas, žmogaus neapykanta ir maištas. Kai vyras arba žmona susigundo užmegzti santykius su kitu žmogumi, tiesiog pasirenka išduoti savo sutuoktinį ir tai įvykdo veiksmais, jis ar ji sugriauna pasitikėjimą – nebelieka ištikimybės, dūžta draugystė. Išdavystė ir neištikimybė kartais prasideda tiesiog vaizduotėje, kai gašlūs vaizdiniai lyg verpetas įtraukia ištvirkauti su menamu asmeniu. Adomas ir Ieva buvo atskirti nuo Dievo, nes pasitikėjo gundytojo ir suvedžiotojo melu.
Esminė nuodėmės priežastis
Nuodėmė negali tiesiog šiaip pati egzistuoti. Gundytojas yra kūrinys, kuris egzistuoja tik todėl, kad Dievas jam kol kas leidžia būti, nes dar ne visas jo darbas atliktas. Kol egzistuos sukilimas prieš Dievą, kol bus nepaisoma Jo įstatymo, Evangelijos ir meilės, kol žmogus garbins savo susikurtus stabus ir kūrinius, o ne Kūrėją, tol žmogui viešpataus sugedimas, o ne teisumas ir tobulumas.
Apaštalas Paulius tai atskleidžia Laiško romiečiams 1 skyriuje, sakydamas: Aš nesigėdiju Evangelijos, nes ji yra Dievo jėga išgelbėti kiekvienam, kuris tiki, pirma žydui, paskui graikui (Rom 1, 16). Evangelija skirta išgelbėti nuo atskyrimo ir sukilimo prieš Dievą, nuo nuodėmės viešpatavimo širdyje, kai žmogus daro tai, ką sako gundytojas, o ne Dievas, ir negali pasipriešinti, nes yra blogio, o ne teisumo vergas (žr. Ef 2, 1–3). Paulius tęsia mintį: žmonių gyvenime reiškiasi visokia žmonių bedievystė ir neteisybė, kai teisybę jie užgniaužia neteisumu (Rom 1, 18), kai gerą dalyką jie laiko blogu, o blogą geru (pvz., linkę apkalbėti, teisti, persekioti, niekinti, o ne gerbti, mylėti, suprasti, susivaldyti). Taip elgėsi ir pats apaštalas Paulius, iki susitikimo su Viešpačiu vadintas Sauliumi, kuris žudė krikščionis, galvodamas, jog tarnauja Dievui (žr. Apd 8, 3; 9, 1–2), bet iš tiesų visiškai Dievo nepažinojo ir net prieš Jį kovojo. Sauliaus buvo pasigailėta – jis pažino Kristų ir tapo Pauliumi – Dievo pasiuntiniu daugeliui tautų. Ir jam pačiam teko patirti didžiulių išbandymų ir persekiojimą (Apd 9, 3–5).
Apaštalas pastebi: Pažinę Dievą, jie negarbino Jo kaip Dievo ir Jam nedėkojo, bet tuščiai mąstydami paklydo, ir neišmani jų širdis aptemo (Rom 1, 21). Esminė nuodėmės ir jos galios priežastis yra nenoras pagarbinti Dievą kaip Kūrėją, vienintelį visagalį ir visa apimantį Dievą. Nenoras klausyti ir paklusti Jam, Jo valiai. Toks išdidumas paklaidino žmones, ir jie, apsigavę, atsivėrę blogiui, jį skatindami ir palaikydami, atsidavė savo kūno aistroms (žr. Rom 1, 22–32). Taip vyksta ir šiandien, kai žmonės nenori atsigręžti į Kristų, bet labiau linkę vykdyti savo valią.
Negarbinti ir nedėkoti
Žodžiai nedėkoti ir negarbinti labai susiję. Visų pirma negarbinti reiškia „nepripažinti Dievo kaip To, kas Jis yra, kaip Kūrėjo, vienintelio visagalio Viešpaties“. Jis visa sukūrė ir viskam – net man – suteikė gyvybę, todėl Jo vertė Kūrinijai ir man yra neįkainojama. Negarbinti reiškia ir „nelaukti Dievo kaip didžiausio atlygio“. Kas yra didžiausia mūsų vertybė ir atlygis? Galima turėti viską ir laimėti visą pasaulį, bet prarasti sielą, tačiau galima turėti tik Kristų ir laimėti amžinybę be nuodėmės, skausmo, kančios.
Abraomas parodė mums, kad suvokti Dievą kaip didžiausią savo vertybę ir atlygį yra pati nuostabiausia tikėjimo išraiška. Kai Abraomas laimėjo mūšį prieš tris karalius, vienas iš karalių jam pasiūlė pasilaikyti laimėtą turtą. Nors turtas ir taip buvo Abraomo grobis, bet jis jo nepaėmė ir Dievo kunigo Melchizedeko akivaizdoje išpažino, kad pergalė priklauso Dievui. Atskyręs dešimtąją dalį nuo visko, Abraomas atidavė tai Melchizedekui kaip pripažinimą, kad pergalę suteikė Dievas, o grobį grąžino karaliams, kad šie nesakytų, jog jie padarė Abraomą turtingą. Po šių įvykių Viešpats prabilo į Abromą regėjime: „Nebijok, Abromai! Aš esu tavo skydas ir labai didelis atlygis!“ (Pr 15, 1). Matome, kad patriarchas pagarbino Dievą ir Jam padėkojo, suvokęs, kad tik Viešpats suteikė pergalę ir gali padaryti jį turtingą. O jei kas negarbina Dievo ir Jam nedėkoja, vadinasi, turi kitas vertybes ir siekia kitokio atlygio.
Žodis nedėkoti reiškia „būti nesąžiningam ir nepasitenkinusiam“. Nedėkoti reiškia nepripažinti, kad Dievas ne tik yra, bet ir veikia savo kūrinijoje bei žmonių gyvenime. Jis gabus atsiliepti, apreikšti, parodyti, vesti, guosti, mokyti, išlaikyti ir t. t. Jis būna taip arti, ir Jo vaikai Jį atpažįsta. Dievas prabyla ir įtikina dėl nuodėmės, teisumo ir teismo (žr. Jn 16, 8).
Dėkingumas pripažįsta visa kame veikiantį Dievą ir nuopelnus priskiria Dievui, ne sau. Ar tarnaujame, ar dirbame, ar įvyksta kas gera, visa tai – Viešpaties šlovei, ir tai tik Dievo Dvasios nuopelnas, nes be Jos ir be Jėzaus mes negalime nieko nuveikti (žr. Jn 15, 5). Nesąžininga nepripažinti Dievo gerumo ir veikimo mūsų labui, kai Jis rūpestingai mus veda, moko, guodžia, aprūpina. Nesąžininga tokiame kontekste pamesti kantrybę ir pasiduoti nepasitenkinimui, kuris yra netikėjimo požymis. Nepasitenkinęs žmogus visada ieško kaltų ir niekada nemato savo širdies kietumo, todėl lieka nesąžiningas, kelia maištus, apkalbas, susiskaldymus, pasipiktinimus.
Apibendrinant
Naujasis miesto katekizmas puikiai apibendrina: Nuodėmė yra Dievo atmetimas arba nepaisymas, gyvenant Jo sukurtame pasaulyje, maištavimas prieš Jį, nevykdant to, ko Jis reikalauja savo įstatyme (NMK, 16 klausimas). Dievas yra Kūrėjas. Jis, naudodamas fizikos, matematikos bei kitus dėsnius, padėjo Žemės pamatus ir nurodė, kaip žmogui joje gyventi. Tas, kuris mano, kad gali gyventi neklausydamas Dievo ir Jo žodžio, kuris kuria savo tvarką, maištauja ir nepaklūsta, sėja sugedimą, t. y. gyvena nuodėmei, o tas, kuris paklūsta Dievo įstatymui, gyvena Dievui.
Naujajame miesto katekizme rašoma: Nuodėmės pasekmė – mūsų mirtis ir visos kūrinijos irimas. Mirtis įsiviešpatavo dėl žmogaus nepaklusimo Dievui. Dėl to prasidėjo visa ko irimas – regime, kaip džiūsta žolė, yra kaulai, sensta ir miršta mūsų kūnai, pasaulyje viešpatauja skausmas, kančia, nepriteklius, kitos negandos ir neteisybės.
Vis dėlto Kristus nugalėjo mirtį – Jis buvo nukryžiuotas, bet Dievo prikeltas, ir taip sunaikino mirties geluonį – nuodėmę. Jis atpirko tuos, kurie klausys ir tikės Evangelija, todėl apaštalas Paulius skelbia: Kurgi, mirtie, tavo geluonis? Kurgi, mirtie, tavo pergalė? Mirties geluonis yra nuodėmė (1 Kor 15, 55–56). Kristaus mirtis ant kryžiaus sunaikino nuodėmės galią, todėl tie, kas tiki ir garbina Dievą kaip Kūrėją, kaip vienintelį Tikrąjį Gelbėtoją, gyvens per amžius Jėzuje Kristuje.
Mes žinome, jog esame iš Dievo, o visas pasaulis yra piktojo. Ir mes žinome, kad Dievo Sūnus atėjo ir suteikė mums supratimo, kad pažintume Tikrąjį. Ir mes esame Tikrajame – Jo Sūnuje Jėzuje Kristuje. Šis yra tikrasis Dievas ir amžinasis gyvenimas. Vaikeliai, saugokitės stabų! Amen (1 Jn 5, 19–21).
