Palyginimas apie Karaliaus Sūnaus vestuves

Evangelijose užrašyta daug įvairių Jėzaus palyginimų, kuriuos Jis pasakodavo minioms, mokiniams ar atskiriems asmenims (Mk 4, 3334; Mt 13, 3435). Kai kuriuos palyginimus Jėzus išaiškindavo pats, bet nemažai jų palikta be komentarų, tad kiekvienam iš mūsų tenka skaityti, mąstyti, semtis išminties iš Bažnyčios istorijoje gyvenusių ar tebegyvenančių žmonių patirties ir, žinoma, pamaldžiai, pasitikint Šventosios Dvasios veikimu, siekti suprasti, ko mus moko Šventojo Rašto žodžiai. Drauge žvelgdami į eilutę po eilutės, panagrinėkime vieną iš Jėzaus palyginimų, užrašytų Evangelijos pagal Matą 22 skyriuje:

 Jėzus vėl kalbėjo palyginimais: „Su dangaus karalyste yra panašiai kaip su karaliumi, kuris kėlė savo sūnui vestuves. Jis išsiuntė tarnus šaukti pakviestųjų į vestuvių pokylį, bet tie nenorėjo ateiti. Tada jis vėl siuntė kitus tarnus, liepdamas: ‚Sakykite pakviestiesiems: Štai surengiau pokylį, mano jaučiai ir nupenėti veršiai papjauti, ir viskas paruošta. Ateikite į vestuves!‘ Tačiau kviečiamieji jo nepaisė ir nuėjo kas sau: vienas į ūkį, kitas prekiauti, o kiti tarnus nutvėrę išniekino ir užmušė. Tai išgirdęs, karalius užsirūstino ir, išsiuntęs kariuomenes, sunaikino tuos žmogžudžius ir padegė jų miestą. Tuomet jis tarė savo tarnams: ‚Vestuvės surengtos, bet pakviestieji nebuvo verti. Todėl eikite į kryžkeles ir, ką tik rasite, kvieskite į vestuves‘. Tarnai išėjo į kelius ir surinko visus, ką tik sutiko, blogus ir gerus. Ir vestuvės buvo pilnos svečių. Karalius atėjo pasižiūrėti svečių ir pamatė žmogų, neapsirengusį vestuviniu drabužiu. Jis tarė jam: ‚Bičiuli, kaip čia įėjai, neturėdamas vestuvių drabužio?‘ Tasai tylėjo. Tada karalius paliepė tarnams: ‚Suriškite jam rankas ir kojas ir išmeskite jį laukan į tamsybes. Ten bus verksmas ir dantų griežimas‘. Nes daug pašauktų, bet maža išrinktų“ (Mt 22, 114).

Vestuvių įvaizdžio prasmė

Kaip pastebi Matas, Jėzus vėl kalbėjo palyginimais. Šįkart palyginimas – apie vestuves. Kontekstas atskleidžia, kad Jo klausytojai buvo ne tik mokiniai, bet ir tautos vyresnieji, aukštieji kunigai bei fariziejai (žr. Mt 21, 23; 22, 15). Nežinau, kaip jie tuo metu suprato palyginimo esmę, tačiau mes, krikščionys, manome, kad čia kalbama apie Viešpaties Dievo ir Jo Sūnaus Jėzaus Kristaus tarnavimą. Kalbėdamas apie vestuves, santuoką, Jėzus tokiu gražiu santykiu sulygina mūsų bendravimą su Tėvu ir Juo. Biblijos istorija prasideda žemiškosios – Adomo ir Ievos – santuokos aprašymu (Pr 2, 1825), o pabaigiama Bažnyčios bei Avinėlio vestuvių Dangaus amžinybėje aprašymu: „Džiūgaukime ir linksminkimės, ir duokime Jam šlovę! Nes atėjo Avinėlio vestuvės ir Jo nuotaka pasiruošė“. Jai buvo duota apsirengti spindinčia, tyra drobe, o ta drobė – tai šventųjų teisūs darbai. Ir angelas sako man: „Rašyk: ‚Palaiminti, kurie pakviesti į Avinėlio vestuvių pokylį‘“ (Apr 19, 79). 

Drįsčiau teigti, jog vestuvės tai vienas svarbiausių žmogaus gyvenimo įvykių. Apie jas svajojama, joms rimtai ruošiamasi, planuojama, kuriama, numatoma vieta, iš anksto kviečiami svečiai. Juk normalu, kad svečiai kviečiami iš anksto, o ne paskutinę minutę, kad visi galėtų deramai pasiruošti ir pasipuošti. Taigi ir Jėzus pasakoja mums tokią istoriją. Tik čia svečiai kviečiami į neeilinę šventę karališkas vestuves, tačiau... daugelis iš jų nenori ateiti.

Karaliaus tarnai

Atkreipkime dėmesį, jog karaliaus tarnai pradžioje šaukia tuos, kurie jau buvo pakviesti: Jis išsiuntė tarnus šaukti pakviestųjų (Mt 22, 3), t. y. tų, kuriems apie tai buvo pranešta anksčiau, galbūt sužadėtuvių metu, o štai dabar atėjo konkreti šventės diena ir laikas bet tie nenorėjo ateiti. Tikriausiai čia kalbama apie Izraelį juk jie buvo šaukiami šimtmečiais, nuo pat Mozės ar net Abraomo laikų: Aš šaukiau, bet nė vienas neatsiliepė, Aš kalbėjau, bet jie nesiklausė. Jie darė mano akivaizdoje pikta ir pasirinko, kas man nepatinka (Iz 66, 4).  

Tada karalius siunčia kitus tarnus, liepdamas: „Sakykite pakviestiesiems: Štai surengiau pokylį, mano jaučiai ir nupenėti veršiai papjauti, ir viskas paruošta. Ateikite į vestuves!“ (Mt 22, 4). Manau, galime sakyti, kad pasiuntiniai, minimi 3 eilutėje, yra Senojo Testamento Dievo tarnai ar net pirmieji Naujojo Testamento apaštalai, o 4 eilutėje paminėti kiti tarnai simbolizuoja visų kitų, vėlesniųjų laikų tarnautojus.

Tačiau kviečiamieji jo nepaisė ir nuėjo kas sau: vienas į ūkį, kitas prekiauti (Mt 22, 5). Palyginime skaitome, jog kviečiamieji nepaisė tarnų žodžių, bet Jėzus sako, kad jie nepaisė paties karaliaus kvietimo. Suprantama, kad nelengva ir ne taip paprasta išlaikyti pusiausvyrą ir rūpintis tiek savo kūno, tiek dvasios poreikiais. „Nusipirkau dirvą; turiu jaučius išbandyti; vedžiau žmoną“ skaitome pasiteisinimus, užrašytus panašiame palyginime Evangelijoje pagal Luką (Lk 14, 1624). Atrodytų, kad šiaip nenuodėmingi ir tikrai svarbūs reikalai darbas, šeima tampa priežastimi apleisti tikrai ne mažiau svarbius dvasinius reikalus – nedalyvauti bažnyčios pamaldose, šventėse, maldos susirinkimuose, namų grupelėse.   

Vieni kviečiamieji nepaisė ir stengėsi mandagiai išsisukti nuo kvietimo į karaliaus sūnaus vestuves, tačiau kiti tarnus nutvėrę išniekino ir užmušė (Mt 22, 6). Panaši istorija užrašyta ir 2 Kronikų knygoje, kai Senojo Testamento reformatorius karalius Ezekijas siunčia pasiuntinius, kad Izraelio giminės atvyktų į Viešpaties namus Jeruzalėje švęsti Paschos: Šaukliai ėjo iš miesto į miestą [...], bet šie juos išjuokė ir tyčiojosi iš jų (2 Krn 30, 10).

Gaila, bet ir šiandien tarnauti Dievui neregimam Karaliui – nėra nei prestižas, nei garbė. Vis dėlto tikėjimas regi neregimąjį Karalių ir Jo atlygį. 2 Kronikų knygoje neparašyta, kaip baigėsi gyventojų tyčiojimasis iš karaliaus Ezekijo pasiuntinių, tačiau Jėzaus palyginime karalius, kuris yra ir teisingasis teisėjas, atlygina žmogžudžiams už jų darbus: Tai išgirdęs, karalius užsirūstino ir, išsiuntęs kariuomenes, sunaikino tuos žmogžudžius ir padegė jų miestą (Mt 22, 7). Prisiminkime ir liūdną Izraelio bei Jeruzalės likimą – 70 m. po Kristaus Tito vadovaujama romėnų kariuomenė sudegino Jeruzalę ir joje esančią šventyklą.

Apie geruosius ir bloguosius

Atsisakius į vestuvių puotą ateiti „anksčiau pakviestiesiems“, karalius liepia savo pavaldiniams kviesti visus, ką tik suras. Tarnai taip ir padarė, surinkdami visus blogus ir gerus (Mt 22, 10). Taip ir mus – blogus ir gerus – Viešpats sukvietė į Bažnyčią. Kaip norėtųsi tobulų bendruomenių, kuriose būtų tik geri ir dar geresni žmonės. Bet Viešpats į savo namus kviečia visus ir gerus, ir blogus. Visgi, esu įsitikinęs, kad šiuo palyginimu Viešpats ragina nebelikti blogiems, bet, patyrus Jo gerumą, meilę, nuodėmių atleidimą, stengtis suprasti Dievo valią ir keistis, padedant Jo Dvasiai (žr. Mt 22, 1114).

 Štai vestuvių puotoje išvystame pašauktą, bet dėl kažkokių priežasčių keistis nenorintį svečią jis neapsirengęs vestuviniu drabužiu: Karalius atėjo pasižiūrėti svečių ir pamatė žmogų, neapsirengusį vestuviniu drabužiu. Jis tarė jam: Bičiuli, kaip čia įėjai, neturėdamas vestuvių drabužio?“. Tasai tylėjo (Mt 22, 1011). Įdomu, kad niekas daugiau, tik pats karalius užsimena apie netinkamus drabužius. Galbūt kiti to nepastebėjo. Čia prisiminkime apaštalo Pauliaus žodžius, kad tik Viešpats nušvies, kas tamsoje paslėpta, ir atskleis širdžių sumanymus (1 Kor 4, 5). Bet, švelnus karaliaus kreipinys į netinkamai apsirengusįjį – Bičiuli, kaip čia įėjai?, parodo jo troškimą bičiuliautis ir dar kartą patvirtina, jog iki tam tikro laiko blogieji ir gerieji drauge gali būti bažnyčioje.

Balti vestuviniai drabužiai

Vestuvių drabužiai Jėzus tikriausiai kalbėjo apie visiems gerai žinomą situaciją ir paprotį to meto kultūroje. Mums apie tuos papročius tenka tik spėlioti. Kai kurie Šventojo Rašto komentatoriai pateikia tokias versijas:

1. Matome, jog svečiai negalėjo deramai apsirengti, nes buvo surinkti iš pakelių (10 eil.), todėl, pagal vieną to meto tradiciją, jiems galėjo būti nemokamai įteikti vestuvių progai tinkami drabužiai (galbūt tai būtų galima palyginti su vienodomis pamergių suknelėmis ir pabrolių kaklaraiščiais ar pan. mūsų laikais). Drabužiai buvo įteikiami visiems, tačiau vienas žmogus dėl kažkokių priežasčių nenorėjo jais apsirengti, taip pasilikdamas su netinkamais „savų supratimų ir teisumo“ rūbais. Pranašas Izaijas skelbia: Mes visi esame kaip nešvarūs, mūsų teisumas kaip purvini skarmalai (Iz 64, 6). Ir aukščiau minėtoje Apreiškimo knygos ištraukoje skaitėme: [...] nuotaka pasiruošė. Jai buvo duota apsirengti spindinčia, tyra drobe (Apr 19, 79).       

2. Žydų rabinai pasakodavo istoriją, panašią į palyginimą apie 10 mergelių (Mt 25, 113). Svečiai pakviečiami iš anksto ir turi pasiruošę laukti, o pakvietus tuojau pat eiti į karaliaus rūmus. Išmintingieji nusiprausę ir pasipuošę laukia, o neišmintingieji galvoja, kad pakaks laiko susiruošti ir eina – vienas į ūkį, kitas prekiauti... Tad nuskambėjus kvietimui, neišmintingieji, žinoma, tam nėra pasiruošę.

3. Žinomas dar vienas žydų rabinų pasakojimas apie tai, kaip valdovas patikėjo tarnams savo karališkus drabužius. Išmintingieji juos saugojo ir rūpinosi, o neišmintingieji nesaugojo, elgėsi bet kaip, o kai valdovas pareikalavo grąžinti, drabužiai buvo purvini ir sugadinti. Palyginimo išaiškinimas žmogus turėtų grąžinti Dievui Jo suteiktą nesugadintą, švarią sielą.

Apibendrinant

Tada karalius paliepė tarnams: „Suriškite jam rankas ir kojas ir išmeskite jį laukan į tamsybes. Ten bus verksmas ir dantų griežimas.“ Nes daug pašauktų, bet maža išrinktų (Mt 22, 1314). Matome, jog karališkos durys į puotą buvo ir tebėra plačiai atvertos visiems – juk daug yra pašauktųjų. Tačiau durys atvertos ne tam, kad į Bažnyčią atėjęs nusidėjėlis toks ir liktų, – jam dovanojami Kristaus teisumo drabužiai. Mes visi raginami ne slėptis už purvinų savo teisuoliškumo drabužių – neteisingų supratimų ir įvairių nenoro keistis pasiteisinimų, bet patikėti Jėzaus darbu ant kryžiaus ir priimti Jo teikiamą išteisinimą: Nusivilkime senąjį žmogų su jo darbais ir apsivilkime nauju, kuris atnaujinamas pažinimu pagal atvaizdą To, kuris jį sukūrė (Kol 3, 914); Apsirenkite Viešpačiu Jėzumi Kristumi (Rom 13, 14).

 

Bendrinti: