Vienybės šventė – tarnauti Dievui, Bažnyčiai ir pasauliui

Paskutinį vasaros savaitgalį – rugpjūčio 24–26 d. Lietuvos evangelinių bažnyčių bendrija pakvietė tikinčiuosius iš visos Lietuvos į jau antrąją Vienybės šventę. Šventės šeimininke maloniai sutiko būti Vilniaus Tikėjimo žodžio bažnyčia, visiems dalyviams pasiūliusi įspūdingai papuoštą susirinkimų salę, erdvų kiemą, vaišių, nakvynę ir brolišką šilumą.

Pirmasis susirinkimas vyko rugpjūčio 24 d., penktadienį. Svečio iš Prancūzijos, šios šalies Evangelikų asociacijos vadovo ir ne vieną bažnyčią įkūrusio bei atgaivinusio pastoriaus Davido Browno pamokslas tema „Tarnauti Dievui, tarnauti kitiems“ pirmiausia buvo skirtas aktyviai tarnaujantiems broliams ir seserims. Remdamasis Laiško filipiečiams 2 sk. 1–11 eil., pamokslininkas pirmiausia kalbėjo apie Kristų, kuris, būdamas Dievas, nusižemino ir tapo tarnu. Jėzus nesilaikė pasiglemžęs savo lygybės su Dievu, Jis atėjo į nuodėmingo pasaulio nešvarą ir joje gyveno. Be to, Kūrėjas atėjo ne karaliauti, bet tarnauti, ir buvo paklusnus iki pačios gėdingiausios žydui mirties – mirties ant kryžiaus. Svečias ragino susirinkusiuosius įsižiūrėti į Jėzų ir būti tokio paties nusistatymo. Tarnauti – nieko nedaryti iš tuščios puikybės ir žiūrėti ne savo, bet kitų naudos. Toliau D. Brownas nurodė, kad Naujajame Testamente yra daugybė ištraukų (Rom 1, 1; Fil 1, 1; Tit 1, 1; Jok 1, 1; 2 Pt 1, 1; Jd 1 ir kt.), kuriose apaštalai Paulius, Petras, Jonas, Jokūbas ir Judas vadina save tarnais ar net vergais. Norėdami tarnauti kitiems, pirmiausia turime išmokti juos mylėti (1 Jn 4, 7–8), nes būtent meilė yra skiriamasis Kristaus mokinio bruožas (Jn 13, 35). Meilė – tai gebėjimas domėtis žmonėmis, juos išklausyti, pastebėti, kaip galima jiems patarnauti. Baigdamas pamokslininkas kalbėjo, kad tarnystė Dievui nėra tik pasiaukojimas – Naujajame Testamente ne vienoje ištraukoje kalbama apie atlygį (pvz., Lk 6, 35). Nors nežinome, koks jis bus, bet tikrai nenuvils. O didžiausias atlygis – žinoti, kad per mūsų tarnystę ne vienas žmogus pašlovins Viešpatį.

 

Šeštadienio šventės „maratoną“ pradėjo Kauno evangelinės bažnyčios šlovintojai. Jonavos krikščionių evangelikų bažnyčios pastorius Giedrius Ažukas kvietė susirinkusiuosius melstis už bažnyčių vykdomas ir planuojamas socialines veiklas, už veiksmingą kiekvienos bažnyčios tarnystę savo mieste ir tvirtas krikščionių šeimas.  

Vėliau Davidas Brownas, pratęsdamas išvakarėse išsakytas mintis, kalbėjo apie tai, kad vienas iš svarbiausių būdų tarnauti – skelbti žmonėms Evangeliją. Daugelis žmonių išalkę ir ištroškę Dievo, bet apie Jį nieko nežino. Taip buvo prieš du tūkstančius metų, taip yra ir šiandien. Skelbti Evangeliją galima įvairiausiais būdais, o kartais tam pasitarnauja ir pačios nepalankiausios aplinkybės. Laiško filipiečiams 1 skyriuje skaitome, kad dvejus metus kalėjime praleidęs apaštalas nebuvo nusivylęs, nors, rodos, įkalinimas buvo tikra kliūtis jo misionieriškai veiklai. Visgi jis rašė, kad jo būklė pasitarnavo Evangelijos plitimui. Visų pirma, Pauliaus byla išgarsėjo visame pretorijuje (Fil 1, 13) – pretorijų sudarė imperatoriaus asmens ir asmeninių imperatoriaus kalinių sargybiniai, kurie, baigę tarnybą, automatiškai gaudavo Romos pilietybę ir tapdavo įtakingais Romos politikais. Saugodami Paulių šie elitiniai kariai buvo priversti nuolat klausytis jo pamokslų. Antra priežastis (Fil 1, 14) – Pauliaus pavyzdžio padrąsinti daugelis pradėjo be baimės skelbti Žodį, o būtent paprastų žmonių liudijimas yra pats veiksmingiausias (Apd 8, 1–4; 11, 19–21). Iš Pauliaus pavyzdžio galime pasimokyti, kad krikščionio gyvenime svarbu ne tai, kas mums nutinka, o kaip mes į tai reaguojame. Paulius nebuvo sutelkęs dėmesio į save – jam svarbiausias buvo skelbiamas Kristus (Fil 1, 15). Antras dalykas, svarbu atminti, kad mumyse esančiais Kristaus turtais esame pašaukti dalytis ten, kur gyvename, ir su tais, kurie mus supa.

 

Po šio pamokslo Panevėžio evangelinės bažnyčios pastorius Ramūnas Jukna šventės dalyvius ragino melstis pagal Laišką kolosiečiams (Kol 1, 9): kad krikščionys pažintų Dievą kaip Asmenį; kad tikinčiųjų elgesys būtų vertas Viešpaties; kad jie nepasilptų tarnauti ir kad mumyse kiltų nuoširdus džiaugsmas dėl to, jog Kristus mus atpirko ir išlaisvino iš tamsybių valdžios.

Estafetę perėmęs Vilniaus Tikėjimo žodžio bažnyčios pastorius Darius Širvys pamokslą apie Dievo žodžio svarbą pradėjo šioms dienoms pritaikytu, Lk 16 sk. užrašytu, Jėzaus pasakojimu apie turtuolį ir Lozorių. Pastorius kalbėjo, jog ši istorija nemoko, kad turtas gali nusiųsti į pragarą, o skurdas – į dangų, ar kad žmogus bus išgelbėtas darydamas gerus darbus, tačiau ji kviečia susimąstyti, kaip gyvename. Turtuolis savo gyvenime pervertino keturis dalykus: 1) turto ir sėkmės galią; 2) savo padėtį visuomenėje ir Dievo tautoje; 3) savo gerumą – jis mylėjo savo šeimą, rūpinosi broliais, turėjo tam tikrą moralinį standartą, pagal kurį teisino save ir teisė kitus, pamiršdamas, kad Dievas, kuris gali nusiųsti į dangų ir į pragarą, vadovaujasi savo tobulu įstatymu; 4) turėjo kitų autoritetų savo gyvenime – laukė kitų liudijimų, apreiškimų, jam nepakako Šventojo Rašto. Jis nemanė, kad Dievas jam kalba per Raštą, nors Įst 15, 7 aiškiai reikalaujama padėti vargšui. Taigi šis žmogus pervertino keturis dalykus ir nuvertino vieną – Dievo žodį, tad jo širdis tapo kieta it sugniaužtas kumštis. Šia istorija pastorius atkreipė dėmesį, kad Viešpats beldžiasi į širdis per savo Žodį ir kalba mums – klausykime Jo.

 

Po panevėžiečių šlovinimo Radviliškio evangelinės bažnyčios pastorius Nerijus Verdingas kvietė melstis už tai, kad, būdami Dievo namuose, neapsileistume – tegul dorybės tarpsta bažnyčioje (2 Pt 1, 5–8). Antrasis poreikis – melstis už žmones, kurie yra atitolę nuo bažnyčios ir Kristaus. Trečioji kryptis – malda už tuos, kurie dar neatrado Kristaus, kad Viešpats siųstų atgailą.

Kuršėnų evangelinės bažnyčios pastoriaus Romo Tuominio pamokslo tema – „Įvairovę vainikuojanti vienybė“. Pastorius kalbėjo, kad kiekvienas žemės augalas ir gyvūnas – unikalus. Tai pasakytina ir apie dvasinį pasaulį, angelus ir žmones. Dievas yra toks kūrybingas, kad kiekvienas Jo kūrinys yra vienintelis. Visgi nuostabiausia tai, kad skirtingus žmones Viešpats sugeba sujungti bendram tikslui. Kas iš to, jeigu puikūs žmonės tarpusavyje negali rasti bendros kalbos? Viena iš nesusikalbėjimo priežasčių – skirtingos dovanos (1 Kor 12, 4–8. 21), kurios turėtų nuostabiai papildyti viena kitą, nes toks Dievo sumanymas. Tačiau kartais atrodo, jog dovanos, kurias Dievas mums davė, yra gerokai per didelės ir viena kitą užgožia. Ką daryti? Atminkime, kad dovanos skirtos ir bažnyčiai, ir pasauliui, o Didysis paliepimas (Mt 28, 18) labai platus – eiti ir padaryti Kristaus mokiniais visų tautų žmones. Tiesa, žmonės jį vykdys skirtingai: lyderis gali vesti kitus, vykdytojas – prisidėti, o buhalteris – vertinti, kiek tai kainuos. Kiekvienas gali unikaliai dalytis jam suteikta dovana.

Vienybę griauna išdidumas ir perfekcionizmas. Noras gyventi vienybėje ir drauge tarnauti yra skausmingas, tačiau tikruosius dalykus gyvenime dažnai atrandame per skausmą, o didžiausias dalykas – amžinasis gyvenimas – kainavo didžiausią kainą. Vienybei padės nuostata – laikyti kitą aukštesniu už save.

Pastoriaus Ramūno Juknos pamokslo tema – „Įkvepianti vizija“. Kas mus motyvuoja? Kas suteikia energijos gyvenimui ir krikščioniškai tarnystei? Pastorius į šiuos klausimus atsakė remdamasis R. Warreno knyga „Tikslo vedama bažnyčia“. Svarbu tiesiai įvardyti motyvus, juk vienas iš motyvuojančių veiksnių gali būti kaltė, o religinėje aplinkoje kaltės ypač daug. O gal tai pyktis ar nusivylimas? Baimė? Deja, bažnyčioje tokių motyvų taip pat netrūksta. Materializmas, siekis turėti tam tikrų prabangos daikčiukų? Pripažinimo poreikis? Pamokslininkas ragino klausti Dievo, kokį tikslą Jis turi mano gyvenimui, šeimai? Koks mano, šeimos ir bendruomenės vaidmuo ten, kur gyvename? Anot R. Warreno, gyvenimas įgauna prasmę, kai matai tikslą. Krikščionišką viziją gauname iš Dievo – tada pradedame jaustis reikšmingi, suprantame, kad esame Jame, Jo darbo dalis, nustojame blaškytis. Tikslo suvokimas parengia mus amžinybei. Tai puikiai iliustruoja Paulius Laiškas filipiečiams (Fil 3, 8–12) – apaštalas nori laimėti Kristų, visiškai su Juo susitapatinti. Mūsų tikėjimo tikslas nėra pasiekti sėkmę savo gyvenime – didžiausias ir galutinis siekis yra amžinai būti su Viešpačiu. Tarsi vaikų gaudynėse – paliestas Kristaus Paulius visą gyvenimą Jį vijosi. Darykime tai ir mes. Melskime aiškaus matymo ir vizijos asmeniškai, šeimose, bažnyčiose – kad suprastume, ko mūsų Viešpats tikisi iš mūsų.

 

Paskutiniame šeštadienio pamoksle Lietuvos evangelinių bažnyčių bendrijos vadovas, Kauno evangelinės bažnyčios pastorius Gabrielius Lukošius dalijosi mintimis apie Viešpaties Vakarienę. Pastorius atkreipė dėmesį, kad kartais Viešpaties Vakarienė tampa privalomu krikščioniško gyvenimo atributu ir tikintieji pamiršta, jog tai įvykis, kai Kristui su mokiniais sėdint prie stalo pradėjo pildytis didžiausios Senojo Testamento pranašystės. Dalyvaudami Viešpaties Vakarienėje prisimename didžiausią meilės apraišką, nes nėra didesnės meilės, kaip savo gyvybę už draugus atiduoti. Prisimename savo gimimą į Dievo karalystę ir Dievo karalystės atėjimą į žemę. Kita vertus, Viešpaties Vakarienė kalba apie begalinį skausmą – Jėzus buvo atskirtas nuo Dievo. Jo auka – tai ir skausmas, ir vienintelė viltis žmonėms. Žmogus gali supaprastinti Viešpaties Vakarienę iki apeigų, kurios tariamai teikia išgelbėjimą, bet tai nieko bendro neturi su Evangelija. Tai, ką Jėzus dėl mūsų padarė, būtina kasdien matyti širdies akimis. Valgyti Viešpaties Vakarienę ir netikėti, kad Jis tave išteisino, pašventino, myli – tai akibrokštas. Ne duonoje ar taurėje turėtų įvykti stebuklas – stebuklas įvyko ant kryžiaus, o Viešpaties Vakarienė tik rodo į tai. Valgydami Viešpaties Vakarienę prisimename savo skolą ir Jėzaus begalinę meilę.

 

Paskutinis Vienybės šventės pamokslas sekmadienio rytą – D. Browno žodis apie gyvenimą bendruomenėje (Fil 3 ir 4 sk.). Pamokslininkas kalbėjo, kad tikri Dievo žmonės garbina Dievą dvasia ir pasitiki ne kūnu, todėl bažnyčios statomos ne iš plytų, bet buriamos iš žmonių. Dievas trokšta jungti savo žmones į vietines bendruomenes, kuriose jie visi kartu augtų. Iš savo gerumo Jis suveda mus draugėn ir leidžia Jį pažinti. Ką reiškia pažinti Viešpatį (Fil 3, 10–11 eil.)? Prisiminti, kad buvome drauge su Kristumi, kai Jis buvo nukryžiuotas, ir kad vieną dieną mūsų taip pat laukia prisikėlimas iš numirusiųjų. O šiandien gyvename bendruomenėje (Fil 3, 12–14). Taigi esame tarsi tam tikroje įtampoje tarp to, kas yra šiandien, ir to, kas bus rytoj. Ir nors krikščionis negali nieko pridėti prie savo išgelbėjimo, jis gali bendradarbiauti su Dievu, nes Jame turi viską, ko reikia gyvenimui ir dievotumui (2 Pt 1, 3). Krikščionio gyvenime slypi keletas pavojų. Pirmasis – gyventi praeitimi, nostalgiškai dūsaujant, kad viskas anksčiau atrodė geriau (Ps 42). Kitas pavojus – gyventi ateitimi: aš tikrai tarnausiu po to, kai... Praeitis jau praėjo, jos negalima pakeisti – mes nepamirštame, ką Dievas dėl mūsų padarė, tačiau nemąstome apie savo praeities nesėkmes. Mes nežinome, ką atneš rytojus. Tad būkime ištikimi ir atminkime, kad mūsų ryšys su Dievu yra šiandien.

Vienybės šventė praskriejo lyg gaivaus vėjo gūsis. Dėkodami už ją Dievui viliamės, kad nuo sakyklos skambėjęs žodis, nuostabios šlovinimo giesmės ir iš skirtingų kampelių suvažiavusių krikščionių bendrystė nors truputį padėjo nukreipti žvilgsnį nuo savęs į Dievą, nuo akis badančių skirtybių į praturtinančią įvairovę Jame.

Dalia Janušaitienė

 

Bendrinti: