Apaštalo žvilgsnis

Buvęs žvejys, o dabar Jėzaus Kristaus apaštalas, brandaus amžiaus vyras, vardu Petras, rašo laišką persekiojimus patiriantiems Kristaus pasekėjams. Jis prabyla apie didingą ateities viltį – nenykstantį, nesuteptą ir nevystantį palikimą, paruoštą tikintiesiems danguje.

Norint taip kalbėti, reikia toli matyti. Kitu atveju, tai būtų tušti plepalai, bandant apraminti vargų spaudžiamus apsigavusius vargšus žmones.

Apaštalo žvilgsnis nesustoja ties Dievo paruošta tikinčiųjų ateitimi. Petras kalba mums apie senovėje gyvenusius pranašus, mačiusius būsimą Dievo Sūnaus kančią ir po to ateisiančią šlovę bei angelus, kurie trokšta pažvelgti į Evangelijos paslaptį.

Tačiau ir tai ne viskas, ką mato apaštalas. Sunkumus patiriantiems tikėjimo broliams bei seserims jis primena, kad jie yra atpirkti nuo betikslio iš protėvių paveldėto gyvenimo būdo ne nykstančiais turtais, sidabru ar auksu, bet brangiuoju krauju Kristaus, to avinėlio be kliaudos ir dėmės. Jis buvo numatytas dar prieš pasaulio sutvėrimą, o apreikštas šiais paskutiniais laikais jiems, per Jį įtikėjusiems Dievą, kuris prikėlė Jį iš numirusių ir suteikė Jam šlovę, kad jie tikėtų ir viltųsi Dievu (Apaštalo Petro Pirmojo laiško 1 skyriaus 18–21 eilutės).

Tik pagalvokime – Kristaus pasiaukojimas numatytas prieš pasaulio sutvėrimą. Apaštalas iš tiesų toli mato.

Ir tai dar ne viskas. Jis parodė šlovingą ateities perspektyvą, pranašų ir angelų norą suprasti dieviškos malonės paslaptis, prieš pasaulio sutvėrimą numatytą Kristaus auką, o tuomet savo žvilgsnį nukreipė į mirusiųjų pasaulį.

Kristus vieną kartą kentėjo už nuodėmes, teisusis už neteisiuosius, kad mus nuvestų pas Dievą, beje, kūnu numarintas, bet atgaivintas Dvasia. Ja Jis nužengė žemyn ir skelbė kalėjime esančioms dvasioms, kurios kadaise buvo neklusnios, kai Nojaus dienomis Dievo kantrybė laukė, bestatant arką, kuria nedaugelis, tai yra aštuonios sielos, buvo išgelbėtos vandeniu (ten pat 3 skyrius 18–20 eilutės).

Baigdamas savo laišką apaštalas Petras parodo esamo laiko pavojus ir vėl nukreipia žvilgsnį į nuostabią ateitį: <...> jūsų priešas velnias slankioja aplinkui kaip riaumojantis liūtas, tykodamas kurį nors praryti. Pasipriešinkite jam tvirtu tikėjimu <...> O visokeriopos malonės Dievas, pašaukęs mus į savo amžinąją šlovę Kristuje Jėzuje, pats jus, trumpai pakentėjusius, ištobulins, sutvirtins, sustiprins ir pastatys ant tvirto pagrindo (ten pat 5 skyrius 8–10 eilutės).

Bendrinti: