2009 02 13 I Kad širdžių neužkietintų nuodėmės klasta

Norėčiau paklausti, kaip turėtume suprasti teiginį „nuodėmė iki mirčiai", apie kurią kalbama 1 Jono laiško 5 skyriuje? Argi ne visos mūsų nuodėmės atleidžiamos?

 

Jei kas mato nusidedant savo brolį, tačiau ne iki mirčiai, teprašo, ir Dievas duos jam gyvybę, būtent tiems, kurie nusideda ne iki mirčiai. Yra nuodėmė iki mirčiai, ir aš kalbu ne apie ją, kad būtų prašoma. Kiekviena neteisybė yra nuodėmė, tačiau esama nuodėmės ne iki mirčiai (1 Jn 5, 16-17).

Apaštalas Jonas tiesiogiai ir konkrečiai neįvardina, kokia ar kokios nuodėmės yra iki mirčiai. Istorijos bėgyje buvo bandymų skirstyti nuodėmes į didesnes ir mažesnes. Pirmą kartą taip vadinamų „mirtinų" nuodėmių sąrašą VI amžiuje paminėjo popiežius Grigalius I. Joms buvo priskirtos šios: godumas, puikybė (išdidumas), apsirijimas (nesaikingumas valgant ar geriant), pavydas, kerštas, geismas (palaidumas), tingėjimas. Pavojingiausiomis jos vadinamos dėl to, kad iš jų kyla kitos nuodėmės, kitos ydos. Tačiau, anot apaštalo Pauliaus, kiekviena nuodėmė, net ir mažesnė, gali nuvesti mus į mirtį, nes Atpildas už nuodėmę - mirtis (Rom 6, 23).  Kita vertus, kaip ir jūs minite, per atgailą visos mūsų nuodėmės, kad ir kokios didelės jos būtų, gali būti atleistos. 

Yra nuomonių, kad čia Jonas kalba ne apie dvasinę, o apie fizinę mirtį, kai už nuodėmę ištinka staigi mirtis (pvz., Ananijo ir Sapfyros istorija Apd 5 sk.). Tačiau šiame tekste greičiausiai kalbama apie apostazę, t. y. apie Kristaus išsižadėjimą. Dažnesnis, o, manau, ir priimtinesnis, šios vietos aiškinimas susijęs su kitais, paties Jėzaus pasakytais žodžiais, užrašytais evangelijose: Sakau jums: kiekviena nuodėmė ir piktžodžiavimas bus žmonėms atleisti, bet piktžodžiavimas Dvasiai nebus jiems atleistas. Jei kas tartų žodį prieš Žmogaus Sūnų, tam bus atleista, o kas kalbėtų prieš Šventąją Dvasią, tam nebus atleista nei šiame, nei būsimajame amžiuje (Mt 12, 31-32). Iš tiesų sakau jums: bus atleistos žmonių vaikams visos nuodėmės ir piktžodžiavimai, kaip jie bepiktžodžiautų; bet jei kas piktžodžiautų Šventajai Dvasiai, tam niekada nebus atleista, ir jis amžiams bus pasmerktas (Mk 3, 28-29).

Atleidimas yra dovana, bet jis neįmanomas be Šventosios Dvasios veikimo mūsų širdyse. Ir jeigu jos buvimas sąmoningai atstumiamas, nepriimamas, tai ir atleidimas tampa nebeįmanomas. Visiškai sąmoningai ir laisvai nuodėmiaujant bei neatgailaujant, atmetamas begalinis Dievo gailestingumas. Tai tam tikri veiksmai ar nusistatymas, atsisakant priimti ar nematant reikalo prašyti Dievo atleidimo, taip pat sąmoningas Viešpaties išsižadėjimas, suvokiant, kas daroma.

Kurie kartą jau buvo apšviesti, paragavo dangiškos dovanos, tapo Šventosios Dvasios dalininkais, paragavo gerojo Dievo žodžio bei ateinančio amžiaus jėgų ir atpuolė, tų nebeįmanoma vėl grąžinti naujai atgailai, nes jie kryžiuoja sau Dievo Sūnų ir išstato Jį viešai paniekai (Hbr 6, 4-6).

Svarbu būti nuolankiam ir minkštos, atgailaujančios širdies, kad mūsų neužkietintų nuodėmės klasta.

Pastorius Gintautas Gruzdys


Žiūrėti visas klausimų - atsakymų temas

Bendrinti: